Viską supranta, o nekalba…

nekalba

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

„Mūsų sūnui 2 metai. Jis viską supranta, tačiau moka pasakyti tik du žodžius – „mama“ ir „ne“. Kartais tikriname jo žodžių žinias, liepdami atnešti keisčiausius daiktus, pavyzdžiui, sakome: „Matuk, atnešk mamytei vieną geltoną kroksiuką“ arba „Nueik į virtuvę ir atnešk skuduriuką grindims nuvalyti“. Ir jis viską atneša! O štai kai prašome pakartoti kokį nors žodį, kad ir patį paprasčiausią (lempa, kėdė), jis nesako.

Sūnus „čiulba“ sava kūdikiška kalba, kurioje neišskiriame nė vieno normalaus skiemens. Mes labai nerimaujame, nes visi mūsų pažįstami tokio amžiaus vaikai jau taria daug žodžių, kai kurie – net jungia į sakinukus. Turime vyresnį sūnų, kuris pradėjo kalbėti 1,5 metų, o kai jam buvo 2 metai, jis jau deklamavo eilėraštį „Mano batai buvo du“. Mažajam skiriame tikrai daug dėmesio, vartome knygutes, žiūrime filmukus. Ar mes auginame atsilikėlį?“

Neprakalbančio berniuko mama

Konsultuoja logopedė-metodininkė Jurgita Lendraitienė

Labai dažnai mamos išsigąsta, kad vaikas kalbą supranta, o nekalba. Mamos mėgina tą patį žodį kartoti, kad ir šimtą kartų, o vaikas nekartoja. Kodėl? Kiek dar kartų reikia pakartoti, kad ištartų? Nepadės, kad ir daugiau ištarsite, paprasčiausiai Jūsų vaikutis negali pakartoti. Priežasčių daug, jos įvairios. Kas lėmė nekalbėjimą Jūsų atveju, tiksliai gali nustatyti tik logopedas. Tikrai taip net negalima sakyti „atsilikėlis“. Gal reikia pagalbos. Jokiu būdu „nepriklijuokite“ vaikučiui tokios diagnozės. Gali būti, kad bus reikalinga ir neurologo konsultacija, o kai kuriais atvejais prireikia ortodonto, otolaringologo konsultacijų.

Pamėginsiu apžvelgti priežastis, dėl ko taip atsitinka (ne tik šiuo atveju, bet apskritai).

Dažnai vaikui skiriama nepakankamai dėmesio. Jaunutė mama nežino, kaip kalbinti savo vaikelį. Vaikučius palieka močiučių globai, kurios kalba „mažų vaikų kalba“, „derinasi“ prie mažylio lygio. Arba vos vaikas parodo, ko nori, piršteliu, tuojau pat paduoda, net neleisdamos jam pačiam paprašyti, o kartu ir prakalbėti. Kitas dalykas – asocialios šeimos ar konfliktai šeimoje, kai vaikelis tarsi užmirštamas, o suaugusieji sprendžia savo problemas. Tai logopedai apibūdina, kaip pedagoginį apleistumą dėl kurio nesivysto kalba.

Ši padėtis lengvai pataisoma: vaikutis turėtų pradėti lankyti darželį, logopedinius užsiėmimus, o namuose atlikti logopedo skirtas užduotis: smulkiajai motorikai lavinti („pirštukų mankštą“), artikuliacinio aparato mankštelę (pratimai liežuviui, lūpoms ir t.t.), kuriuos skiria logopedas.

Sudėtingesnė situacija būna tada, kai nėštumo periodą, gimdymą, pogimdyvinį laikotarpį lydi daug neigiamų veiksnių. Tai infekcinės ligos, rezus faktorius, priešlaikinis gimdymas, pridusimas, cezario pjūvis (nereikia jo laikyti nekenksmingu vaikui) ir kt. Paprastai gimdymo traumos sukelia neurologinių sutrikimų, dėl kurių kalba vystosi pavėluotai, o kartais ir laiku, bet tada dėl netikslių liežuvio judesių ji gali būti tarsi „suvelta“.

Prie negatyvių veiksnių priskiriamos ir vaiko ligos, traumos, alergijos.

Didelės reikšmės turi ir paveldėjimas, kai vienas kuris iš šeimos narių vaikystėje lankė logopedinius užsiėmimus.

Visa, ką paminėjau, daugiau priskiriama prie „nematomų“ veiksnių. Ką galime pamatyti? Gomurio nesuaugimą, netaisyklingą sukandimą, trumpą liežuvio pasaitėlį (dėl kurio vaikas kartais visiškai negali pakelti liežuvio, todėl ir negali ištari reikiamų garsų, liežuvio judesiai riboti, o taip neturėtų būti).

Neseniai buvome pakviesti švęsti kitų vaikų gimtadienių. Nori nenori man, logopedei, „užkliūva vaikų kalba“. Labai buvo gaila vieno penkiamečio, su kuriuo vaikai nežaidė, nes nesuprato jo kalbos. Pasirodo, berniukas nelanko darželio, ir tik planuojama vesti vaiką pas logopedą. Ką lieka pasakyti? Mokykla „ne už kalnų“, o logopedui tikrai tektų nemažai darbo įdėti.

Logopedinius užsiėmimus galima atlikti ir namie, prieš tai pasikonsultavus su logopedu, kartu apžiūrėkite, ką geba Jūsų vaikutis, ir ko kartu sieksite.

Pagrindinė priežastis, kuri sukelia tėvams sunkumų – vaikų nenoras atlikti užduotis. Todėl labai svarbu visus užsiėmimus vesti žaidimo forma, organizuoti žaidybines situacijas. Retai kuris vaikas ramiai sėdės vietoje ir darys tai, ką liepiate. Galbūt Jums prireiks sekioti kambaryje paskui mažylį ar kartu sėdėti po stalu ir rodyti paveikslėlius. NENUSIMINKITE! Jūsų pastangos nenueis veltui, ir rezultatą būtinai pasieksite.

Kaip padėti savo vaikui

Rezultatui pasiekti būtina su mažyliu užsiimti kiekvieną dieną.

Vaikas nuolat turi girdėti gražią, taisyklingą kalbą. Nesumažėkite patys. Kartais net nepajuntame, kai pradedame kalbėti vaikų kalba, švepluodami. Nekalbėkite „leliukų kalba“ – „niam-niam“, „apapa“, „liūli liūli“, „di-di“.

Kalbėkite paprastais, trumpais, suprantamais sakinukais.

Kalbėkite aiškiai, svarbu, kad vaikas matytų jūsų lūpų judesius ir įsimintų juos.

Klauskite ir padėkite vaikams atsakyti į klausimus.

Sekite pasakas, sugalvokite naujų žodžių, apibūdinkite daiktus.

Knygas laikykite matomoje ir pasiekiamoje vietoje. Jas kartu su vaiku vartykite ir pasakokite apie viską, ką matote (apie gyvūnus, augalus, žmones, kaip jie atrodo, kur auga ar gyvena).

Drauge su vaiku žiūrėkite nuotraukų albumus. Pasakokite apie šeimos narius ar šventines akimirkas, užfiksuotas nuotraukose. Kitą kartą vaikas pats prisimins ir jums papasakos.

Žaiskite žaidimus smulkiajai motorikai (pirštukams) lavinti: lipdykite, verkite karolius, konstruokite.

Sugalvokite žaidimų liežuviui ir lūpoms (sukąsti dantukus – „dantukai draugauja“, liežuviu aplaižykite lūpas – „nulaižykite medų“ ir t.t.).

Žaiskite žaidimus, lavinančius klausos dėmesį arba foneminę klausą (apie tai žr. „Mamos žurnalas“ 2011 nr. 8). Nepersistenkite ir nenuvarginkite vaiko. Pradėkite nuo 3-5 minučių per dieną.

Nereikalaukite iš karto taisyklingo žodžio tarimo. Kai vaikas bando išarti žodelį, nesakykite: „ištarei neteisingai“, o patys pakartokite žodį teisingai.

Girkite vaiką, net už nedideles pastangas.

Mokykitės eilėraštukų, dainelių. Nesvarbu, kad kalba „bloga“ (daug tarimo trūkumų). Nesijuokite iš tokios kalbos.

Nepertraukinėkite vaiko, kai jis kalba.

Jei vaikas pradeda užsikirsti, lėtinkite kalbėjimo tempą, mėginkite dainuoti, deklamuoti.

Suteikite progą pabendrauti ne tik su šeimos nariais.

Jei vaikui suėjo 2 metai, būtinai visus garsažodžius (didi, apapa) keiskite tikrais žodžiais.

Draugaukite su logopedu.

Neatidėliokite rytojui tai, ką galima padaryti šiandien! Kantrybės Jums ir sėkmės!

Kokia turi būti 2-3 metų vaikų kalba

Vaikai kalba 3-4 žodžių sakiniais, kuriuose vyrauja daiktavardžiai ir veiksmažodžiai.

Trečiųjų metų pabaigoje atsiranda būdvardžiai (dažniausiai vartojami „didelis“, „mažas“).

Nuo 2 iki 3 metų žodynas padidėja nuo 300 iki 600 žodžių.

Vaikai daro daug tarimo klaidų: dažnai netaria š, ž, r, dž, dz, ch, č, c; praleidžia garsus (pvz., šventė-sentė); kartais sukeičia skiemenis.

Patys klausia ir jau gali atsakyti į pateiktus klausimus: kodėl? kada? kas? kaip?

Deklamuoja, dainuoja.

Vartoja esamąjį (einu), būsimąjį (eisiu) ir būtąjį (ėjau) laikus.

Pradeda skirti sąvokas „vienas“-„daug“.

Išmoksta sakyti „aš“.

Prisimena konkrečias situacijas, apie kurias jau gali papasakoti (pvz., ką veikė darželyje ar pas močiutę).

Moka bendrauti: pasako savo, kitų vaikų vardus, kalba telefonu su pažįstamais ir t.t.

Žaisdamas kalba su savimi: komentuoja, ką daro, darė, darys. Kalba jam padeda susikaupti, planuoti, kontroliuoti. Kalba padeda vystytis, lavina mąstymą.

Svarbu neužmiršti, kad vaikai yra skirtingi. Skiriasi ir jų kalbos raidos etapai: vieni pradeda kalbėti anksčiau, kiti – vėliau. Vėliau pradeda kalbėti tie, kurių kalbos padargai nepakankamai išlavėję, sutrikusi foneminė klausa.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 5 = nulis