„Vis ateidavo minčių dalintis, tačiau pasiūlymas rašyti knygą apie tėvystės iššūkius mus padrąsino, ir štai knyga gimė“, – vienu balsu sako knygos „12 sėkmingos tėvystės receptų“ autorės, patyrusios psichologės Aurelija Lingienė ir Ieva Lingienė.
Psichologė, pedagogė, „Asmenybės brandos centro“ įkūrėja ir vadovė, dviejų vaikų mama, penkių anūkų močiutė A. Lingienė ir jos marti, psichologė, mediatorė, trijų vaikų mama I. Lingienė jau daug metų konsultuoja vaikus, paauglius bei šeimas, veda seminarus, mokymus, skaito pranešimus konferencijose. Abiejų patirtys kalba, kad tėvai, psichologai ieško veiksmingų receptų, kurie padėtų įveikti sunkumus, kylančius auklėjant vaikus, kurti su jais tvirtą santykį ir būti stipriems tėvystėje.
Skaitytojai knygoje ras efektyvių metodų, kaip elgtis tam tikrose situacijose skirtingais vaiko gyvenimo tarpsniais. Situacijas apibendrina eksperto vertinimai, pateikiama rekomendacijų ir užduočių, kurios galėtų padėti ugdytis naujus elgesio modelius.
Su leidyklos „Alma littera“ išleistos knygos „12 sėkmingos tėvystės receptų“ autorėmis A. Lingiene ir I. Lingiene kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Kaip virtuvėje, taip ir vaikų auklėjime receptų yra galybė, – kiekvienas renkasi sau labiausiai tinkamą. Kodėl būtent 12 receptų?
Aurelija: Išties, receptų, patarimų ar rekomendacijų, kaip auginti vaikus, yra begalė. Gerai, kai tėvai renkasi, kas jiems tinkama labiausiai. Taip ir turėtų būti. Kartais įdomu skaityti rekomendacijas ir tiesiog pasitikrinti, pasitvirtinti, kad sėkmingai keliaujame savuoju tėvystės keliu.
Knygoje dalijamės receptais, ne patarimais. Į patarimus reikėtų žiūrėti atsargiai, nes kiekvienas iš mūsų esame savo gyvenimo ekspertas. Geriausiai žinome, kokiu keliu ir kokį tikslą norėtume pasiekti, o receptai juk leidžia koreguoti ingredientus. Todėl turime nepaprastą galimybę patys sukurti autentiškus savosios tėvystės receptus.
Kodėl 12? Nes metai turi 12 mėnesių. Specialistai, tyrinėjantys žmogaus elgesio pokyčius, teigia, kad norint suformuoti naują įgūdį, reikia maždaug mėnesio. Jei taip skaičiuojame, per metus galima įgyti 12 naujų įgūdžių ir tėvams, ir vaikams.
Knygoje aptariate greito gyvenimo diktuojamus pokyčius, kurie tėvams kelia daug sunkumų. Bet tėvai juk irgi nori greitų pokyčių, kai patys pradeda veikti. Tik jie ne visada vyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Kur gauti kantrybės?
Ieva: Kantrybė – itin svarbus aspektas. Jos mums reikia nuolat ir visur. Daugiau kantrybės atsiranda, kai suprantame, kad vaikų pokyčiai vyksta ne iš karto, o lėtai ir sluoksniais. Svarbu pasitikėti ir tikėti procesu, pastebėti mažus žingsnelius ir nepamiršti savimi pasirūpinti – pailsėję tėvai turi daugiau jėgų ir kantrybės. Kantrybės neįgyjame savaime, ji užauga kartu su mumis. Kantrybė – tai išbuvimas. Kartais nemalonioje situacijoje ar aplinkybėse, malonumo atidėjimas ateičiai. Tai nėra paprasta, tų pačių dalykų mokome savo vaikus. Išlaukti savo eilės žaidimuose, išlaukti malonumo ar apdovanojimo ir taip toliau. Pabandykime atrasti žodžio „išbūti“ prasmę, išsiaiškinkime, ką kiekvienam mūsų šis žodis reiškia. Net ir tas laikas, kurį reikia išbūti, yra mūsų gyvenimo dalis. Branginkime savo gyvenimą, ir „išbūti“ ar „palaukti“ įgaus prasmę. Išbuvę ar išlaukę žinosime daugiau – apie save, vaiką, kitus, pasaulį.
Kiekviena tėvų karta, matyt, turi savų bėdų ir problemų. Tačiau šiandien atrodo, kad nėra šeimos, kuriai nereikėtų psichologo pagalbos. Kodėl mums taip nutiko?
Ieva: Iš tiesų pasaulis labai pasikeitė. Šiandien šeimos kreipiasi į psichologus ne todėl, kad turėtų daugiau problemų nei ankstesnės kartos, sunkumų ir iššūkių auginant vaikus buvo visais laikais, bet todėl, kad pasikeitė laikai, o ir mūsų požiūris į tėvystę. Gyvename spartesniame, sudėtingesniame pasaulyje, iš tėvų tikimasi daugiau emocinio sąmoningumo, o ir patys tėvai kelia sau aukštesnius reikalavimus, kitaip mato vaikų auklėjimą, yra linkę priimti pagalbą. Šiandien mažiau gėdijamės jos ieškoti, turime daugiau drąsos. Psichologo pagalbą šiandien suprantame kaip brandos, o ne silpnumo ženklą.
Ar, norėdami būti tobulais tėvais, neišgąsdiname savo vaikų? O galiausiai – ir patys savęs? Ypač kai atrandame, kad iki įsivaizduojamos tobulybės – dar labai toli?
Ieva: Tikriausiai daugelis esame girdėję sparnuotą frazę: „Vaikams nereikia tobulų tėvų, vaikams reikia mylinčių tėvų“. Nešvaistykime laiko tobulybei. Nepajusime, kaip praeis gyvenimas, o tobulybės taip ir liksime nepasiekę.
Kartais žmonės tobulybės siekia visur: profesijoje, tėvystėje, partnerystėje, namų ūkyje ir taip toliau. Tenka girdėti: jei negaliu tobulai, geriau visai nieko nedarysiu. Tobulybės siekis gali stipriai išvarginti ir tėvus, ir vaikus. Gal labiau vertėtų kurti gyvenimą, kuriame rastųsi vietos džiaugsmui ir pasitenkinimui. Vaikams reikia tiesiog gerų tėvų, tikrų tėvų, juos mylinčių tėvų, kurie kartais klysta, bet atsiprašo, ne viską išmano, bet stengiasi, ne visada prieinami, bet patikimi ir saugūs. Jie – visokie, bet visada šalia.
Knygoje užsimenate, kad tėvystė šiandien prilyginama vienam iš projektų. Kartais, kai esi ne visai tikras savo jėgomis, gal to projekto geriau išvis nekurti?
Ieva: Tėvystė nėra tas projektas, kurį reikia tobulai suplanuoti ar pradėti tik tada, kai jautiesi visiškai pasiruošęs. Niekas nebūna šimtu procentų tikras savo jėgomis. Tėvystė yra kasdieninio mokymosi procesas. Svarbiausia ne turėti visus atsakymus iš anksto, o gebėti kartu su vaiku augti ir prireikus drąsiai ieškoti pagalbos.
Ar galima sakyti, kad tėvystės sėkmė pirmiausiai priklauso nuo santykio su savimi, o ne su vaiku?
Aurelija: Puikus pastebėjimas. Už santykį su vaiku visuomet atsakingas suaugusysis. Nuo jo pasirengimo ar nusiteikimo būti santykyje labai daug priklauso. Tik pažinęs, priėmęs save, sėkmingai galėsi kurti santykį su kitais. Su vaikais – taip pat.
Ar šiandieniniai tėvai yra pametę švelnumą, pamiršę prisilietimus ir apkabinimus, – juk vaikams to labai trūksta? Bet gal ir suaugusieji dienų bėgime mažiau liečia vienas kitą, apkabina, glosto? Ar vaikų akivaizdoje demonstruojamas švelnumas moko meilės meno?
Aurelija: Žmonės skirtingai rodo savo meilę. Daugelis žino ar yra girdėję apie skirtingas meilės kalbas. Vieni savo meilę rodo ir jos nori gauti per bendrystę, kitų meilės kalba – rūpestis arba paslaugos, dar kitų – dovanos, fizinis artumas, prisilietimai arba meilės žodžiai. Jei poroje kalbame skirtingomis meilės kalbomis, susikalbėti gali būti nelengva. Tačiau, jei atpažįstame tą kalbą, gebame skirti vienas kitam dėmesio rodydami švelnumą vaikų akivaizdoje, mes iš tiesų juos mokome meilės meno – kaip būti švelniems, saugiems ir artimiems su kitais.
Vaikams svarbu demonstruoti meilę apkabinimais, prisilietimais, švelniais gestais, gražiais žodžiais, leidžiant laiką kartu. Viso to jiems reikia kaip oro. Iš ko dar vaikas gali suprasti, kad tėvai jį myli?
Ar nutinka, kad tėvai, bandydami keisti savo elgesį, pajunta pasipriešinimą, atrodo, kad jiems reikia perlipti per savo įsitikinimus, o taip pat ir vaikui paaiškinti, kas keičiasi?
Aurelija: Vaikas ateina į tokį mūsų, suaugusiųjų, gyvenimą, kokį jiems padiktuojame. Pasaulį jis gana ilgai mato mūsų akimis. Tad jam nieko kito nelieka, kaip tik mus sekti. Vadinasi, pagrindiniai pokyčiai – atsakomybė.
Teisingiausia pokyčius, kurie vyksta, vaikams paaiškinti jiems suprantama kalba, atsakyti į visus jų klausimus. Geriau vengti „tu dar mažas, kai užaugsi, suprasi“. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus ir suvokimo, pajėgia suprasti, jei paaiškinimai pateikiami jo amžių ar suvokimą atitinkančia kalba.
Ar tėvystės galima išmokti? Galbūt tai mums duota, tik mes neatpažįstame, nebejaučiame, ką ir kaip reikia daryti?
Aurelija: Tėvais negimstame, jais tampame. Pradėję eiti tėvystės keliu, daugelį dalykų darome pirmą kartą. Kai ką atrandame patys, tačiau giliausi įspaudai yra mūsų patirtys. Tai reiškia, kad daugiausia remiamės auklėjimo metodais, kuriuos patyrėme būdami vaikai. Šiandien tėvai dažniausiai gilina savo tėvystės žinias ir įgūdžius įvairiose grupėse, individualiuose susitikimuose ir sėkmingai atranda savuosius tėvystės kelius.
Ar į knygą sudėjote ir savo darbines, ir asmenines patirtis? Abi esate mamos, Aurelija – ir močiutė? Ar kartais taip nutinka, kad nežinote, kaip elgtis su savo vaikais ir anūkais?
Ieva: Kalbant ar rašant, sunku būtų išvengti savo paradigmų ar nuostatų, kuriomis autorius vadovaujasi. Mes irgi remiamės nuostatomis, kurios yra tapusios ir mūsų gyvenimo kryptimis. Būna situacijų, kai reikia stabtelti, kiek atsitraukti, kad galėtume įvertinti ir naujai pamatyti situacijas su savo vaikais. Kartais, siekiant pakeisti vieną kitą recepto ingredientą, tenka kreiptis ir pagalbos.
Ar kada klausėte savo vaikų, kaip jie jus vertina, jūsų auklėjimą, jūsų tėvystę?
Aurelija: Tikriausiai daugelis vaikų, jei turi šiltus santykius su tėvais ir gali atvirai su jais kalbėtis, randa situacijų ar gyvenimo epizodų, už kuriuos yra dėkingi arba turi nuoskaudų. Taip pat ir mūsiškiai. O mes, tėvai, jei gebame objektyviai vertinti ir analizuoti savo tėvystę, turėtume pamatyti situacijas, kurias šiandien spręstume kitaip. Antriname mūsų knygos minčiai, kad didžiausiu pasiekimu galime laikyti, kai suaugę vaikai nori leisti laiką su tėvais. Didelis turtas yra tokie santykiai.
Įdomu, kaip rašėte šią knygą? Kaip pasidalijote vaidmenimis?
Ieva: Prieš pradėdamos rašyti svarstėme, kaip galėtų būti. Radome kelią. Kai kurios knygos dalys buvo rašomos atskirai, paskui viena kitos tekstus skaitėme, pildėme, koregavome.
Aurelija, jūs įkūrėte Brandos centrą. Ieva jame taip pat dirba. Kas yra toji brandi tėvystė ir kokį svarbiausią jos receptą pateiktumėte?
Aurelija: Svarbiausiais mūsų recepto ingredientas – ryšys ir santykis su vaikais. Tik turėdami santykį galėsime daryti įtaką. Jei neturėsime gero ryšio ir santykio, jį sukurs kažkas kitas, ir to kito įtaka mūsų vaikams bus daug reikšmingesnė. Verta sukurti nuosavą receptą, kaip sėkmingai megzti ryšį su savo vaikais.
Aurelijos ir Ievos kasdienės tėvystės duonos receptas
Pasiruoškite darbui – gali tekti skirti daugiau laiko, nei tikitės. Recepto sekos ir darbo tempo rekomenduojame nekeisti. Tiesiog išbūti reikiamą laiką.
Apkabinimai: 4 apkabinimai kiekvieną dieną (galima ir daugiau – pagal skonį).
Pasakos, dainelės ir žaidimai: bent po 1 kartą per dieną (galima ir daugiau – pagal skonį).
Susitarimai: ne daugiau 3 susitarimų vienu metu (stenkitės neviršyti rekomenduojamos normos).
Ribos ir laisvė: būtini ingredientai sėkmingam gamybos procesui užtikrinti (abu ingredientai vartojami proporcingai).
Žmogaus unikalumas: tai kiekvieno žmogaus individualių savybių, gebėjimų ir patirčių visuma, kuri skiria jį nuo kitų. Dėkime pagal skonį. Kuo daugiau, tuo skaniau.
Palaikymas ir supratingumas: juos reikia nuolat papildyti. Tai darykite drąsiai – tikrai nepadauginsite.
Juokas. Emocinei sveikatai palaikyti reikalingas vitaminas. Papuoškite juo savo duonos kepaliuką.
Duoną kepkite visi kartu, su besąlygine meile.
Susiję straipsniai
