Lietuvos gimtadienio proga – ypatinga viešnia. Agnia Grigas su šeima vos prieš metus grįžo iš JAV į Lietuvą, o jau tapo atpažįstama daugumai mūsų. Oksfordo universiteto tarptautinių santykių mokslų daktarė, politologė, 5 knygų autorė komentuoja įvykius TV, radijo, interneto laidose, yra geidžiama žurnalistų pašnekovė. Tačiau gugle beveik nerasite informacijos apie Agnios asmeninį gyvenimą. O jis labai įdomus!
Agnia Grigas su vyru Pauliumi augina tris vaikus: Gretą (14 m.), Julių (11 m.) ir Andrėją (3 m.)
Jūs iš Lietuvos į JAV emigravote būdama 10 metų. Dabar viskas atsikartojo – grįžote į Lietuvą su panašaus amžiaus vaikais, kokia pati tada buvote. Ar įmanoma sulyginti šias situacijas?
Puikiai prisimenu, kaip jaučiausi tada, būdama 10 metų. Tokio amžiaus jau esi susiformavęs kaip asmenybė, turi savo pasaulėžiūrą, esi subrendęs pokyčiams. Man buvo svarbu, kad vaikai iki mums grįžtant gyventi į Lietuvą pažintų savo kultūrą bei turėtų platesnį požiūrį į pasaulį. Jeigu tokie pokyčiai jiems būtų įvykę vėlesnės paauglystės metu ar neturint tarptautinių patirčių, būtų buvę daug sunkiau.
Žiūrint į mano pačios patirtį, aš išvažiavau iš Lietuvos, kai čia buvo sovietų sąjunga. Tai buvo visiškai kitokia situacija. Mes iškart atsikraustėme į saulėtąją Kaliforniją – tai didžiulis kontrastas. Pokytis nebuvo traumuojantis, nes man viskas buvo nuostabu, kaip staiga iš nespalvoto pasaulio patekti į spalvotą. Kur mokytojai draugiški ir šilti, žmonės šypsosi. Tie, kurie prisimena atmosferą to meto Lietuvoje, mane supras.
O jūsų vaikams neatrodė atvirkščiai – iš spalvoto amerikietiško pasaulio atvykti į pilką lietuvišką?
Visi trys mūsų vaikai gimė Kalifornijoje, Los Andžele, tikri kaliforniečiai. Tačiau jie turėjo progų daug kur pagyventi. Lankė mokyklas Vašingtone ir Floridoje, kai ten gyvenome. Svečiavosi mokyklose Anglijoje, taip pat ir Lietuvoje, prieš mums čia persikraustant.
Daug kas klausia, kaip vaikai reagavo į persikraustymą. Iš tikrųjų nemanau, kad jiems buvo kažkoks didelis kultūrinis šokas. Nes, pirma, jie buvo auginti su daug lietuvybės, antra – per savo trumpus gyvenimus jie buvo išbandę skirtingas mokyklas, kultūras, šalis, aplinkybes.
Na, o kad kažkas nepatiko, – tai natūralu, juk jie vaikai. Turėjo prisitaikyti.
Yra skirtumas gyventi Los Andžele ir Lietuvos miestuose. Gal ir juokinga, bet sūnus, kai čia atvykome, niekaip nesuprato – o kur tas miestas? Vilniaus ir Kauno senamiesčiai jam neatrodė miestai, visur tokie maži namukai, nėra dangoraižių.
Dukra Amerikoje buvo baigusi šeštą klasę, tai yra vadinamosios „middle school“ pradžia (Amerikoje middle school yra atskiros mokyklos 6–8 klasių mokiniams). Dukra ten grojo ir mokyklos orkestre, ir džiazo grupėje. Turėjo labai daug užklasinės veiklos. Lietuvoje ji to pasiilgsta.
Sūnus pasiilgsta riedlenčių kultūros. Norėtų daugiau saulės – kad ir kaip būtų, Kalifornijos klimatas yra idealus. O daugiau – tik smulkmenos.
Jūsų vyresnieji vaikai – talentingi pianistai. Ar pavyko Lietuvoje jiems rasti tokios pat kokybės lavinimą?
Lietuvoje yra labai gilios klasikinės muziko ir meno tradicijos. Menas čia net labiau prieinamas žmonėms nei Amerikoje, kur klasikinis menas kartais traktuojamas kaip elito ar net pasipūtėlių užsiėmimas. Lietuvoje visiškai ne – čia daug šeimų lavina vaikus muzikoje ir mene. Vaikai rado puikius mokytojus. Dukra jau laimėjo tarptautinį konkursą, grojo Madride, istorinėje Ateneo de Madrid salėje. Šią vasarą Greta dalyvaus Klaipėdos „Piano Masters“ pianino akademijoje su profesoriumi Gintaru Januševičiu, o Julius tobulinsis muzikalumą su Nomeda Kazlaus jos vasaros akademijoje. Tai naujos patirtys, nauji iššūkiai.
Kokius argumentus išdėstėte vaikams, kaip juos įtikinote, kad turite palikti nuostabųjį gyvenimą Amerikoje?
Vaikai viešėdavo Lietuvoje kasmet, išskyrus pauzę per kovidą. Jiems Lietuva buvo labai artima. Dukra daug kartų sakė, kad svajotų gyventi Lietuvoje. Abu vaikai buvo pamatę Lietuvą ne tik kaip turistai ar svečiai, bet turėjo galimybę palankyti kelis kartus po mėnesį Lietuviškas mokyklas Kaune ir susipažinti su bendraamžiais.
Gyvenimas yra nuotykis. Vaikai savo gyvenime, spėju, dar pagyvens ne vienoje šalyje. Jie daug kur mokysis ir dirbs. O augti ir formuotis kaip asmenybėms Lietuvoje – tai viena iš patirčių, kuri jiems bus labai naudinga.
Teko skaityti, kad jūsų abeji proseneliai buvo išvykę į Ameriką uždarbiauti, o tikslą pasiekę sugrįžo?
Tiesa, mano proseneliai iš mamos ir tėčio pusės buvo išvykę į Ameriką, dirbę, o tada grįžę čia kurti šeimas, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Tokių šeimų buvo nemažai. Manau, lietuviai yra drąsūs, veržlūs, rizikuojantys. Kad ir kaip būtų, jie sukūrė LDK ir savo valdas išplėtė prie Juodosios jūros. Pažiūrėkite, kokios didžiulės yra lietuvių bendruomenės visame pasaulyje. Mano vaikai Los Angele lankė šv. Kazimiero šeštadieninę lituanistinę mokyklą, kuriai jau 75 metai! Kur tik bekeliausi – Australijoje, Pietų Amerikoje, JAV, – visur rasi lietuvių bendruomenių. Tai parodo žmonių drąsą, veržlumą. Beje, daug išeivių nuolatos grįžta į Lietuvą. Yra pažįstamų, trečios kartos lietuvių, su kuriais augau Kalifornijoje, – jie sugrįžo į Lietuvą, augina čia šeimas.
Kaip pavyko išlaikyti lietuvybę. Jūsų unikali, graži lietuvių kalba, o vaikų?
Lietuvybė mums su vyru buvo labai svarbu. Tai didžiulė šeimos vertybė ir prioritetas, kad vaikai puikiai kalbėtų lietuviškai.
Kai vaikai auga dvikalbėje ar trikalbėje aplinkoje, jiems pradėti kalbėti sekasi sunkiau ir lėčiau. Žodynas būna skurdesnis. Logiška, nes tuo metu jie mokosi kelias kalbas. Bet lūžis įvyksta, ir mano vaikams jis tikrai įvyko. Dabar Juliaus mokytoja pasako, kad jo lietuvių kalbos žodynas yra labai turtingas ir platus. Gramatika ir rašymas – visai kas kita, nes mūsų kalbos gramatikos reikia mokytis. Vaikai dirba papildomai, kad pasivytų.
Kai šventėme abiejų vyresnių vaikų krikštynas Lietuvoje, prašiau visų giminių, kad dovanotųknygas. Vaikai gavo labai daug knygų, jų gauna iki šiol – iš senelių, draugų. Ir man visada geriausia dovana yra knyga. Lietuviškų knygų mūsų namuose buvo be galo daug. Per kovidą vaikams garsiai perkaičiau daug išverstos klasikos kaip pavyzdžiui, Tomą Sojerį ir Heklberį Finą.
Kaip minėjau, mūsų šeima buvo dalis lietuviškos šv. Kazimiero parapijos ir mokyklos. Važiuoti iki jos mums trukdavo valandą. Tai bendruomenės mokykla, kas kaip gali, taip prisideda. Aš prisidėjau dirbdama mokytoja, dėsčiau istoriją. Vyras su dukra kūrė metraštį. Šventiniais sekmadieniais dalyvaudavome bažnyčios mišiose, vaikai grodavo vargonais ar pianinu, dainuodavo. Tad ne tik šeštadieniai, bet dažnai ir sekmadieniai būdavo skirti lietuvių bendruomenei.
Kaip suderinti mokslininkės karjerą ir būti tokia mama, kuri garsiai skaito Tomą Sojerį? Kiek reikia turėti gyvybių?
Kai yra puikus vyras pašonėje, tada viskas įmanoma. Susitikome Lietuvoje, kai čia buvau atvykusi dirbti užsienio reikalų ministerijoje ir su Barclays banko investicija. Susipažinę su Pauliumi, abu tuo metu pasiryžome kurti šeimą, viskas klostėsi greitai ir romantiškai.
Auginant vaikus, pagalba yra reikalinga. Patogiausia kliautis išplėstine šeima. Tai didelis pliusas šeimoms, kurios svarsto grįžti į Lietuvą. Jeigu vaikai čia turi senelius, dėdes, tetas, pusbrolius ir pusseseres, tai tikrai bus lengviau juos auginti, negu auginant tik vyrui ir žmonai. Tai ne tik praktiniai dalykai – pažiūrėti ir pamaitinti, bet ir platesnė sąvoka – ugdymas, vertybių įdiegimas, pasaulėžiūrų atskleidimas. Kai Hillary Clinton buvo pirmoji ledi (kurios prezidentinėje rinkiminėje komandoje vėliau dirbau), ji išpopuliarino afrikietišką posakį, kad reikia viso kaimo, kad užaugintum vaiką. Su tuo visiškai sutinku.
Kitas dalykas – kaip tavo gyvenime yra prioritetai. Negali būti viskas prioritetas. Jeigu viskas yra prioritetas ar jų yra 10, tada niekas nėra prioritetas. Reikia atsirinkti prioritetus tam tikru gyvenimo laikotarpiu ir dėliotis. Jei tuo metu vaikai yra prioritetas, tai kažkur kitur reikės sulėtinti tempą. Pavyzdžiui, man buvo labai svarbu skaityti vaikams, todėl skyriau tam laiko ir jaučiau didžiulį malonumą.
Nelaikau savęs supermama, kuri viską spėja ir padaro idealiai. Nežinau, ar galėčiau dalinti patarimus šioje srityje. Man pavyko viską suderinti, nes nuo vaikų gimimo dirbu sau arba lanksčiu grafiku. Tai suteikia daugiau laisvės. Nors, kita vertus, dirbdamas sau niekada nesi laisvas. Yra darbų, kurie niekada nesibaigia ir kurių negali atidėti.
Kaip mokslo ir karjeros moteris, turite didelę šeimą. Kaip ryžotės trečiam vaikučiui?
Mano svajonė buvo turėti didelę šeima. Taip ir nusprendėme su vyru iškart po vestuvių – dabar turėsime du, o po kurio laiko turėsime pagranduką, džiaugsmui. Viskas taip ir įvyko. Žiūrėdami atgal, pakalbame, kad galėjome ir keturis auginti, nedaryti didelio tarpo tarp antro ir trečio vaiko. Didelė šeima yra didelė Dievo dovana, jeigu pavyksta ją turėti.
Esate santūri moteris, per laidas joks klausimas jūsų neišmuša iš pusiausvyros, ar ir namie esate tokia mama, kuri nepakelia balso?
Manau kad esu gana griežta mama, bet moku ir „pasileisti plaukus“. Mamos darbas sudėtingas. Tai vidinė kelionė žmogui, kurioje visą laiką augi. Juk augini vaikus ne tik buitine prasme, kad suteiktum pastogę ir valgį, bet ir dvasiškai.
Man labai svarbu padėti savo vaikams atskleisti jų talentus, potencialą augti kaip asmenybėms. Tėvystėje man svarbu vaikų išsilavinimas – ir moksle, ir ir kultūroje, mene. Daug tam skiriu laiko ir dėmesio. Antra – vaikų patriotizmo skatinimas. Gal dėl to, kad gyvenome užsienyje, turėjau tam skirti daugiau laiko, nes vaikai iš aplinkos negalėjo to pasiimti. Trečia – vertybinis ugdymas, katalikybė. Ar esi daugiau, ar mažiau tikintis, vaikui augant, svarbi jo kultūros dalis yra katalikybė, nes tai mums, lietuviams, yra mūsų tapatybės pagrindas.
Grįžote į Lietuvą neramiu metu. Kas gali, perkasi būstus tolesnėse šalyse, išvyksta, o jūs parvykote prieš srovę. Nebijote?
Pirmiausia nemanau, kad šiuo metu Lietuvoje gyventi pavojingiau, nei buvo prieš 10 metų. Kadangi dabar saugumo tema diskutuojama, tai žmonėms atrodo, kad kažkas labai pasikeitė. Lietuvoje geografija ir kaimynai tokie patys buvo ir prieš 20, ir prieš 10 metų. Niekas nepasikeitė. Lietuvos geopolitinės rizikos buvo ir liko tokios pačios.
Šiandien gerai ne tik, kad mes esame NATO nariai, bet ir kad mūsų sąjungininkai – europiečiai, amerikiečiai – dabar geriau supranta, kokia yra Rusija, kaip ji vykdo savo teritorinės plėtros tikslus. Jeigu dabar pradėtų vykti kokie nors įvykiai, mes būtume geriau suprasti savo sąjungininkų ir galėtume labiau apsiginti. Mamų žurnale nenoriu giliai paneri į tą temą, bet dabar esame saugesni labiau, negu bet kada buvome savo istorijoje.
Tačiau mūsų visų saugumas labai priklauso ir nuo mūsų visuomenės – ar mes auginame vaikus būti patriotiškais ir kritiškai mąstančiais – kad vertintų mūsų valstybę, suprastų mūsų istoriją, kad atskirtų faktus nuo priešiškos propagandos? Ar kaip visuomenė esame pasiryžę skirti pakankamai lėšų ir dėmesio mūsų šalies gynybai ir visapusiškam saugumui?
Kokie jūsų patarimai šeimoms, kurios norėtų iš emigracijos grįžti, tačiau dar nedrįsta?
Geriausias laikas yra dabar. Pokyčiams vaikų amžius patogiausias iki paauglystės. Kuo vaikai jaunesni, tuo lengviau. Nors… Pamenu, kaip Amerikos-lietuviai, vienuoliktokai ar dvyliktokai, kuriuos mokiau, svajodavo studijuoti ir gyventi Lietuvoje. Šiandien Lietuvoje yra labai daug galimybių jauniems žmonėms. Dinamiška aplinka. Ne veltui „Gallup“ ir Oksfordo universiteto tyrimai parodė, kad Lietuvos jaunimas – laimingiausia pasaulyje. Beje, tai buvo vienas iš argumentų, kuriuos pateikiau savo vaikams, – kad važiuosime į šalį, kurioje jūs būsite laimingiausi visame pasaulyje.
Ar planuojate visam laikui likti Lietuvoje?
Grįžome dirbti Lietuvai neribotam laikui. Tam atėjo laikas.
Esu daug kur gyvenusi. Augau Lietuvoje, brendau Los Andžele, studijavau Niujorke, Paryžiuje ir Oxforde, jaunystėje dirbau Londone ir Lietuvoje. O kur dar Vašingtonas, Florida. Gyvenimas įdomus ir spalvingas. Tačiau Lietuva yra mūsų namai, viliuosi, kad tai taps namais ir mūsų vaikams. Tikiuosi, kad mūsų šeimai visada čia bus pagrindiniai namai.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Gretos Skaraitienės
Austi drabužiai – iš Ingos Skripkos kolekcijos, suvalkietiški marškiniai – iš tautinių kostiumų salono „Rūta žalioji“
Grimo ir plaukų meistrės: Marina Lazutkienė, Monika Žilytė, Tetiana Yatsyshyn
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.07.05.
Susiję straipsniai
