Vytautė Underwood 13 metų gyvena Londone. Augindama sūnų pajuto, kad yra kuo dalintis su kitomis mamomis. Gimė tinklaraštis „Tarp dviejų kultūrų“ (@ldn.laif). Nuotoliu moteris kuruoja anglų kalbų mokyklos „Study Smart Vilnius“ veiklą.
Vytaute, pirmiausia papasakokite savo likimą. Kada ir kodėl emigravote, ką veikiate Londone?
Į JK emigravau 2011 metais, dar besimokydama mokykloje, – buvau griežtai užsispyrusi, kad noriu gyventi ir studijuoti Londone. Išlaukti mokyklos baigimo buvo sunku, tam nemačiau ir didelės prasmės, nes žinojau, kad mokyklą galiu baigti ir Londone. Emigravau, nes norėjau pažinti pasaulį, plėsti akiratį ir ten bandyti kabintis į gyvenimą. Visada buvau smalsi, turėjau draugų iš užsienio ir tikriausiai Lietuvoje man neužteko erdvės.
Kaip mane išleido tėvai? Ant nosies buvo 18, kurie suėjo tą vasarą. Anglijoje turėjau draugę, kuri išemigravo su mama, – man jos daug padėjo iš pat pradžių.
Nors daug vietos neturėjo, bet leido apsistoti pas jas. Kambariu dalinausi su drauge ir jos broliu, miegojau ant čiužinio ant žemės. Į mokyklą įstojau tiesiog pateikusi paraišką. Tais laikais, prieš breksitą, tai buvo paprasta. Tiesa, teko pildyti įvairiausius dokumentus, turėjau praeiti pokalbio procesą.
Atsikrausčius čia, buvo tikrai nelengva. Teko ir pamiegoti ant grindų, ir keltis 3 ryto bei važiuoti į darbą dviem naktiniais autobusais. O dar eiti į mokyklą, gerai mokytis, taikytis prie kalbos pokyčio.
Žinojau, kad pati turėsiu išlaikyti save, kito pasirinkimo nėra.
Kad baigčiau mokyklą, Londone teko mokytis papildomus metus, nes čia mokykloje yra 13 klasių. Baigusi stojau mokytis pedagogikos, norėjau dirbti su vaikais. Turiu daugiau kaip 10 metų patirties dirbant Londono mokyklose.
Tačiau apie 25 gyvenimo metus mane ištiko identiteto krizė. Užsinorėjau grįžti į Lietuvą! Nebuvo labai lengva, nes mano vyras Thomas yra anglas. Tačiau jis tam pasirašė! Čia grįžusi įkūriau anglų kalbos mokyklą, tik atėjus pandemijai turėjau viską perkelti nuotolį. Auginant savo verslą, gimė ir sūnus Theo (lietuviškai vadiname Teodoru), jam dabar 5 metai.
Po pandemijos su vyru pajautėme, kad laikas grįžti atgal į Londoną. Anglų kalbos mokykla sėkmingai veikė nuotoliu, be to, sūnui jau buvo laikas eiti į mokyklą. Norėjome, kad jį lavintų angliška mokymosi sistema.
Nutarėte dalintis savo emigracijos istorija instagrame. Ar sulaukėte atgarsio, susidomėjimo?
Dalindavausi savo istorija, patirtimi ir gyvenimu su klientais ar kitais pažįstamais. Jaučiau didelį susidomėjimą. Taip labai organiškai gimė puslapis ldn.laif, kuriame pasakoju apie mūsų gyvenimą tarp dviejų kultūrų: kaip man pavyksta nepamesti savo šaknų, bet kartu skatinu susimąstyti, kad pasaulyje yra daugiau negu tik „mes“. Mano kuriamas turinys padeda emigrantams pasijusti išgirstiems, o lietuviams, gyvenantiems Lietuvoje, jis plečia akiratį. Gvildenu įvairiausias temas, net tokias kaip rasizmas.
Daugiausia susidomėjimo sulaukiu iš lietuvių, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Danijoje.
Nuotoliu mokote lietuvius anglų kalbos. Kaip vyksta darbas? Kas jūsų klientai?
Mano įkurtoje mokykloje anglų kalbos mokymas vyksta kitaip. Mes kalbos mokome ne pagal vadovėlinę struktūrą, bet taip, kaip ji išties yra vartojama. Mano pedagoginė patirtis, pačios pasiektas gimtakalbio lygis anglų kalboje ir dar gyvenimas santuokoje su gimtakalbiu man davė labai platų kalbos supratimą. Apjungusi savo požiūrį į mokymąsi ir kalbos žinias, galiu pasiūlyti daugiau nei įprastinė mokykla.
Čia pirmiausia dirbame su savo baimėmis ir nusistatymais, kad „aš nemoku“ ir „niekada neišmoksiu“. Toks mąstymas mums yra įkaltas iš mokyklos laikų: suklysti blogai. Todėl mes net nebandome, nors ir turime žinių.
99 proc. žmonių, kurie ateina pas mus mokytis, išties gali kalbėti angliškai, tačiau bijo, nepasitiki savimi, yra įsitikinę, kad jeigu darai klaidas, tada geriau išvis nekalbėti, nes gėda. Pas mus pamokose mokiniai gali atsipalaiduoti ir gilinti savo žinias per praktiką, o ne testus.
Svarbi mums tema – kaip auginti dvikalbį vaiką. Kaip Teodorą mokote lietuviškai?
Pirmus dvejus Theo gyvenimo metus praleidome Lietuvoje. Nuo pat jo gimimo aš su Theo kalbėjau lietuviškai. Niekada net nekilo klausimas. Mano šaknys, kalbos perdavimas yra pareiga. Sūnus privalo žinoti savo identitetą.
Sunkiausia tai, kad Londone neturime lietuvių draugų, o jeigu ir turime, – jų šeimos irgi yra mišrios. Sūnus lietuvių kalbą girdi tik iš manęs. Namie, kai visi esame kartu, bendraujame maišyta lietuvių-anglų kalba. Jeigu aš ką nors sakau Theo, tai tik lietuviškai. Vyras supranta beveik viską ir gali nemažai pasakyti!
Mūsų šeimoje abi kultūros vienodai svarbios. Švenčiame Kūčias, nors anglai nešvenčia. Vyro šeima labai myli Lietuvą, ja domisi ir žavisi. Net kartu vykstame atostogauti vasarą. Apsilankę KGB muziejuje, jie buvo sukrėsti, sakė, kad net neįsivaizdavo, kokia stipri lietuvių tauta.
Sulaukiu klausimo, ar Theo susikalba su seneliais lietuviais? Su mano tėčiu sunkiau, nes jis anglų kalbos nesupranta taip gerai, kaip mano mama. Tai tikriausiai labiausiai ir trukdo, nes Theo žino, kad močiutė vis tiek supranta angliškai, tai kam stengtis. Tačiau pabuvęs ilgesnį laiką Lietuvoje per atostogas, sūnus neblogai prasilaužia ir pradeda kalbėti daugiau.
Ar mokote lietuviškai kalbėti metodiškai, iš vadovėlių, knygelių, ar organiškai, per buitinę kalbą?
Kol kas naudojame kasdienę kalbą, klausome pasakų, muzikos ir turime lietuviškų knygelių. Šiuo metu Theo mokykloje mokosi angliškos abėcėlės fonetiką ir skaityti, todėl kol kas lietuviškų raidžių nesimokome, kad jam nebūtų per sunku.
Anglų kalba kur kas lengvesnė nei lietuvių. Bet viskas priklauso nuo to, kiek vaikas pats nori ja kalbėti. Tiksliau – kokia yra vaiko motyvacija, nes kai sūnus labai kažko nori, visada pasako lietuviškai.
Tokie vaikai, kaip mano Theo, vadinami pasyviais dvikalbiais vaikais. Jie viską supranta abiem kalbomis, tačiau atsakyti kurį laiką pasirenka tik viena iš jų.
Žinoma, Theo turi akcentą. Kol kas dėl to nesijaudinu, man svarbiau, kad jis kalbėtų ir susikalbėtų su šeima.
Šiuo metu Theo mokosi lietuvių kalbos nuotolinėje mokykloje, pamokos vyksta kartą per savaitę. Esame išbandę vietinę lietuvių kalbos šeštadieninę mokyklą, tačiau man jų naudojama metodika nepatiko, per daug senovinė, mūsų darželio laikų.
Kaip puoselėjate sūnelio lietuvybę? Kas jam labiausiai patinka „iš Lietuvos“?
Švenčiame visas lietuviškas šventes. Kai svečiuojamės Lietuvoje, – lankome skirtingiausias vietas. Visuomet kalbamės apie mano gyvenimą ir patirtį Lietuvoje, kuo ji skiriasi nuo tėčio gyvenimo Anglijoje. Grįžti į Lietuvą stengiamės ne rečiau nei kas tris mėnesius. Kelis kartus per metus pas mus atskrenda seneliai iš Lietuvos. Beveik kiekvieną dieną skambiname močiutei papasakoti apie savo dieną.
Koks lietuviškas turinys labiausiai patinka jūsų vaikui?
Mano nuomone, lietuviškame turinyje dar labai trūksta kokybės, todėl dažniausiai mes klausome muzikos. Be to, ekranų naudojimas mūsų namuose ribojamas. Anglijoje nuo pat mažų dienų vaikai yra skatinami mylėti literatūrą. Čia viešosios bibliotekos turi labai patogias, estetiškas erdves, kur tėvai susirenka su savo kūdikiais, dainuoja, skaito knygeles. To Lietuvoje man labai trūko, kol gyvenome čia pirmuosius Theo metus.
Kokia Lietuva jums atrodo per atstumą, ar matote pokyčių?
Lietuva sparčiai keičiasi, yra labai moderni, tikrai dabar turi didesnę kultūrų įvairovę, negu tada, kai augau aš. Ypač Kaune ir Vilniuje. Lietuvoje labai palankios sąlygos auginti vaikus – nuo gerų motinystės atostogų iki pigių valstybinių darželių. Kas kartą grįžus smagu matyti, kaip miestai tvarkosi ir tobulėja. Tačiau liūdina, kad daugumos žmonių mentalitetas nespėja keistis, vis dar trūksta tolerancijos. Yra tekę patirti kreivų žvilgsnių, nes kalbėjome angliškai. Neįsivaizduoju, kaip jaučiasi moterys, parsivežusios savo maišytos rasės vaikus. Čia Lietuvai dar yra kur tobulėti.
Ar pasikeitė gyvenimas Londone pastaraisiais metais?
Tiesą pasakius, aš dabar gyvenu savo svajonių gyvenimą. Turiu visišką laisvę susidėlioti savo laiką taip, kaip noriu. Man nereikia lėkti į samdomą darbą. Galiu skirti daugiau laiko tiek sau, tiek šeimai. Jeigu nebūtume grįžę į Lietuvą ir nebūčiau įkūrusi savo verslo, vargu ar norėčiau gyventi „tipišką“ Londono gyvenimą, pavyzdžiui, vaiką pradėti leisti į darželį nuo metukų. Mūsų šeimai tai buvo nepriimtina, todėl susilaukti vaiko Lietuvoje mums buvo tobulos sąlygos, tokių Londone tikrai nebūčiau turėjusi. Dabar galėjome išleisti Theo į darželį tik nuo trejų metukų.
Angliška patirtimi dalinuosi tinklaraštyje. Sekėjams patinka šmaikštus kultūrų palyginimas arba „skausminga emigranto realybė“, pateikta juoko būdu. Daugiausiai peržiūrų sulaukė vaizdo įrašas apie tai, kaip kiekviena lietuvaitė, gyvendama užsienyje, turi visą vaistinėlę, jeigu tik prireiktų, kadangi, kaip žinia, sveikatos sistema Anglijoje yra lėta, o kartais ir nekokybiška, tenka gydytis patiems! Patiko įrašas apie anglų vaišingumą. Mes, lietuviai, esame įpratę stalus nukrauti vaišėmis, kai sulaukiame svečių. Užtat anglai neapsikrauna – dažniausiai pasiūlo arbatos ir, jeigu pasiseka, sausainių.
Kaip jūsų vyras Thomas dalyvauja puoselėjant dvikultūriškumą?
Jis mėgsta beveik visą tradicinį maistą (išskyrus grietinę), man atrodo, kad jis lietuvišką maistą mėgsta labiau nei aš. Gal dėl to, kad mano mama visada jį lepina skaniais patiekalais. Pats iniciuoja keliones į Lietuvą ir ja domisi, turi net knygų apie mūsų šalį. Dažnai juokaudamas atsako kažką ir lietuviškai. Apie Lietuvą vyras turi tik geriausią nuomonę – visuomet giria mus, lietuvius, sako, kad mes esame labai užsigrūdinę ir nebijome sunkumų, pasiekiame tai, ko norime.
Neila Ramoškienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.02.05
Susiję straipsniai
