Vaiko atsikalbinėjimai – tarsi kvietimas į dvikovą

Laimos Druknerytės nuotr. www.laimafoto.lt

Laimos Druknerytės nuotr. www.laimafoto.lt

– Simai, gal atneštum žirklutes iš vonios?

– Kodėl mane vis varinėji? Eik ir atsinešk.

– Mielasis, laikas klotis lovą ir miegoti.

– Nenoriu ir nemiegosiu. Atstok.

– Tada aš išjungsiu šviesą.

–Fu, kokia tu bjauri…

Tai ne įgrisusių vienas kitam sutuoktinių kivirčas. Tiesiog 8 metų Simonas kaunasi su savo mama. Skaudu, kai vaikas atsikalbinėja. Kai nepuola staiga vykdyti, ko paprašote. Kai į prašymą reaguoja atšiauriai. Šeimoje, kurioje vaikai atsikalbinėja, vyksta akivaizdus karas dėl valdžios. Panašiai, kaip naujai ,,iškeptoje” poroje, kurioje vienas kuris stengiasi paminti kitą po padu.

Kaip vaikai atsikalbinėja?

2 –5 metai. Nepriklausomybė bet kokia kaina

Jau 2 metų pipiras išdidžiai sako: „Aš pats“, „Pasitrauk“, „Leisk man“. Tai pirmieji autonomijos ženklai. Ramybės, jų vis daugės. Atšiaurus elgesys dažniausiai reiškia tik tiek, kad vaikas stengiasi apginti savo nepriklausomybę. Nenustebkite, jei žodžiai „laikas eiti“ arba „metas miegoti“ vaikui nuskambės it kvietimas į dvikovą.

Ką daryti?

Pirma. Už „asilą“ neatsilyginkite „ožiu“

Svarbiausia suvokite, ar norite laimėti mūšį, ar pakeisti vaiko elgesį. Jei vaikas sako, kad esate asilas, ir išbėga iš kambario (kai paliepiate jam išjungti televizorių) turėtumėte vaiką perspėti, kad tokia kalba jums nepriimtina. Tačiau neverta „įsikąsti“ to žodžio ir nuolat jį priminti. Dar kvailiau būtų vaiką kapoti jo paties ginklais ir išvadinti užsispyrusiu ožiu ar kvailu avinu. Vaiko žodžiai žeidžia jus, bet savitvarda čia geriausias ginklas.

Antra. Kūrybiškai spręskite ginčus

Rengiatės eiti pasivaikščioti. Staiga vaikas pareiškia, kad jis nekenčia tų kelnių, kurias liepiate užsimauti. Kodėl? Jos neturi kišenių. Pasiūlykite prisisegti piniginę ar užsidėti kuprinę ir apsimesti, kad jis turi dar daugiau kišenių nei paprastai. Jei tokios idėjos nepadeda išspręsti konkretaus ginčo, ieškokite kompromisų dar. Vaikui svarbu suvokti, kad jūs į „kelnių ir kišenių klausimą“ žiūrite rimtai. Visada išlošia tie tėvai, kurie kartais leidžia vaikui laimėti. Juk Jūsų gyvenime iš esmės niekas nepasikeis, jei vaikas mūvės kitomis kelnėmis. O vaiko gyvenimas tikrai prašviesės.

6-9 metai. Atsikalbinėdamas išreiškia savo nuomonę

Kai septynmetis pravardžiuoja mamą višta, atrodo, kad jis blogai išauklėtas, negeras vaikas. Mes galvojame, kad vaikas mus įžeidžia norėdamas užgauti. Tačiau vaikai būdami tokio amžiaus nesirūpina, kokį įspūdį jie padarys kitiems – jiems svarbiausia, ką jie patys jaučia ir kaip sulaukti DĖMESIO.

Ką daryti?

Pirma. Mokykite nekelti tono

Atsikalbinėjimas ne visada yra labai blogai. Šių laikų vertybės yra ne tik paklusnumas, bet ir nepriklausomybė, savo nuomonės turėjimas. Atsikalbinėdamas vaikas išreiškia savo nuomonę. Problema atsiranda tada, kai vaikas savo nuomonę palydi pykčiu, nepaklusnumu, įsiūčiu. Reikia mokyti vaiką savo nuomonę reikšti ramiai, atidžiai rinktis žodžius ir nesikarščiuoti.

Antra. Skatinkite diskusijas

Turite mokyti vaiką gerbti pašnekovus. Net jei pašnekovas karščiuojasi, mokykite vaiką išlaikyti savitvardą. Paaiškinkite, kad ne visada teisus tas, kuris garsiai rėkia ir burnoja. Galite žaisti diskusijų klubą, kai kiekvienas šeimos narys gina savo teiginį ne riksmu, o argumentais. Bus visai įdomu, jei tėtis, mama ir vaikas pasiginčys tema: „Kas geriau: bulvytės fri ar virtos bulvės?“

9-12 metų. Atsikalbinėjimų turėtų mažėti

Tačiau, kai atsikalbinėjimai kartojasi nuolat, reikia ieškoti priežasčių ir būdų juos išguiti. Dažniausiai atsikalbinėjimas –tai ieškojimas, kas leistina, o kas ne. Vaikas tiesiog tikrina tėvus: o kur riba?

Ką daryti?

Pirma. Ieškokite priežasčių

Jei pastebite, kad vaikas turi įprotį neigiamai replikuoti, pagalvokite, kodėl jis taip daro. Kai vaikas meluoja ar vagia, psichologai siūlo tėvams pagalvoti: o gal dėl to kalti mes? Gal vaikas vienišas, emociškai apleistas? Gal nemoka kitaip atkreipti į save dėmesio? Tas pat ir su atsikalbinėjimais. Neklauskite tiesmukiškai, kodėl jis neigiamai viską komentuoja. Vaikas tai priims kaip kaltinimą ir ginsis… atsikalbinėdamas.

Išprovokuokite vaiko nuoširdumą. Tegul papasakoja, kas jam nepatinka. Jei atsikalbinėtojas atsivers, tikriausiai išgirsite skaudžių, bet teisingų pastabų. Sužinosite, kad patys dažnai kalbate grubiai, kad nepaisote vaiko privatumo, kad dažnai su juo elgiatės tiesiog netaktiškai. O kaip kitaip pavadinsi situaciją, kai vaikui žiūrint pačią įdomiausią filmo vietą, iš virtuvės ataidi šūksnis: ,,Išnešk šiukšles, greitai!”

Antra. Sukurkite namų taisykles

Jei vaikai atsikalbinėja nepaisydami visų jūsų pastangų, pasistenkite tvirtai ir ramiai laikytis savo nuomonės. Pavyzdžiui, vaikas dar nori pabūti lauke, nors jau vėlus vakaras. Jūs pasakote, kad užteks ir kad pokalbis baigtas. Normali vaiko reakcija: „Kodėl aš negaliu dar pabūti? Kiti gali, o aš ne“. Pakartokite, kad pokalbis baigtas. Jei visada taip darysite, vaikui ilgainiui praeis noras diskutuoti. Tačiau prieš griebdamiesi nuožmaus „komentarų nebus“ stiliaus, aiškiai aptarkite taisykles.

Vaikas turi žinoti:

Kiek valandų per dieną ir kokiu paros metu jis ruošia pamokas.

Kada vėliausiai privalo grįžti iš lauko.

Kur gali vaikščioti būdamas lauke.

Kokius namų ruošos darbus turi atlikti kasdien, kas savaitę, kas  mėnesį.

Kelintą valandą turi eiti miegoti paprastomis savaitės dienomis ir savaitgaliais.

Aiškiai žinodamas savo teises ir pareigas vaikas praras daug progų atsikalbinėti.

Parengė Jurgita Kacienienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− trys = 1