Žurnalo dailininkė Eglė rašo dienoraštį, kuriame pasakoja apie savo sūnelio Adomo pasiekimus
Sveikos mamos, vaikučiai, tėveliai ir seneliai sulaukę šventų Kalėdų! Kokios liūdnos būtų Kalėdos be vaikučių-zuikučių, baisu ir pagalvoti. Na, bet mums ir jums pasisekė – juokingi maži žmogeliukai nepalieka laiko liūdėti.
Mano Adomas jau įveikė 5 gyvenimo mėnesius. Sveria 8,3 kg, ūgis – 69 cm.
Tiesa šis penktasis mėnuo pralėkė tiesiog nepastebėtai – gal kalti tie ankstyvi vakarai ir trumpos dienos, trumpi šalti pasivaikščiojimai. Mamai vaikščioti šaltoka, todėl lauke būnam tik valandą ar pusantros per dieną, o kartais (baisu prisipažinti) ir visai neišsiruošiame į kiemą. Valgo Adomėlis vis dar tik mamos pieną. Pagal PSO rekomendacijas pirmoji košė numatyta Kalėdų pietums – kai bus penki ir pusė mėnesio.
Adomas tobulina savo kalbos įgūdžius – šį mėnesį stengėsi išmokti maksimaliai garsų klyksmą ar spygsmą. Gal tai dainos ar karo šūksniai? Gaila, niekada nesužinosime. Tačiau kas tai bebūtų, labai panašu į kanarėlę arba delfiną, net muziką reikia pagarsinti, kai sūnelis taip treniruoja balsą. Lopšines Adomėlis sau dainuojasi kai nori miego visai kitaip – rimtu monotonišku balsu, ir panašioje tonacijoje kaip aš, todėl kartais gaunasi archajiškos dvibalsės sutartinės. Žinau, kiti vaikai čiulpia čiulptukus nusiraminimui, deja, Adomas pripažįsta tik krūtį arba sūpavimą. Ir lopšines, todėl tenka padainuoti. Miega dar nemažai – maždaug 14 valandų per parą: naktį 10, dieną 3, kartais 4 valandas.
Anskačiau pagalvodavau – ką tokie vaikai veikia per dienų dienas? Dabar matau – veiklos į valias.
Adomėlis voliojasi ant kilimėlio siekdamas įdomių daiktų – saldainių dėžutės, spalvoto kamuolio, stebėdamas mamą virtuvėje, klykdamas delfinu. Gulėdamas ant nugaros nuogomis kojomis bando kažkur bėgti labai labai greitai. Skaito žurnalus: jei aš šalia jo prigulusi žurnalą skaitau, turiu ir Adomui išplėšti kokį puslapį, nes kitaip tiesia rankutę ir glamžo mano skaitomą straipsnį. O storas knygas stengiasi versti – labai tam tiko ketvirtas Hario Poterio tomas, kurį kartu skaitydavome.
Kitas mėgstamas žaidimas – tampyti mamos plaukus. Net juokiasi iš smagumo. Graužia viską kas pakliūva į rankutes – žaislus, drabužėlius, mamos rankas. Pamėgo linksmus judriuosius žaidimus – mėtymą į orą, šuoliavimą vietoje (kažką panašaus į pritūpimus), šokdinimą ant kelių „joja joja Jonukas…“. Adomas „eina“ paplaukyti į Antakalnio vaikų baseiną, mankštinasi ir mieliau laikosi už rankų ir sėdasi, negu voliojasi horizontalioje padėtyje.
Šį mėnesį vieną savaitę neišsimiegojome, tą, kai atvyko Amerikos prezidentas. Adomas kažkodėl nusprendė eiti miegoti antrą nakties, matyt iš džiaugsmo? Nei supimas, nei lopšinės, nei pienukas nemigdė. Bandžiau ir melisų nuovirą į vonelę, ir dieną neleisti miegoti – nieko. Dantims lyg ankstoka…
Vaikščiodavau jį pasikabinusi nešynėje ir iki išnaktų kartu barškindavome žaislus. Gerai kad yra toks gudrus nešiojimo būdas, kai laisvos rankos. Kartais reikia Adomą gerokai panešioti, kad aprimtų. Jis susidomėjęs stebi, kaip maišoma tešla pyragui, dėliojami į vietas prieskoniai, šluostomi indai. Skaičiau, kad kūdikis visus ankstyvus įspūdžius dedasi į pasąmonę, taigi yra tikimybė, kad Adomas užaugęs mėgs pasireikšti virtuvėje…O vyrai juk geri kulinarai! Taip bestebėdamas viską ir užsnūsta kabaluodamas.
Adomėlis jau gerai supranta, kas tokie yra mama ir tėtė, ir nebe taip mielai pasilieka su močiutėmis.
Pradeda zirzti, verkšnoti, nerimti kol tik tėveliai negrįžta. Vieną kartą laukė mūsų tris valandas su močiute, nusnūdo, atsibudo ir užsiverkė. Tik grįžus puoliau maitinti mažiuką, o jis truputį patraukia pieno ir šypsosi man užverktomis akytėmis, dar pora gurkšnių ir vėl žiūri ir atsidžiaugti negali kad jau grįžo mama. Jau toks pasiilgęs. „Ir aš labai tave myliu Adomėli, – sakau, – labai labai, nuostabiausias kačiuk“. Vien dėl tokių emocijų tėveliams kartais verta išeiti vieniems pasivaikščioti. Juk tokią šaltą žiemą vaiko nepasivedžiosi kartu, o namuose taip gera, šilta, jauku. Ir jau jaučiu, kaip atsėlina žiemos miegas, ir visas pasaulis pradeda suktis aplink tą vieną nuostabią ašį…Kalėdos, kvepia cinamonu ir kūdikio miegeliu…Hrrrrr… Sapnai, kojinytės, meškiukai…
Iki kito ryto – Mama Eglė
„Mamos žurnalas“
