Žurnalo dailininkė Eglė rašo dienoraštį, kuriame pasakoja apie savo sūnelio Adomo pasiekimus
Vos praėjusį mėnesį pasigyriau, kad sūnelis ramus ir geras, iškart pajutom pagyrų pasekmes. Maždaug nuo 7,5 mėnesio prasidėjo neramumai. Pirma – Adomas turi du dantukus ir oi skaudžiai kandžiojasi. Kliūva mamai ir visiems kitiems.
Antra – pradėjo zirzalioti ir nepasitenkinimą reikšti tokiu riksmu ir ašaromis, kokio jau nematėme nuo pat Dieglio laikų. Rėkia, kad per ilgai nėra mamos, klykia, jeigu reikia eiti miegoti (anksčiau gražiausiai užmigdavo lovelėj pats). O jeigu košė per ilgai aušta, tai net ašaros byra.
Skaičiau, kad toks irzlumas aštuntąjį mėnesį būdingas, ir reikia tiesiog iškęsti. Bet sunku, kai naktį reikia keltis bent penkis kartus, migdant ištverti 15 minučių riksmą, o ryte keltis pusę septynių (nes taip dabar švinta) ir eiti žaisti. Pusiau miegomis pasidarau puodą kavos ir mieguistai pritarinėju Adomo žaidimams – taip taip, koks gražus ančiukas, kaip cypsi, o kaip barška šita karvė, oi šitas meškiukas. Tikiu, kad daugeliui tai normalus rytas, bet man, kai visus septynis mėnesius miegodavome iki pusės dešimt, tikrai ne. Todėl dabar jaučiuosi visiškai nepelnytai kankinama. Be to, naktį tenka maitinti mažiausiai du kartus, ir dar neužsnūsti kartu lovoje, o pamaitinus įkelti į lovytę, mat užsibrėžėme tikslą „vaikas miega atskirai“. Su pietų miegeliu irgi nekokie reikalai. Lauke viskas gerai, bet namie – pusvalandis, ir viskas.
Taigi reikia vaikštinėti po šlapius ir lašančius laukus.
Adomas, be abejo, tobulėja – pasodintas sėdi ir žaidžia, visai nebegriūva. Prisitraukia didžiulį žaislų krepšį, po vieną juos išsiiminėja, apžiūri, mėto. Paskui išverčia viską ant grindų šalia savęs, ir vėl iš naujo. Vėliau parsiverčia ir gulomis sukiojasi į visus šonus (šliaužti dar nemoka), ir ratais besisukdamas pasiekia nuriedėjusius objektus. Kelis kartus jau dribo nuo tėvų lovos, kur kartais trumpam būna padedamas nuogom kojom pasispardyti. Vai kiek buvo baimės ir ašarų, bet lyg ir nieko. Lauke vežimėlyje jeigu nemiega, tai nebeguli, o sėdasi ir dairosi į burzgiančias mašinas. O visiems sutiktiems ir pakalbinusiems pažįstamiems meiliai rodo savo du dantukus. Kai gera nuotaika, šneka: Ve ve ve, be be be. Mamą pasišaukti moka jau seniai. Bet jau su niekuo nesupainiosi pikto proverksmio šūksnio „mammaaa“ iš lovytės naktį.
Naktį Adomas valgo mamos pieną, o dieną – pieną ir tris kartus košes, pietums – daržoves su mėsa, pusryčiams ir vakarienei – ryžius, grikius, avižas. Esu priversta tris kartus virti naminį maistą. Sūnelis mėgsta valgyti tai, kas nesaldu, šviežia, o dar geriau, paimama į ranką ir griaužiama. Pabandžiau pasilengvinti gyvenimą tyrėmis su mėsa iš ekologiškų ūkių ir kitais išradimais. Deja. Gurmanas paragauja kelis šaukštus būdamas alkanas, bet jau geriau liks alkanas negu konservais mis. O pramoninės tirpios košelės kūdikiams iš pakelių matyt jam per saldžios? Jų visai nepripažįsta, suka nosį.
Geriau jau duonos riekė arba obuolio pusė, morka. Na dar kartais morkų-obuolių tyrelė, bet tik jau ne bananų ar ananasų kokių – fui fui. Pats užsigeria vandeniu iš puoduko su skylutėmis. Visas apsilaisto, apsitrupina, apsiterlina. Ir savo stalą ir grindis aplinkui. O juk greitai mokysis valgyti ir košes pats… Uch, baisu ir įsivaizduoti.
Na, kol kas viskas kontroliuojama, baisumai ateityje – taigi gyvenam ir džiaugiamės pavasariu. Iki!
Mama Eglė
„Mamos žurnalas“
