Gelbėkite… nuo spalvų?

Į skaitytojos klausimą atsako psichologė Dovilė Jankauskienė

Esu susirūpinusi parduotuvėse vis gausėjančiu žaislų bei ugdymo priemonių spalvingumu, bet ne gerąja prasme. Auginu 5 metų dukrą. Ji net dreba, kaip pamato spalvotų sąsiuvinių, pieštukų, kitų piešimo priemonių bei įvairiausių užsiėmimų gausą. Ne kartą man buvo kilęs klausimas, bet neturėjau, ko paklausti, ar tas margumynas nėra persotintas besivystančiam vaikui? Ar neužgožia jo vaizduotės ir kūrybingumo? Galų gale, ar tai netrukdys susikaupti vėliau – kai dukra jau eis į priešmokyklinę grupę ar į mokyklą ?

Vis daugiau specialistų ir tėvų pastebi, kad vaikai apsupti įvairiausių daiktų, skirtų jų lavinimui. Vaikai turi daugybę žaislų, su kuriais greitai tampa nebeįdomu žaisti  ir norisi kitų, mokyklinės priemonės yra ryškios, kartais neaišku, kam jos skirtos. Mus visus veikia nuolatinis vartojimo skatinimas ir istorijų apie gražų ir laimingą gyvenimą pardavinėjimas. Daugeliui iš mūsų sunku tam atsispirti. Kai liūdna, einame į parduotuvę pirkti, kai gerai jaučiamės, leidžiame laiką prekybos centruose. Iš tiesų laimingam žmogui reikia ne daug, emocinius, bendravimo, pasitikėjimo poreikius jis patenkina be daiktų ir prekybos centrų. Maži vaikai dar tik mokosi suprasti savo poreikius ir galimybes tuos poreikius patenkinti. Jiems sunku atsispirti daugybei patrauklių daiktų.

Dabar vaikai gyvena pertekę informacijos ir stimuliacijos. Jų smegenys nuolat dirginamos: važiuojant mašina sunku kažką pamatyti, suvokti ir įprasminti vaizdą, parduotuvėse – gausybė daiktų, sunku surasti tai, ko reikia iš tikrųjų, namuose – kalnai žaislų, kuriuos, atrodo, galima tik išversti iš dėžės, televizoriaus mirgėjimas traukia dėmesį. Tokioje „praturtintoje“ aplinkoje vaikas auga neramus, sunkiai susikaupiantis, nebegali panaudoti savo kūrybinio potencialo žaidimo metu, nes arba nebemoka žaisti arba nebereikia vaizduotės, nes turi žaislines suaugusiųjų gyvenimo daiktų kopijas.

Mokslininkai pastebėjo, kad vaikai, augantys ligoninėse ar šeimose, kur tėvai mažai kreipia į juos dėmesio ar yra nepatyrę, buvo auginami pagal specialias praturtintos aplinkos programas. Visa tai laba padėjo vaikui vystytis. Atrodė, kad kuo labiau tėvai stimuliuos savo vaiko sensomotorinius gebėjimus ir motorinį aktyvumą, vaikas galės geriau vystytis. Tačiau daugelis psichologų tokiems pasiūlymams nepritarė, nes kyla pavojus, kad tėvai per daug stimuliuos savo vaikus. Pagal B. L. White, vaiką stimuliuoti reikia individualiai, atsižvelgti į jo amžių. Mažylį teigiamai veikia tik jam patinkanti veikla ir žaislai, skatinantys natūralų smalsumą. Nereikia kurti specialios veiklos ir ypatingų mokomųjų žaislų. Geriausia stimuliacija – vaiką mylėti ir leisti jam normaliai žaisti.

Buvo pasiremta labai įdomiu tyrimu (White B., 1971). Visi tiriami vaikai gyveno ligoninėse ir laukė, kada bus įvaikinti. Viena vaikų grupė gyveno ligoninės sąlygomis: jie gulėjo lovelėse, ant nugaros. Lovelės vidinė pusė buvo aptraukta balta medžiagą, kad būtų švaru ir saugu, tačiau vaikas nieko negalėjo matyti, tik baltas lubas. Sulaukęs 2 mėnesių amžiaus vaikas rasdavo savo rankas ir jas ilgai apžiūrinėdavo. Šie vaikai negalėdavo sugriebti daiktų viena ranka iki 5 mėn. Kita vaikų grupė augo labai turtingoje aplinkoje. Kiekvieną dieną jie tam tikrą laiką gulėdavo ant pilvo, galėjo matyti kitus žmones ir dairytis į supančią aplinką. Virš lovelės buvo pastatytas stovas su įvairiais žaisliukais. Vaikai žaislus galėjo tyrinėti akimis ir juos liesti. Būdami 98 dienų išmoko suimti daiktus. Daug anksčiau nei pirmosios grupės vaikai. Trečios grupės vaikai gavo griežčiau kontroliuojamą stimuliaciją: lovelių užuolaidėlės buvo baltos-raudonos, nesunkiai pasiekiamas čiulptukas. Kūdikiams sulaukus 2 mėn. prie lovelės atsirasdavo  stovas su žaislais. Trečios grupės vaikai brendo dar greičiau nei pirmosios ir antrosios grupės vaikai, būdami 89 dienų sugebėjo paimti daiktą. Buvo pastebėta, kad antrosios grupės vaikams buvo sunkoka koordinuoti regimąjį vaizdą su rankų judesiais, nes jie turėjo galimybę rinktis iš pernelyg daug objektų.

Vaiko vystymąsi neigiamai veikia tiek visiškas vaiko ignoravimas, tiek užsiėmimais, įspūdžiais, daiktais perkrauta dienotvarkė. Šiomis dienomis mokyklinės priemonės šviečia ryškiomis spalvomis, įvairiais paveikslėliais, kvapais ir garsais. Sąsiuvinių išvaizda visiškai neatitinka paskirties. Visi šie daiktai lyg kviečia žaisti, blaško dėmesį.

Pirma klasė vaikui – labai svarbus gyvenimo įvykis, perėjimas iš vieno raidos etapo į kitą. Vaikas turi mokėti susikaupti, išlaikyti dėmesį, mokėti įveikti įtampą. Tai jam nelengva, o jei dar aplinka nepadeda, tada tikrai kyla įvairių problemų. Vaikas jaučiasi persisotinęs, jam niekas neįdomu, nemoka susirasti veiklos, užsiimti pats. Gali atsirasti savivertės problemų, nepasitikėjimas savimi, o vis žiūrėjimas ir laukimas, ką kiti jam pasiūlys veikti. Įdomu tai, kad žmonijos istorijoje trūkumas skatino ieškoti, atrasti, kurti. Dabar daugeliui tėvų nerimą kelia vaiko nuobodulys. O tai yra svarbus vystymosi stimuliatorius.

Dauguma įvairių teorinių pažiūrų psichologų pabrėžia vaiko polinkį mokytis, kurti. Problemos, aplinka, žmonės skatina vaiką protauti, mėginant panaudoti tai ką žino, suprasti ką reiškia prieštaravimai, ir sujungti įvairias mintis į vieningą visumą. Vaikai aktyviai veikia, kartoja įvairius veiksmus, judesius, žodžius, žaidimo situacijas, siekia vis pakartoti naują patirtį, kol ta patirtis pasensta. Tada pradeda nuobodžiauti ir vėl atgyja, kai susiranda veiklos arba kas nors aplinkoje pasikeičia. Mylintys tėvai, jų dėmesys, stimuliuojanti aplinka (pagal vaiko amžių ir poreikius), erdvė panuobodžiauti sudaro puikias sąlygas vaikui augti ir vystytis.

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− trys = 5

Kitos temos: