Sesutės, radusios mamą

Živilės Ramoškienės istorija netradicinė

Živilės Ramoškienės istorija netradicinė. Su vyru išgyvenę 16 metų, jie nutarė įsivaikinti vaikutį. Paskui dar vieną. Deja, šeima išsiskyrė, ir Živilė mergytes augina viena. Viltei septyneri, Liepai ketveri (vardai pakeisti).

Živilė sako nė akimirkos nepasigailėjusi šio žingsnio – būti mama.

Žurnale jau kalbinome daug šeimų, kurios įsivaikino arba globoja. Papasakokite, kaip jūsų šeima priėmė šį sprendimą?

Mes su vyru ilgai gyvenome tik dviese. Savo vaikų susilaukti niekaip nepavyko. Pradėjome galvoti, galbūt reikėtų įsivaikinti. Iš pradžių nežinojome, kur kreiptis, važiavome į artimiausius vaikų namus, kol išsiaiškinome, kad reikia eiti į savivaldybės vaikų teisių skyrių ir užpildyti prašymą. Taip ir padarėme.

Mes su vyru abu norėjome vaikų, tik vėliau gyvenime viskas susiklostė nelabai gražiai… Bet ta idėja buvo mūsų abiejų. Turėjome savo verslą, nuosavą namą, bet vis tiek jautėmės kažkokia nepilna šeima. Kiekvienai moteriai juk norisi būti mama, kažkam skirti savo dėmesį, šilumą. Aš net vyrą apgaubiau motiniška meile, neturėdama kur savęs realizuoti. Apie vaiko globą mes nė negalvojome, iš karto norėjome įsivaikinti. Anketoje rašėme, kad norėtume  vaiko iki 5 metų,  galime paimti ir du vaikučius,  jei tai būtų broliai ar seserys. Jokių didelių pageidavimų mes nereiškėme, tik norėjome, kad tėvai nebūtų sirgę psichinėmis ligomis. Vaikelių lytis nebuvo svarbi.

Kaip jūsų šeimoje atsirado Viltė?

Mes baigėme kursus būsimiems įtėviams, bendravome su socialinėmis darbuotojomis, kurios tuos kursus vedė. Jos prižiūrėdavo ir vadinamąsias šeimynas. Šeimyna – tai šeima, kurioje globojami vaikai. Socialinės darbuotojos mums pasakė, kad Kauno rajone vienoje šeimynoje yra dvimetė mergytė, kurią galima būtų įsivaikinti. Mums atsiuntė mergaitės nuotrauką, pasiūlė nuvažiuoti pasižiūrėti. Mes taip ir padarėme, tas procesas vyko labai greitai. Kursai baigėsi gruodį, o mes vasarį jau susipažinome su Vilte. Ji buvo labai baigšti. Kiti šeimynos vaikai norėjo bendrauti, džiaugėsi, mus pamatę, o Viltė vis laikėsi per atstumą. Labai sunkiai sekėsi ją prisipratinti. Pradėjome dažnokai užvažiuoti į tą šeimyną. Būdavo, važiuojame su reikalais pro šalį ir užsukame. Šeimyna vienu metu globojo 21 vaiką. Mums susidarė įspūdis, kad ten nelabai buvo su jais užsiiminėjama. Mūsų mergaitė buvo dvejų metų, bet ji nieko nekalbėjo, nemokėjo kramtyti, nors turėjo visus dantukus.  Ji buvo maitinama trintomis košėmis, kad būtų greičiau. Viltė nemokėjo vaikščioti apsiavusi batais, matyt, į lauką ją vesdavo retai.

Ta šeimyna gyveno ūkiškai, turėjo gyvulių, buvo daug visokių ūkio darbų, tai vyresni vaikai prižiūrėdavo mažiukus, o apie kažkokį ugdymą gal ir nebuvo kalbos.

Ar adaptacija jūsų šeimoje buvo sudėtinga?

Pirmos savaitės, netgi pirmas mėnuo buvo labai sunkūs. Netikėjau, kad dvejų metų vaikas gali būti toks pasyvus. Viltė visą mėnesį sėdėjo ant lovos nenulipdama, aš jai pridėdavau žaislų, ji čiupinėdavo. Bandžiau žaislus dėti ant kilimo, kad nuliptų, susidomėtų. Bet ji to nedarė. Kaip lėlę reikėdavo nunešti į virtuvę pamaitinti, nes pati nemokėjo valgyti. Virdavau pusiau trintą košę, duodavau minkšto banano. Mokiau kramtyti, tai buvo juodas darbas. Jei išeidavome į lauką pasivaikščioti, iškart perpūsdavo vėjas ir susirgdavo – matyt, lauko ji buvo retai mačiusi, visiškai neužsigrūdinusi..

Tuo metu nedirbau, nusprendusi įsivaikinti išėjau iš darbo, juk kurį laiką vaikui reikės labai daug dėmesio. Mes turėjome savo verslą, todėl buvo paprasčiau.

Laimė, kai gali dalintis meile, rūpesčiu, ar paskutiniu kąsniu

Ar stora buvo Viltės ligų kortelė?

Mes jos nė nematėme, net ir mūsų gydytojai paprašius jos niekas neatsiuntė. Žinojome tik tiek, kad prieš įsivaikinant Viltei buvo nustatytas alkoholinis vaisiaus sindromas. Iki šiol mums neaišku, kodėl buvo nustatyta ši diagnozė, nes augant jokie simptomai nepasireiškia. Manau, ši diagnozė sutrukdė Viltei būti įvaikintai anksčiau – daugelis šeimų išsigąsta šio įrašo. Vėliau mes dar kartą vežėme Viltę į raidos centrą, ir pirminė diagnozė buvo paneigta.

Daugelis vaikų, kurie auga be tėvų, turi raidos sutrikimų. Viltės 2 metų raida buvo kaip 1 metų ir 4 mėnesių vaiko. Per pusę metų reikėjo ją parengti darželiui ir išmokyti daugybės įgūdžių, pavyzdžiui, rankoje laikyti šaukštą, naudotis šakute. Kas dieną vartydavome knygeles, daug skaitėme, kalbėjome, mokėmės naujų žodžių. Į darželį po pusės metų Viltė nuėjo nieko neišsiskirdama nuo kitų vaikų. Auklėtojos sakydavo, kad ji daugiau geba nei kiti vaikai. Per kursus mums sakė, kad pirmi mėnesiai būna sunkūs, bet nemaniau, kad tokie sunkūs.

Kaip ryžotės pasiimti antrą vaiką?

Po pusantrų metų man paskambino iš Vaiko teisių tarnybos ir pasakė, kad Viltės mama pagimdė sesę ir ją paliko gimdymo namuose. Mūsų šeima turėjo pirmenybę įsivaikinti, kadangi jau auginome sesutę. Paklausė, ar paimtume naujagimę? Aš apsiverkiau, man buvo šokas, pasakiau, kad pagalvosiu. Pagalvoti turėjau dėl to, kad tuo metu jau byrėjo mūsų šeima. Tai jutau.

Vaikai čia niekuo dėti, mano vyras vaikus mylėjo, džiaugėsi Viltės atsiradimu. Tačiau užsienyje jis pradėjo kurti kitą gyvenimą, pajutau, kad kažkas nebe taip. Galų gale nustojo mums siuntęs pinigus. Tuo metu, kai tarnybos pasiūlė įsivaikinti antrą vaiką, aš galvojau apie skyrybas.

Labai norėjau tos antros mergytės ir vyro paprašiau, kad jis pasirašytų sutikimą, net jei vėliau ir skirtumėmės. Artimieji buvo prieš tokį mano sprendimą, gąsdino, kaip aš išgyvensiu viena su dviem vaikais. Palaikė tik dvi mano draugės. O aš pagalvojau: jei išgyvename dviese, išgyvensime ir trise.

Kai Liepą parsivežiau namo, jai jau buvo 3 mėnesiai. Parsivežiau naujagimę viena, mamos jau nebeturiu, pagalbos iš šalies nėra. Aš dirbti negaliu, nes turiu rūpintis kūdikiu, pajamos – 150 eurų per mėnesį už globą. Vyras finansiškai jau neberėmė. Ką darydavau? Už tuos pinigus nupirkdavau mišinėlių, sauskelnių. Padėjo  artimieji, draugai, kaimynai. Buvo sunku, bet nė dienos nesigailėjau. Mano gyvenimas turėjo aiškius tikslus: išgyventi dieną, auginti vaikus, padėti jiems, kuo tik galiu.

Dabar mano didžiausias noras ir siekis kuo greičiau įsivaikinti Liepą.

Vis dėlto tas sunkus etapas kažkada baigėsi?

Po truputį mes išsikapstėme, susiradau darbą. Po kelių mėnesių Liepa pradėjo lankyti lopšelį-darželį. Sunkiausias etapas pasibaigė.

Ar skyrėsi Liepos adaptacija – juk ją pasiėmėte dar kūdikį? 

Liepa yra kitokia, ji visiška priešingybė savo vyresniajai sesutei. Ji labai komunikabili, sugeba palenkti į save visus žmones. Ji viską pasiekia savo meilumu. Abi mergaitės man suteikė labai daug džiaugsmo. Jos padėjo man ištverti visus sunkumus. Sunkumai buvo ne tik fizine prasme, bet ir finansine. Teko pradėti viską nuo nulio. Supratau, kad ne piniguose laimė. Laimė, kai gali dalintis meile, rūpesčiu, ar paskutiniu kąsniu.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2018 metams skyrė 4000 eurų paramą.

Šis straipsnis įkeltas 2018 metų lapkričio 22 dieną.



Susiję straipsniai



 

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 4 = du

Kitos temos: