Agnetos ir buvusio krepšininko Lino Kleizų šeimoje auga aštuonerių metų Jokūbas. Iš senamiesčio išsikėlė gyventi į namą užmiestyje, nes toks gyvenimo būdas artimesnis ekologiškai šeimai. Su Agneta kalbamės apie tai, kaip susiformavo holistinis požiūris į sveikatą ir kaip auklėja savo antroką sūnų.
Mažiau vartoti, pirkti madingų daiktų, teršti aplinką plastiku – dažnai tos vertybės ateina kartu su vaiko gimimu. O kaip buvo jums?
Man vidinis pokytis įvyko dar iki susilaukiant vaikelio, kai prieš dešimt metų išvažiavau gyventi į Ameriką. Ten pamačiau kitokį žmonių požiūrį į atliekų rūšiavimą, visi taip darė, atrodė, net gėdinga būtų elgtis kitaip. Tuo metu Lietuvoje atliekų kultūra buvo tik pradedanti formuotis, ekologiškumas pas mus buvo suvokiamas kaip keletas krautuvėlių, prekiaujančių kruopomis…
Dar ir dabar kur kas atsiliekame nuo pasaulio – tarkime, Amerikoje atrodo savaime suprantama, kad restorano valgiaraštyje visada bus patiekalų su ekologiška vištiena ar kitais produktais, pažymėtais organic. Viešbutyje valgydamas pusryčius gali būti tikras, kad kiaušiniai tik iš laisvėje auginamų vištų.
Gimus sūnui, ekologija pasidarė dar svarbesnė: ką jis valgo, kokioje aplinkoje gyvena, kokiu oru kvėpuoja. Gyventi ekologiškai yra ir truputį egoistiška, nes tu sąmoningai sieki gyventi ilgai ir būti sveikas. Žinoma, ir mūsų gyvenime visko pasitaiko, tikrai nesame idealūs, kartais išvažiuoju apsipirkti pamiršusi daugkartinį daržovių maišelį ar internetu užsisakau produktų, kurie supakuoti nesuyrančiose pakuotėse. Bet, kiek įmanoma, stengiamės gyventi nekenkdami aplinkai.
Kokioje šalyje laukėtės sūnaus?
Tuo metu Linas žaidė Italijoje, tad visas nėštumas praėjo ten. Kas mėnesį man atlikdavo kraujo tyrimus dėl nėščiųjų toksikozės, vemdavau daugybę kartų ne tik dieną, bet ir naktį. Vienu metu atrodžiau tikrai išsekusi. Stengiausi sveikai maitintis, kad organizmui netrūktų būtiniausių medžiagų. Jei užsinorėdavau suvalgyti bandelę, disciplinuodavau save tuo, kad iki bandelės turiu nueiti ir grįžti pėsčiomis. „Už dyką“ jos negaudavau. Stengdavausi išvaikščioti tas tuščias kalorijas, kad kraujyje nebūtų didelio cukraus šuolio. Visą gyvenimą daug vaikštau, tad tuo metu gyvenimo būdas labai nesikeitė.
Sakoma, kad per nėštumą moteris „šokdina“ hormonai, jų nuotaikų kaita būna neprognozuojama. Aš buvau rami, tik nuolat reikėjo patvirtinimo, kad vaikeliui viskas gerai, todėl gydytojai ne kartą tyrė ultragarsu, lankiausi ir pas genetikus. Labai domėjausi, kas kiekvieną savaitę turi vykti moters kūne, tad gydytojams pateikdavau tokių klausimų, kad jie stebėdavosi, gal aš medikė?
Keletą kartų buvo ir išgąsčio, pavyzdžiui, kai 7 nėštumo mėnesį per daug vaikščiojau ir pajutau netikruosius sąrėmius. Reikia labai jausti savo kūną ir galimybes. Turiu bičiulę trenerę, pas kurią sportuoju, tai ji beveik iki pat gimdymo atlieka visus pratimus, kuriuos fiziškai įmanoma atlikti, nekliudant pilvuko, – kilnoja svarmenis. Jai nė karto nebuvo jokių šalutinių poveikių, nes toks gyvenimo būdas.
O aš tada pervertinau savo fizines galimybes, teko važiuoti į ligoninę, sulašino vaistų ir išleido namo. O kitą kartą netikrieji sąrėmiai pasireiškė likus mėnesiui iki gimdymo, mes keliavome po Prancūziją. Kai pirmą kartą laukiesi, dar nežinai, kokie tie sąrėmiai tikri, kokie ne. Su siaubu galvojau, jei prasidės gimdymas, skubiai reikės ieškoti ligoninės Prancūzijoje. Bet grįžome į Milaną, pilvo spazmai praėjo, o man buvo ženklas, kad keliauti nebereikia, tik ramiai laukti gimdymo namuose.
Jokūbas gimė Italijoje?
Vyrui tuo metu buvo pats sezonas, tad negalvojome važiuoti gimdyti į Lietuvą, norėjome viską patirti kartu. Ta patirtis gana dramatiška, nes 38-ąją nėštumo savaitę buvo atliktas cezario pjūvis. Šiuo etapu vaisius jau yra išnešiotas, o kadangi Jokūbas buvo didelis, svėrė virš 4 kilogramų, italų gydytojai nusprendė, kad jau laikas jam gimti. Mane prigąsdino, kad būdama smulki tokio vaiko pati tikrai nepagimdysiu, reikia operuoti. Lietuvoje gydytojai galbūt ir būtų leidę gimdyti pačiai, bet ten nė nebandžiau prieštarauti. O po cezario lieka kažkoks kartėlio jausmas, kažkas iki galo neišgyvento… Manau, kad vaikelis pats nusprendžia, kada jam geriausia gimti, o jei jau planuojama cezario operacija, ji turėtų būti ne anksčiau nei 40-ąją savaitę.
Pirmus mėnesius Jokūbas buvo labai neramus, greičiausiai dėl to, kad gimęs kiek per anksti. Kiek vargome dėl pilvuko dieglių! Vaikas klykdavo, mes ir nešiojome visokiomis pozomis, ir šildėme, ir masažavome pilvuką. Iš asmeninės patirties atsirado gerųjų bakterijų preparatai dabartiniame mano versle – „Molecule“. Tada ieškojome, kaip pagelbėti Jokūbui, gydytojai rekomendavo duoti bifidobakterijų. Tai padėjo.
Pati maitinau iki 11 mėnesių ir dabar gailiuosi, kad nutraukiau, dabar būčiau linkusi maitinti daug ilgiau. Žindymas yra nuostabiausia patirtis, atsimenu tą jausmą su euforija, kaip žįsdamas atsipalaiduoja kūnelis, kaip kūdikis glosto rankytėmis, ištiesia kojytes. Žindymas – sakraliausias jausmas, kokį tik įmanoma patirti. Skatinu moteris žindyti kuo ilgiau, nes jokie mišiniai nepakeis tų antikūnų, kuriuos vaikas gauna su motinos pienu. Atlikti tyrimai rodo, kad natūralus maitinimas lemia net būsimą žmogaus intelektą. Tai unikali patirtis.
O aš 11 mėnesių nutraukiau maitinti todėl, kad buvo nesibaigiantis kabėjimas ant krūties, mano pienas Jokūbui buvo ir maistas, ir nusiraminimo būdas. Nekalbu apie tuos laikotarpius, kai dygsta dantys ir vaikui reikia nuolat žįsti, kad nusiramintų. Jis keldavosi daug kartų per naktį, o dienomis kartais atrodydavo, kad gyvena prie krūties. Kiti vaikai bent dieną išmiega ilgai, o mūsų Jokūbas vos prisnūsdavo. Taigi pirmi metai buvo nemažas iššūkis.
Ar reikėjo dėti pastangų, kad grįžtų buvusios kūno formos?
Kai augini kūdikį, amžinai trūksta miego, todėl norisi greitų angliavandenių. Mane užvaldydavo manija, kad noriu kruasanų, blynelių, kitokių desertų, ir būtinai turėdavau tą norą patenkinti.
Dietų nesilaikiau. Iš gimdymo namo grįžau su +8 kilogramais, kurie sutirpo po kilogramą kas mėnesį, ir po pusmečio jau vėl svėriau tiek pat, kiek iki nėštumo. Pradėjau eiti į sporto salę 2 kartus per savaitę, tik reikėjo sportuoti atsižvelgiant į tai, kad man buvo atlikta cezario operacija, perpjauti pilvo raumenys.
Kiek sporto yra jūsų šeimos gyvenime?
Kol aktyviai sportavo, Linas namie norėdavo tik pailsėti. Mes namuose ir dabar nediskutuojame apie krepšinį, Linas kartais pasidomi, ką įdomaus sužinojau iš tinklalaidžių apie kūną, sveikatą. Bet kūno kulto ar sporto aukštinimo mūsų namuose nėra.
Jokūbą skatiname judėti, nes jis, kaip ir visi jo kartos vaikai, mieliau sėdėtų su mobiliuoju telefonu rankose. Technologijos nugali, vaikai pamiršta laiko nuovoką, galėtų praleisti visą dieną, nes nėra pasisotinimo jomis jausmo. Tam reikalingi tėvai, kad pakontroliuotų.
Per mokslo metus jis lanko daug visokių būrelių, sportinės veiklos pakanka, grįžus iš mokyklos namo, jam yra poilsio laikas. O savaitgaliais Jokūbas su tėčiu arba visi trys mėgstame važinėtis dviračiais. Linas trejų metų išmokė jį važiuoti dviračiu be pagalbinių ratukų, dabar jie turi net po kelis skirtingus dviračius: kalnų, plento, Jokūbas turi ir triukams skirtą paspirtuką, su kuriuo manevruoja po riedlentininkų aikštynus. Man jo atletiškumas tarsi savaime suprantamas, bet kiti žmonės stebisi, matydami jo triukus. Jokūbas sportiškas, jei pabando stalo tenisą, – greitai pagauna žaidimo principą, kartais veduosi su savimi į lauko teniso treniruotes. Mokykloje jis lanko karatė, po pamokų važinėja kartingais, o nuo šių metų greičiausiai pradės lankyti ir krepšinį, jis pats to nori, nes sekasi įmesti.
Jokūbas kur kas aukštesnis už kitus klasės vaikus, maždaug dvejais metais lenkia savo bendraamžius. Jau nuo gimimo buvo matyti, kad jis bus aukštas vaikas.
Namuose turime sporto salę, kieme – krepšinio aikštelę, daug visokio sporto inventoriaus: riedučius, riedlentę, snieglentę, vienaratį riedį… Jei matome, kad tai ne vienadienė Jokūbo užgaida, perkame. Kartais kokio nors norimo daikto turi palaukti iki gimtadienio. Kai kuriems norams taupo pinigus pats.
Ar auginant Jokūbą teko susidurti su sveikatos problemomis?
Kol buvo mažiukas, vargome dėl atopinio dermatito. Būdavo smarkiai išbertas, kasydavosi, nepatikdavo, kad nuolat tepu emolientais. Dabar manau, kad ir pati augindama dariau klaidų, auginau jį per daug steriliai, kiekvieną nukritusį ant žemės daiktelį virindavau, plaudavau. O iš tiesų vaikas turi ir susitepti, ir basomis kojomis po lauką palakstyti.
Tik vieną kartą per visą gyvenimą Jokūbas yra gavęs antibiotikų. Bet sloga serga komplikuotai, nes pirmomis peršalimo dienomis užburksta nosis ir ją sunku išvalyti, viskas lieka viduje. Tai vadinamoji vidinė sloga. Kol buvo mažiukas, naktimis negalėdavo miegoti, nes paguldytas springdavo. Su Linu pasikeisdami nešiodavome jį per naktį stačią. Po poros dienų viskas susitvarko, ir sloga tampa įprasta.
Dabar, kai jis jau didesnis ir galima susitarti, naudojame jūros druskos tirpalus nosiai plauti. Yra specialių prietaisų, kurie tikrai efektyviai išplauna sinusus.
Manau, kad sveikatos pagrindas yra grūdinimas ir visavertė mityba. Mes akcentuojame Jokūbui, kad sveikiausia žemo glikeminio indekso mityba, geriau rinktis sūrius, sotesnius patiekalus, o ne desertus, nes taip nebus apkraunama endokrininė sistema.
Visi šeimoje taip maitinamės, bet, aišku, turi aiškinti, kiekvieną dieną po dešimt kartų sakyti, kad tai sveika. Aš mėgstu gaminti, valgome naminį maistą ryte ir vakare, o dieną Jokūbas pietauja mokykloje, ten galima parinkti sveikesnį meniu, patiekalų be glitimo. Pas mus namuose nerasite guminukų ar sausainių. Neturime nei cukraus, nei uogienių. Pradžiuginti vaiką galima dėmesiu, ne maistu. Jei tikrai užsinori deserto, ant banano užsitepa riešutų sviesto ar suvalgo naminės granolos su jogurtu, bet kuo daugiau duosi saldumo, tuo labiau norėsis cukraus. Atsiranda tarsi apsėdimas. Žinoma, gimtadieniui iškepu arba užsakome kokį sveikuolių tortą, bet be tų spalvotų glajų. Mūsų seneliai irgi laikosi šitų taisyklių, paslapčia nesiūlo to, ko neduodame mes patys. Seneliai ir patys stengiasi sveikiau maitintis, jie net klausia manęs patarimų. O jei Jokūbas eina į kitų vaikų gimtadienius, kur bus tokių vaišių, kokių mes neperkame, tai bent pasistengiame, kad eitų jau pavalgęs, sotus, ir to menkaverčio maisto suvalgytų mažiau.
Jūsų verslas – grožio produktai ir maisto papildai. Ar patys vartojate tai, kuo prekiaujate?
Sveikatintis pirmiausia reikia iš vidaus. Dabartinis maistas nepatenkina visų organizmo poreikių, tad vartojame nemažai preparatų. Reguliariai daromės kraujo tyrimus, kad žinotume, ar organizmui ko netrūksta. Aš labai stebiu savo geležies kiekį, visa šeima visus metus vartojame vitaminą D, omegas. Dabar galima rinktis ne tik žuvų taukus, bet ir veganiškus papildus iš jūros dumblių, tai artima mūsų filosofijai mažinti žvejybos apimtis. Vartojame ir papildus, kuriais dar neprekiaujama Europoje, bet jie populiarūs Amerikoje, – tai įvairūs preparatai ilgaamžiškumui, senėjimui lėtinti.
Gyvenate užmiestyje. Niekada nesigailėjote sprendimo pabėgti iš miesto?
Vaikui labai gerai augti gamtoje, kur šalia miškas, kiemas, po kiemą laksto šuniukas. Iki tol gyvenome senamiestyje, bet nė karto nepasigailėjome išsikėlę. Grynas oras ir buvimas lauke yra grįžimas prie esminių dalykų.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
