Vieną vaiką myliu labiau, negu kitą…

meilė vaikams

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Gražiausios poetų eilės, nuostabiausi meno šedevrai skirti išaukštinti motinos meilę. Tai pats tauriausias žmogui skirtas jausmas, neturintis nė krislo pavydo, nė lašelio išskaičiavimo.

Už vaikus atiduotume brangiausia, ką turime – jaunystę, sveikatą, gyvybę.

Jei galima būtų pirkti Dievulio parduotuvėje, už savo kūdikio laimę sumokėtume gražiausiais gyvenimo metais. Mes tai gerai žinome, bet oi kaip dažnai savo vaikus išbarame, pastumiame, pažeminame. Tai kokia gi ta motinos meilė? Konsultuoja šeimos psichologė Erika Kern.

VISUS VAIKUS MYLIME KITAIP

Ar posakis, kad mama visus vaikus myli vienodai, yra toks jau neginčijamas?

Manau, kad Jūsų abejonės pagrįstos. Kiekvienas mamos vaikas vis kitoks, kitaip elgiasi, kitokius dalykus mėgsta, kitaip kuria santykius su aplinkiniais. Vieni dalykai mamai labiau patinka, kiti – mažiau. Tad meilė kiekvienam vaikui susideda iš skirtingų mozaikos dalelyčių. Galima sakyti, kad bazinė, motiniškoji meilė, visiems vaikams yra tokia pati, tačiau jos išraiška tikrai skiriasi. Mat prisideda simpatijos. Manyčiau, kad tikrą motinišką meilę jaučia visos mamos ir visiems savo vaikams, tačiau ne visada šiai meilei lengva atsiskleisti. Kartais dėl vaiko ypatumų, tačiau neretai ir dėl mamos vertybių, polinkių, svajonių ir net dėl jos pačios patyrimo savo šeimoje.

Kai mamos sako, jog nesugeba mylėti savo vaikų, aš labiau girdžiu tai, kad jos nesugeba savo meilės išreikšti, o kartais būna sunku net ir leisti meilei būti. Kitos mamos sako, kad sunku visus savo vaikus mylėti vienodai. Iš to galima suprasti, kad ne visi vienodai patinka (ne vienodai kelia simpatijas), ir dar – kad mamos stengiasi su visais savo vaikais elgtis vienodai. To tikrai nereikia. Kiekvienas vaikas individualus, todėl kiekvienam iš jų ir tinka individualus bendravimas, savotiškai ir unikaliai atskleidžiama meilė. Jei manote, kad vieną vaiką mylite labiau, o kitą – mažiau, pasvarstykite, kurias pirmojo savybes labiau vertinate, greičiausiai tokių ieškote kitame. Tačiau juk kitas vaikas turi savo unikalių, nepakartojamu ir taip pat simpatijų vertų bruožų.

MEILĖ IR GLOBA – NE TAS PAT

Kokius vaikus mamos paprastai myli labiau: tuos, kurie į jas panašūs, jaunėlius, silpniausius ir labiausiai ligotus, o gal stipriausius ir daugiausiai pasiekusius vaikus?

Tai labai individualu ir kiekvienu atveju vis kitaip. Jei mama patenkinta savimi, myli save, tikėtina, kad jai patiks tokie patys ir jos vaikų bruožai bei vertybės. Tačiau jei mamai trūksta pripažinimo ir priėmimo iš aplinkinių, jai gali nepakakti energijos mylėti tokius pačius savo vaikų bruožus. Jei mamai savi bruožai nepatinka ir dėl jų ji nuolatos išgyvena vidinį diskomfortą ar kaltę (tarkim, dėl to, kad ji nepakankamai tvarkinga ar panašiai), šių bruožų ji nemėgs ir vaikuose, nes jie tiesiogiai primins jos pačios silpnybes. Tačiau lygiai taip pat kita mama jausis stipriau, kad ne viena ji tokia ir taip pati labiau save pateisins.

Jauniausiems ir sergantiems vaikams tenka daugiausiai globos iš visų šeimos narių, tačiau globa ir meilė – ne tas pat. Mama lygiai taip pat stipriai gali mylėti ir kitus savo vaikus, nors labiausiai pagloboti sergantįjį. Dėl perdėtos globos dažnai atsiranda papildomų problemų, per didele globa dažnai tampa ne meilės, bet kitų jausmų išraiška.

Stipriausius ir daugiausiai pasiekiančius vaikus labiau vertina mamos, kurios pačios orientuotos į pasiekimus ir kurių pačių šie bruožai gana akivaizdūs. Tačiau dar kartą noriu pasakyti, kad tai – simpatija, ne meilė. Jei mamos sugeba atskirti šiuos du savo jausmus, iš karto ir vaikams ir joms pačioms gyvenimas palengvėja.

LYGIAVA NEREIKALINGA

Kaip išsiugdyti „lygiavos“ principą, kai visiems vaikams visko skiriama vienodai? O gal ta lygiava visai nereikalinga?

Taip, lygiava visai nereikalinga. Tiksliau visai nereikalingas vienodumas. Lygybės principas labai svarbus šeimoje ir kuo labiau jo paisote, tuo mažiau vaikai tarpusavyje konkuruoja. Tačiau lygybė ir vienodumas skiriasi. Kuo labiau pabrėšite vaiko unikalumą, tuo labiau jam padėsite. Jei perkate dovanas vaikams, svarbu, kad jas gautų kiekvienas, tačiau tiek pat svarbu, kad dovanėlės būtų individualios. Ne būtinai tai turi būti tos pačios srities daiktai, tik pritaikyti pagal amžių, lytį ir skonį. Jei kiekvienas gaus po dovaną – lygybės principą išlaikysime, o toliau galime elgtis kaip išmanome. Jei baiminatės, kad vaikai dovanas lygins ir „svers”, kurio brangesnė, siūlyčiau pagalvoti apie tai, ar nenorėtumėte nuoširdžiau pagalvoti, kokias vertybes formuojate vaikams ir kaip jūs prisidedate (gal ne netyčiomis) prie jų formavimosi. Lygybės principas neretai tampa irgi perdėtu, „kad nė vienas nesijaustų nuskriaustas”. Taip ir su vaikų gimtadieniais. Kad nesijaustų jaunesnysis nuskriaustas, per jo vyresnio brolio gimtadienį ir jis gauna šūsnį dovanų. Tačiau juk bus ir jo gimtadienis, o tada galės mėgautis tik savo švente ir dovanomis.

GLAUDŽIU VIENĄ, AR GLAUSTI IR KITĄ?

Jei kyla natūralus noras priglausti vieną vaiką, ar reikia čia pat glausti ir kitą?

Ne, nereikia visą laiką tuo pačiu metu glaustyti visų vaikų. Kiekvienam vaikui svarbus individualus dėmesys. Tačiau stebėkite save – ar neignoruojate kitų vaikų, ar galite prisiminti, kada priglaudėte kitą? Jei manote, kad kitiems glaustymosi reikia mažiau, tai gali būti tiesa, tačiau dar negimė vaikas, kuriam fizinio artumo visai nereikėtų. Jei atrodo, kad jūsų vaikui visai to nereikia ir jis jus atstumia, pagalvokite, kaip jūsų elgesys ir jūsų santykiai padeda vaikui susidaryti tokį įsitikinimą ir galbūt galėsite žengti vieną mažytį žingsnį, padedantį jums suartėti.

LEPŪNĖLĖ DUKRELĖ

Tenka stebėti, kaip mama labai myli, pavyzdžiui, dukrelę, o sūnui yra griežta, net žiauri. Ar gali būti kokių nors pasekmių– berniukas augs jausdamas pyktį sesei, nes ją mylėjo labiau?

Jei mama su vaikais elgiasi labai skirtingai, be abejo, tai atsilieps jų tarpusavio santykiams. Berniukas ne tik jaus pyktį, bet gali būti, kad tylomis arba atvirai stengsis pakenkti „lepūnėlei“. Sakome, kad vaikai gali būti labai žiaurūs. Taip, nes jie dar taip neįgudę kontroliuoti savo jausmų, kaip suaugusieji, ir tai, ką jaučia, išreiškia tiesiogiai. Jei pykstate ant viršininko arba darbuotojo, juk galite save suvaldyti, tuo tarpu vaikams tai sunkiau.

Jei mes negalėtumėme kontroliuoti savo jausmų, vargu ar galėtumėme būti mažiau žiaurūs vienas kitam. Grįžkime prie brolio ir sesers. Nebūtinai jie nemėgs vienas kito užaugę, nors taip gali atsitikti, tačiau berniukas, augdamas su sese, mokosi elgesio su moterimis. Jei jis jausis prastesnis, nei moterys, ar jų skriaudžiamas, tai vienu ar kitu būdu atsilieps jo santykiams su draugėmis, o vėliau – su žmona ir gerokai juos apsunkins.

NENUOŠIRDŽIOS DALYBOS

Jei tėvai pedantiškai viską dalina į lygias dalis, ar vaikas širdimi gali pajusti klastą, kad jis savo meilės dalį gauna nenuoširdžiai?

Gal vaikai nemanys, kad tai klasta, tačiau juos tai erzins. Suvienodinti žmonės siekia išsiskirti, siekia unikalumo, tad vaikai sieks kažkaip atsiplėšti nuo sukurtos vienodų vaikų nuostatos, tačiau nuo mūsų jau nepriklausys, ar jie atras konstruktyvius kelius. Mes nelipdome vaikų gyvenimo ir kartais negalime lemti jo taip, kaip norėtumėme, tačiau vis dėlto įtakos jiems darome nuolat, tad geriau padėti vaikams jaustis unikaliais nei sukurti atmosferą iš kurios norėtųsi išsiplėšti.

GLAMONĖS IR BUČINIAI

Iki kokio amžiaus tinka rodyti fizinę meilę vaikui – glaustis, bučiuoti, glostyti?

Fizinė meilė vaikui keičiasi nuolatos, vaikui augant. Nėra griežtų normų, kaip ir kada ką daryti. Kuo mažesnis vaikas, tuo kontakto su mama ir tėčiu jam reikia glaustesnio, tuo bučinių daugiau. Augant vaikui, jis po truputį pradeda atsiskirti nuo savo tėvų ir fizinis kontaktas retėja. Retesniais atvejais tėvai niekaip negali atsiplėšti nuo vaikų, o vaikai – nuo tėvų. Paprastai – tai santykio išraiška, vien sumažinti fizinio kontakto nepakanka, reikia padėti tėvams paleisti vaikus, o vaikams – atsiskirti nuo tėvų. Paprastai tai daryti patiems gana sunku, jei jau esate pernelyg „sulipę“.

Dauguma vaikų patys padeda tėvams pajausti, kada fizinio artumo ir bučinių gana. Jie tiesiog rečiau nei anksčiau prieina patys, nenori bučiuotis ir glaustytis kitų akivaizdoje ir pan. Jei taip elgiasi vaikai, patogiausia taktika – sekti vaiko poreikiais ir bučiuoti bei glaustyti tiek, kiek leidžiasi. Tai netinka tais atvejais, kai vaikas niekada nemėgo fizinio kontakto ir neprisileido, šiuo atveju siūlyčiau vis dėlto pasikonsultuoti dėl jūsų tarpusavio santykių.

Ar fizinis kontaktas su mama ir tėčiu ką nors vaikui duoda? O jei jo nėra – atima?

Taip, fizinis kontaktas duoda labai daug. Vaikai į šį pasaulį ateina nekalbėdami ir dar pora metų mažai gali išreikšti savo jausmus žodžiais. Tad save išreiškia ne žodžiais, o veiksmais, to paties tikisi iš kitų. Dar ilgai (na gali net iki 6 metų) vaikui veiksmai reiškia daugiau, nei žodžiai.

Veiksmai parodo tikruosius jausmus. Juk nereikia būti net vaiku, kad tai suprastum. Fizinis artumas – veiksmai, kuriais išreiškiama meilė. Jei jos negalite parodyti savo vaikui, kaip jam žinoti, ar mylite, ar ne?

KOKIA JI – MOTINOS MEILĖ

Kaip psichologai įsivaizduoja sąvoką „motinos meilė“. Kokia ji turi būti? Apie kokią motiną sakote, kad ji tikrai myli savo vaiką?

Aš taip sakau apie visas mamas. Visos mamos myli savo vaikus. Tik ne visoms lengva tai parodyti, o kartais kiti jausmai, skausmai ar troškimai neleidžia meilei atsiskleisti. Meilė sunkiai apibrėžiama, o apibrėžti šį jausmą bandė jau tūkstančiai žmonių, tačiau taip ir nesutarė dėl vieno vienintelio visa apimančio apibrėžimo.

Nuo ko priklauso motinystės instinkto stiprumas? Medikai kalbėtų apie hormonus, pavyzdžiui, prolaktiną. O psichologai?

Yra daugybė dalykų, kurie įtakoja motinystės instinktą. Vienas iš jų – pačios mamos patirtis, kai ji dar buvo kūdikiu. Vėliau – jos patirtis ir santykiai su savo tėvais, ypač su mama. Blogi ar geri santykiai – pernelyg plačios kategorijos, kad jomis besiremdami galėtumėme priimti teisingus sprendimus. Nėra formulės, pagal kurią „iškepama” mama su stipriu motinystės instinktu. Galime kalbėti apie sąlygas, kurios padėjo arba trukdė mergaitei tapti mylinčia mama. To, kokiomis mamomis tapome, nepakeisime, galime pakeisti tik savo elgesį, o tai, kokiomis mamomis taps mūsų dukterys, mes stengiamės įtakoti nuo pat jų gimimo.

AR IŠMOKSIME MOTINYSTĖS INSTINKTO


Ar motinos instinktas įgimtas, ar jo galima išmokti?

Jei kalbame apie instinktus – jie įgimti. Tačiau instinktai koreguojami. Ne per vieną kartą (generaciją), tačiau po daugelio kartų instinktai gali pasikeisti. Tai, kaip auklėjate savo dukras, kiek meilės ir švelnumo joms rodote, padės ne tik jūsų dukrai, bet ir jos dukrai, net ir jos anūkei. Savo elgesiu įtakojate dar keletą kartų, argi ne nuostabu?

AR TEISINGA ŽYDŲ IŠMINTIS


Žydai turi tokį paprotį. Jie kiekvienam vaikui slapta pasako, kad jis yra tėvų mylimiausias. Vaikas tai žino, kaip didelę paslaptį. Tai žinodamas jis nepavydi broliams ar seserims, nesiekia aklai konkuruoti dėl tėvų meilės. Kam, juk jis žino, kad jį mama ir tėtis myli labiausiai. Ką manote apie šį šventą melą?

Šis posakis gana populiarus, kai mokome tėvus auklėti ir mylėti savo vaikus. Yra sakoma: mylėk kiekvieną savo vaiką taip, kad kiekvienas jaustųsi pats mylimiausias. Galima tai sakyti pašnibždomis savo vaikams, tačiau daug svarbiau, kad vaikui tai būtų ne žodžiai, o žinojimas, tvirtas įsitikinimas, kad mane tėvai myli labiausiai. Jei vaikui į ausį pasakysite, kad jį mylite labiausiai, o elgesiu rodysite ką kita, jokia gudrybė nepadės. Atminkite, vaikai – žmogaus elgesio ekspertai, tad geriau pasistenkite ne kalbėti, bet mylėti.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− trys = 5