Prieraišioji tėvystė. 8 principas – Vaiką augina visas kaimas

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Trijų vaikų – Bernadetos, Gerdos ir Jurgio – mama Vilma Grigienė dalinasi patirtimi apie prieraišiąją tėvystę.

Aštuntasis – paskutinysis – prieraišiosios tėvystės principas, kurį pateikia Tarptautinė prieraišiosios tėvystės organizacija, skelbia: „Siekite asmeninio ir šeimos gyvenimo darnos, ieškokite ribų ir pusiausvyros. Įvertinkite ne tik vaiko, bet ir savo, kitų šeimos narių ir visos šeimos poreikius ir ieškokite būdų juos patenkinti taip, kad būtų tausojama ir mūsų, tėvų, psichinė ir emocinė savijauta.

Todėl verta ieškoti paramos, kelti įgyvendinamus tikslus, išreikšti savo poreikius ir jausmus ir nebijoti pasakyti „ne“.

Būkite kūrybingi, mėgaukitės tėvyste ir raskite laiko sau.“ (www.prieraisiojitevyste.lt)

Vis mąstau ir nesuprantu, kas atsitiko. Juk anksčiau šeimos užaugindavusios po dešimt ar net daugiau vaikų ir, regis, jiems būdavę ne ką sunkiau, nei dabar augintiems tris, du ar net vieną atžalėlę. Nors kone kiekvienuose namuose yra skalbyklė, indaplovė ir begalė kitų „buities lengvintojų“, kieme stovi automobilis, o vaikams nereikia kulniuoti iki mokyklos aštuonis kilometrus besidalinant viena batų pora, tėvystės rūpesčių, atrodo, tik padaugėjo.

Viename žurnale perskaičiau įdomią mintį, kad šiais laikais vaikai yra ne šiaip Dievo dovanoti vaikai, o mūsų asmeniniai „projektai“: mes juos planuojame, į juos investuojame ir, nors kartais nenorime to pripažinti, laukiame grąžos. Ką čia slėpti, juk tikrai norime, kad mūsų vaikai gautų viską, kas šiame pasaulyje geriausia, kad užaugtų geri, mokyti, protingi, o jų gyvenimas būtų sėkmingas nuo pirmosios iki paskutinės dienos. Juk mes visos mylime savo vaikus, ir jie iš tiesų yra pats brangiausias, pats svarbiausias ir daugiausiai investicijų reikalaujantis mūsų „projektas“. Tačiau tam, kad toji begalinė meilė netaptų griaunanti, tikrai verta dažniau žvilgtelėti į aštuntąjį prieraišiosios tėvystės principą. Ir kuo toliau, tuo man jis atrodo svarbesnis.

Šeima – tai ne tik tėtis ir mama

Prieš savaitę parnešiau Bernadetai dovaną gimtadienio proga nuo jos buvusios darželio auklėtojos. Nors jos gimtadienis – balandžio mėnesį, dovana anaiptol nebuvo pražiopsota. Auklėtoja padovanojo Bernadetai tulpių svogūnėlių, kuriuos reikia pasodinti būtent dabar tam, kad per būsimą gimtadienį dovana išsiskleistų pačiais gražiausiais žiedais. Mano dičkė antrokė nežinojo kur dėtis iš laimės (juk dovana ne šiaip sau – auklėtojos!) ir po gėlių sodinimo iš lauko grįžo purvina nuo galvos iki kojų, nes – be jokių abejonių – tokį atsakingą darbą galima dirbti tik visiškai jam atsidavus. O žiūrėdama į ją, laiminga buvau ir aš.

Man tikrai patinka, kai mano vaikai artimai bendrauja su kitais suaugusiais žmonėmis. Jaučiuosi laiminga, kai kaimynė, pati turėdama dvi jau suaugusias dukras, netikėtai pakviečia mano mergaites vakarienės, ir ten Bernadeta mielai šveičia trintą sriubą, kurios namuose neįsiūlytum net pažadėjęs visas pasaulio brangenybes. Smagu, kai vaikus paviešėti kviečiasi seneliai, nors man atrodo, kad jie ten piktnaudžiauja ir filmukais, ir saldumynais. Bala nematė, svarbiausia, kad puoselėtų savus santykius, turėtų savų džiaugsmų ir spręstų savas problemas. Gerda džiaugiasi darželyje su auklėtojomis siūdama nykštukus. „Tu juk neturi laiko su manimi užsiimti, – mesteli viešą priekaištą. – Kai tik paprašau siūti nukštukus, tuoj varai miegoti!“ Nuraustu kaip bijūnas, bet ką man daryti, jei visokiais siuvimo darbais ji užsimano užsiimti vienuoliktą valandą vakaro?!

Eglės Gelažiūtės pieš.

Kol vaikas mažas, viskas kitaip – mama jam yra visas pasaulis, o kai paauga, man svarbu, kad jis turėtų galimybių nuoširdžiai ir atvirai bendrauti ne tik su savo bendraamžiais draugais, bet ir su kitais suaugusiaisiais, kad pasitikėtų pasauliu ir žmonėmis. Man atrodo, kad tiek, kiek vaikams reikia šilumos, emocinio artumo, dėmesio, negali duoti nė vienas suaugęs žmogus. Ne veltui sakoma, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo. Juk vienas lauke – ne karys, todėl ir šeima – tai ne tik tėtis, mama ir vaikai, bet ir seneliai, dėdės, tetos, pusbroliai, kaimynai, artimi draugai, visi, kurie gali padėti vienas kitam. O tuo tarpu aš sapnuoju ne tik savo, bet ir kitus vaikus, stebiu juos, klausausi jų pasakojimų ir į patį nuostabiausią savo sąsiuvinį rašau visų vaikų mintis, patyrimus ir išgyvenimus. O paskui dalinuosi šiais lobiais su jų tėvais. Mielai „pasaugau“ ir draugų atžalas, jei tėvams reikia kur nors išeiti, juk mes – iš to paties „kaimo“, kurio taip reikia mūsų visų vaikams. Keista, bet man būti su svetimais vaikais yra daug lengviau nei su savais. O kai lieku namuose viena, nes visi vaikai, net ir Jurgis, išsiskirstę kas sau, prisipažinsiu, galvoju, kad ir šitos valandos, valandos be vaikų, yra pačios nuostabiausios.

Didžiausia dovana – laimingi tėvai

Mėgstu pasimėgauti tokiomis laimės valandomis. Ir kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad svarbu daryti kažką ne dėl vaikų, o dėl visos šeimos, taip pat ir dėl savęs. Nes tuomet, kai namuose tvyro laimė, ir vaikai mokosi būti laimingi. Kartą, kai su Bernadeta vaikštinėjome po parduotuvę, kraudamos į vežimėlį miltus, makaronus, pieną, sviestą bei kitus būtinus produktus, ir didžiuliu lanku apeidamos saldainių lentynas, išgirdau, kad mano vyresnioji svajoja dirbti banke. Še tai tau! Juk visada kalbėdavo tik apie tai, kad nori turėti ūkį ir būti ūkininke! Kai iš nuostabos išpučiu akis, paaiškina – seneliai sakę, kad ūkininkai labai mažai uždirbantys, o va banke – kitas reikalas… Pasakysiu atvirai, šis pokalbis buvo labai reikšmingas mano apsisprendimui palikti darbą, kuriame galėjau uždirbti kur kas daugiau, ir pasirinkti menkai apmokamą, bet tokį, kuriame jaučiuosi laiminga ir reikalinga. Dabar dažnai turiu dideliu lanku apeiti saldainių lentynas parduotuvėse ir negaliu Bernadetos leisti į išsvajotąjį žirgyną, bet ji ir toliau svajoja turėti ūkį, o jame – arklių. Ir pasijodinėjimas visada yra geidžiamiausia dovana gimtadienio proga. O man svarbu jaustis laimingai ir mokyti vaikus, kad ne vien pinigai šiame pasaulyje viską lemia.

Juk sakoma: laimingi tėvai – laimingi vaikai. Viena mano draugė turi gražią tradiciją – penktadieniais jiedu su vyru eina į pasimatymą. Ir šis penktadienio pasimatymas yra kertinis akmuo, ant kurio statomi visi kiti planai. Jei su vaikais tuo metu negali pabūti seneliai, į pagalbą kviečiama auklė, draugai, giminaičiai, bet tėvai tą vakarą skiria vienas kitam. Prisipažinsiu, aš šiek tiek pavydžiu šios tradicijos, bet neturiu jėgų tokią tvarką įvesti ir mūsų namuose. Užtat kartais ryžtingai uždarau Jurgiui prieš nosį kambario duris ir pasakau, kad dabar yra mūsų su tėčiu „laimės valanda“, todėl jie turi pažaisti vieni, ir TAŠKAS. Bernadeta su Gerda kikena ir saugo mūsų laimės minutes. Vakarienei iš pačios slpčiausios lentynos išsitraukia sausainius, perteptus šokoladu, Jurgiui liepia kartu žaisti „mažylį“ (tai toks žaidimas, kuriame Jurgis yra mažylis, Bernadeta – vyresnioji sesuo, o Gerda – mama), o kambarį apverčia aukštyn kojomis. Tuo metu mudu drybsome ant lovos, ramiai kalbamės apie viską ir svajojame apie atostogas dviese, kurių neturėjome jau devynerius metus. Nugirdę iš kito kambario atsklidusį eilinį „mažyli, niekur neik, tau negalima“, netveriame juokais. Vargšas tas mūsų mažylis – ir vėl jam nieko negalima. Bet nieko, pusvalanduką tikrai turėtų ištverti.

Namuose mažasis princas

Nesutinku, kad vaikas namuose turi būti karalius. Man jis labiau panašus į mažąjį princą, kuris turi atrasti daugelį dalykų. Turi išmokti rūpintis savo rože ir suprasti, kad jei ką prisijaukini, tampi amžinai už tai atsakingas. Mes, suaugusiejji, taip dažnai linkę saugoti vaikus nuo pykčio, nuoskaudų, liūdesio.

Bet kai mokaisi gyventi kartu su kitais, tie neigiami jausmai yra tokie neišvengiami. Ir nieko blogo nėra, jei liūdime, kai nesiseka, jei pykstame, kai kažkas vyksta ne taip, kaip norėtume, jei verkiame, kai negauname to, ko norime. Todėl man svarbu yra išmokyti vaikus susitaikyti, atleisti, atsiprašyti, surasti išeitį, nusiraminti. Kartais tos pamokos būna oi kokios sunkios! „Atsiprašau“ – nuoširdžiai sako Jurgis, ir aišku kaip dukart du, kad jis gali toliau žaisti, nors tik ką supykęs kando Gerdai į koją. „Atsiprašau, kad tave įskaudinau,“ – apkabina kaklą Gerda, prieš pusvalandį rėkusi ant manęs nesavu balsu. O štai Bernadeta atsiprašyti negali. Atrodo, lyg jai gerklėje būtų įstrigusi ašaka.

Kartą, kai mirtinai susipyko su tėčiu ir atsiprašyti nesutiko nė už ką, pasiūliau padaryti tėčiui puodelį arbatos. Negalėjau patikėti, bet įvyko stebuklas! Mažosios akys sužibo ir ji puolė prie darbo. Bernadeta ruošė tėčiui vaišes, o Gerda jai padėjo. Mergaitės virė arbatą, darė sumuštinį, puošė stalą, o įėjus tėčiui pasakė: „Supranti? Čia mano atsiprašymas.“ Tėtis suprato. O aš džiaugiausi, kad sugalvojome išeitį. Juk viską galima buvo nurašyti vaikiškoms emocijoms ir tyliai užglaistyti visus kampus, bet man atrodo, kad svarbu išmokti gerbti kitų jausmus, laiką, darbą. Todėl nebijau sakyti „ne“, jei matau, kad vaikas užsiima tikrai kenkėjiška veikla. Ir nebijau sakyti „ne“, jei nykštukus Gerda užsimano siūti vienuoliktą valandą vakaro, kai visi dori vaikai jau seniai sapnuoja dešimtą sapną, o mano akys merkiasi iš nuovargio.

Artėja Kalėdos

Nežinau, kokie užaugę bus mano vaikai. Matau, kokie jie auga. O dienų būna visokių: gerų ir blogų, sunkių ir lengvų, nuostabių ir vos pakenčiamų. Visokių būna ir prisiminimų. Prisimenu, kaip kartą, kone prie pat namų apsisukome ir grįžome į darželį pasiimti klevo lapų kotų, kuriuos Bernadeta ketino parsivežti namo, bet pamiršo. Sugrįžau, nes žinojau, kad jai tai yra be galo svarbu. Prisimenu, kaip ne kartą išbariau už visišką nieką, nes būdavau pavargusi, suirzusi ir pikta. Nesu ideali mama, ir tikrai yra dalykų, už kuriuos manęs nepagirtų prieraišiosios tėvystės „tėvai“ Marta ir Viljamas Siersai (Martha, William Sears). Bet gyvenimas yra toks. Gyvendami mes klystame, mokomės, ieškome savo kelių.

O dabar laukiame artėjančių šventų Kalėdų. Bernadeta, Gerda ir Jurgis, sugulę ant žemės, piešia piešinius Kalėdų Seneliui. Po didelį piešinį Seneliui ir po šimtą mažų piešinėlių nykštukams. Mat Bernadeta, kaip tikra žiniuonė, užsimerkusi pamatė, kad nykštukų yra šimtas, tad ir sumanė apdovanoti kiekvieną atskirai. Stebiu, kokie įsijautę mažieji piešėjai, net liežuvių galiukus iškišę. Žada idealiai sutvarkyti kambarį, kad nykštukams būtų malonu apsilankyti, o paskui visus piešinius palikti toje vietoje, kur per Kalėdas stovi eglutė. „Jei mūsų dovanas naktį išsineš, aš tikrai tikėsiu Kalėdų Seneliu, o jei neišsineš, netikėsiu,“ – sako Gerda. „O aš vis tiek tikėsiu, nesvarbu, ar išsineš, ar ne,“ – atšauna Bernadeta ir iš naujo pradeda skaičiuoti, ar mažų piešinėlių tikrai yra šimtas ir ne mažiau. Man taip gražu, kad nejučia akys prisipildo ašarų. Gera, kad jie tiki stebuklais. Aš irgi tikiu. O atsisveikindama linkiu visiems gražių ir džiaugsmingų šv. Kalėdų, pačių tikriausių stebuklų, kasdien besiveriančių prieš mūsų akis, ir laimės, kurią galėtų pajusti kiekvienas, įžengęs pro namų duris. Linkiu matyti vaikuose tuos nuostabius žmones, kuriais jie užaugę bus, ir džiaugtis mažutėmis akimirkomis, kurios apdovanoja mus pačiais nuostabiausiais jausmais. Būkite laimingi!

Su meile – mama Vilma

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši − = 2

Kitos temos: