Vaikas niekur nekelia kojos be mylimiausio žaislo – ar tai rodo vaiko nesaugumą?

Dalia Guzaitienė

Psichologė–psichoterapeutė ir žaidimų terapeutė Dalia Guzaitienė Privatus kabinetas „Žaisdami gyjame“ http://www.zaidimupsichologe.lt//

Kuris neturime vaikystės nuotraukos su priglaustu prie širdies meškiuku ar lėlyte. Pakalbėkime apie vaiką ir jo mylimiausią žaislą. 

 Konsultuoja psichologė–psichoterapeutė ir žaidimų terapeutė Dalia Guzaitienė, Privatus kabinetas „Žaisdami gyjame“, http://www.zaidimupsichologe.lt//

Vaikas niekur nekelia kojos be mylimiausio žaislo – ar tai rodo vaiko nesaugumą?

Galima sakyti, kad yra priešingai. Mažiems vaikams normalu jausti nesaugumą atsiskiriant nuo mamos ar kito svarbaus asmens. O vaikai, turintys tokį mylimiausią žaislą, sėkmingiau šį nesaugumo jausmą įveikia.

Tikriausiai esate girdėję žymaus britų psichiatro ir pediatro Donaldo Woodso Winnicotto (1896–1971) teoriją apie pereinamąjį objektą. Idėja yra ta, kad, vaikui augant ir pereinant iš ankstyvoje vaikystėje dominuojančio motorinio vystymosi į simbolinio žaidimo stadiją, tam tikras žaislas tampa pagalbiniu įrankiu, padedančiu įveikti šį perėjimą, suteikiančiu saugumo jausmą. Kūdikis save ir mamą suvokia kaip vientisą darinį, nes mama yra tai, nuo ko jis absoliučiai priklauso. Tačiau ateina laikas, ir pats kūdikis, ir jo mama vis daugiau laiko ima praleisti atskirai. Kai vis labiau besivystančios mažo vaiko smegenys jau ima atskirti AŠ nuo NE AŠ, kyla skausmingas perėjimas iš visiškos priklausomybės prie sąlyginės nepriklausomybės. Tam perėjimo sukeltam emociniam skausmui mažinti labai sėkmingai galima panaudoti pereinamąjį objektą.

Ar mylimiausias būtinai turi būti minkštas?

Pereinamuoju objektu gali būti pliušinis gyvūnas, mėgstamas žaislas ar antklodėlė. Jie dažnai bus susiję su kažkokiu vaikui asmeniškai priimtinu, raminančiu sensoriniu patyrimu (kvapas, taktilinis pojūtis, garsas ar spalva). Šis sensorinis patyrimas turi ryšį su mama, namais, saugumu.

Specialus žaislas tarsi įgyja mamos ar namų saugumo jausmo simbolinę reikšmę. Jo turėjimas ramina, suteikia komforto, skatina drąsiau peržengti įprastas tyrinėjimo ribas. Tai aktualu neįprastose situacijose, nepažįstamoje aplinkoje arba einant miegoti. Beje, pereinamasis objektas gali būti ir ne visai fizinis daiktas, tai gali būti pažįstamos muzikos melodija, žodžiai ar mamos dainuojama lopšinė, specifinis mamos ar namų kvapas.

Jeigu vaikas neturi pereinamojo objekto, ar jam jį pasiūlyti, paskatinti turėti?

Pereinamasis objektas simbolizuoja vaiko ir mamos ryšį, kuris lieka su vaiku mamai išėjus. Tai tarsi visur nešiojama mini mama. Rūpestingos ir gebančios surasti, kaip nuraminti savo kūdikius, mamos padeda vaikams susikurti pereinamąjį objektą. Jei vaikas neturi pereinamojo objekto, jam kur kas sunkiau susikurti poilsio zoną, kurioje jis galėtų numalšinti vystymosi keliamas įtampas. Todėl kiekvienas turintis savo pereinamąjį objektą vaikas yra turtingesnis, saugesnis, gali sėkmingai įvykdyti vystymosi keliamus uždavinius, ypač emocinės reguliacijos srityje.

Tik nereikia pamiršti, kad šis fenomenas nėra toks universalus ir įprastas sveiko vaikų vystymosi elementas, kaip manė pereinamojo objekto teorijos kūrėjas Donaldo Woodso Winnicottas. Moksliniai tyrimai patvirtino, kad pereinamojo objekto naudojimas vaikystėje yra dažnas ir įprastas reiškinys tik Vakarų kultūros šalyse, kur apie 60 procentų vaikų pirmaisiais trejais savo gyvenimo metais būna prisirišę prie savo žaislo ar kitokio negyvo daikto. Tačiau kitų kultūrų šalyse, ypač tose, kuriose maži vaikai praleidžia daug laiko kartu su savo mamomis, būdami šalia ir dieną, ir naktį, prisirišimo prie negyvo objekto atvejai yra reti. Vakarų kultūroje, kur net ir kūdikiai anksti guldomi miegoti atskirai nuo tėvelių, atsiskyrimo nerimas yra didesnis, ir pereinamasis objektas padeda jį sumažinti, papildomai suteikdamas psichologinio komforto ir kitose situacijose.

Taigi prisirišimas prie pereinamojo objekto – tai sėkmingos vaikų adaptacijos forma, prisitaikant prie vakarietiškų vaiko auginimo įpročių ir sąlygų, tokių, kaip fizinio kontakto kiekis, miegojimo tvarka ir kaip dažnai vaikams tenka susidoroti su kylančiomis įtampomis dėl atsiskyrimo su mama.

Ar normalu, jei pereinamasis objektas yra plaktukas, kastuvėlis?

keruliene-mergyte su pizama bega

Jurgitos Kerulienės nuotr.

Tai gana neįprasti pasirinkimai pereinamajam objektui, bet tai visiškai nereiškia, kad kas nors vaikui yra negerai. Svarbiausias kriterijus yra tai, kad vaikas pats pasirenka sau šį ypatingą žaislą. Vadinasi, jis ar ji turi su šio žaislo ypatybėmis susijusių poreikių, kurių patenkinimas suteikia saugumo, komforto jausmą. Verta atkreipti dėmesį, kokie tai galėtų būti poreikiai, ir pastebėti, ar jie sėkmingai patenkinami.

Galbūt vaikui labai patiko kastuvėlio paviršius, kuris padėdavo nusiraminti per taktilinį (odos paviršiaus) stimuliavimą. Kaip pavyzdys, mano dukrai buvo apie dvejus metus, kai ji pasirinko savo lėlytę, bet ji turėjo ir taktilinės stimuliacijos galimybių, nes buvo minkštas kūdikėlis su plastikiniu veiduku bei rankytėmis. Prieš užmigdama ji mėgdavo trinti savo skruostus į Lelės (toks buvo kūdikėlio vardas) glotnų kietą veiduką.

Nuo kada atsiranda prisirišimas prie mėgstamiausio žaislo, vadinamojo „miego brolio“?

Psichologinėje literatūroje minima, kad jau 7–8 mėnesių kūdikiai prisiriša prie savo antklodėlių, vystyklų, čiulptukų ar buteliukų.

Tačiau dažniausiai vaikai pasirenka, prisiriša ir aktyviai naudoja šį „miego brolį“ nuo vienerių iki 2–3 metų. Nenusiminkite, jei taip nenutiko jūsų vaikui. Galbūt jūs auginate savo vaiką pagal prieraišiosios motinystės principus? Mokslininkai atrado, kad mamos, kurios augino vaikus, vadovaudamosi prieraišiosios tėvystės principais (maitinimas krūtimi, maitinimas pagal vaiko poreikį, miegojimas kartu, laikymas ant rankų prieš miegą), kur kas mažiau naudojosi pereinamojo objekto pagalba palyginus su tradiciniu būdu auginančiomis mamomis.

Be to, tėveliai gali sukurti tokį specialų žaislą ir vėliau. Tai ypač aktualu pereinamaisiais laikotarpiais, pasikeitimų ar krizių atvejais.

Kada mėgstamiausio žaislo vaikui labiausiai reikia?

Vienas iš ryškiausių momentų, kai daugeliui vaikų reikalingas pereinamasis objektas, yra pradėjimas lankyti darželį. Dvejų–trejų metų vaikai dar labai stipriai prisirišę prie mamų, tad išbūti darželyje visą dieną jiems yra emociškai sunku. Būtent laiko ilgis, praleistas darželyje, lemia tai, kaip dažnai vaikai bus linkę prisirišti prie negyvų objektų. Fortūna ir kolegų (2014) tyrimas atskleidė, kad trimečiai vaikai, kurie praleido daug valandų vaikų darželyje, buvo kur kas labiau prisirišę prie negyvų objektų nei tie vaikai, kurie lankė darželį tik pusę dienos.

Taigi net ir emociškai stiprūs, atsparūs vaikai pasiilgsta tėvelių ir gali imti nerimauti, ar jie ateis jų pasiimti ir pan. Išmintingos vaikų darželio auklėtojos supranta šiuos vaikų poreikius ir leidžia vaikams atsinešti bei su savimi turėti savo mylimiausius žaisliukus. Kartais mamų netyčia palikta skarutė ar pirštinė gali nuraminti vaiką ir paruošti jį pietų miegui, nes mamos kvapas bus šalia.

Kada tas prisirišimas turėtų baigtis? Ar normalu, kai paauglės mergaitės miega su minkštais žaislais?

Prisirišimas prie mėgstamo žaisliuko ima mažėti nuo 3 metų, kol palaipsniui praranda savo svarbą iki vaikas pradeda eiti į mokyklą. Tiesa, nemažai tyrimų nurodo, kad vos ne pusė mokyklinio amžiaus vaikų vis dar myli ir saugoja savo ypatingąjį žaislą iki 9 metų ir tai nėra kokio nors psichologinio sutrikimo požymis.

Tačiau pernelyg ilgas naudojimasis pereinamuoju objektu iki paauglystės (13 metų) bei suaugusiojo amžiaus jau turi aiškų ryšį su psichopatologija. Būtina atkreipti dėmesį, jei paauglės mergaitės vis dar miega su minkštais žaislais. Prisirišimas prie minkštų žaislų paauglystėje dažnai siejasi su psichiatriniais simptomais, žemesniu bendru psichologinės gerovės jausmu, giliu liūdesiu, dažnai net depresija, su asmenybės sunkumais, kai jaunuoliai nepajėgia pasinaudoti savo vidinėmis išgalėmis, kad paguostų save ir įveiktų atsiskyrimo nerimą.

Pereinamasis objektas ir turi būti pereinamasis. Jo paskirtis pagelbėti vaiko adaptacijai turi būti laikina, skirta tik padėti įveikti pirmųjų trejų metų laikotarpiu kylančius sunkumus, susijusius su atsiskyrimu nuo mamos. Po to konkretus prisirišimas prie vieno negyvo objekto turi kisti, augti, virsti prisirišimu prie tokių paaugliškų dalykų kaip specifinė apranga, muzika, plakatai ir kiti jaunimo mados bei grupių atributai.

Žinoma, naudotis pereinamuoju objektu savo komforto jausmui sukurti ir tiesiog jį turėti kaip prisiminimą yra ne tas pats.

Mylimiausias žaisliukas visai nutriušo. Gal slapta pakeisti kitu, tokiu pačiu, tik naujesniu?

Kai suvokiame, kokia didelė yra tokio specialaus žaislo svarba, žinome, kad jį reikia saugoti, leisti vaikui visur pasiimti, nekeisti jo kitu, net jei jis visas nutriušęs. Ypač toks žaislas vaikui naudingas didesnio streso, pereinamaisiais momentais, tokiais kaip pradėjimas lankyti darželį, mokyklą, persikraustymas, mamos ilgesnis išvykimas ir pan.

Jokiu būdu tokio žaislo negalima atiduoti ar dovanoti kitiems, labdarai. Kai ateina laikas, vaikas jį išauga, bet jo reikšmė tokia didelė, kad verta tokį žaislą pasidėti į ypač svarbių daiktų ar šeimos relikvijų saugojimo vietą.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni + 8 =