Vilnietė Aistė Karoblė su vyru Vytautu augina 1,5 metų dukrytę Norą, laukiasi sūnaus. Už šio sakinio – tokia mediciniškai sodri istorija, kad jos pakaktų keliems gyvenimams. O Aistei viskas nutiko vos per trejus metus!
„Patyriau begales procedūrų ir operacijų: kiaušintakių pratekamumo tikrinimą, ne vieną gimdos pabraižymą, punkciją, laparoskopiją, 3 nesėkmingas pagalbinio apvaisinimo IUI procedūras, embrionų šaldymą, nesėkmingą IVF. Po galų gale pavykusios FET procedūros 2024 m. gruodį gimė dukra. O vos jai sulaukus metų, stebuklingai pastojau, laukiuosi sūnaus.
Ne vienerius metus man įkvėpimas buvo tokios istorijos, todėl sau pažadėjau, kad jei pagaliau pavyks susilaukti vaiko, būtinai pasidalinsiu savo pasakojimu su kitais“, – sako Aistė. Ir tesi pažadą – pasakoja savo motinystės kelionę.
Noras turėti vaikų
Vaikų norėjau nuo tada, kai pradėjau supti lėles. Šeimoje esu jauniausias vaikas, tarp manęs ir brolio 18 metų skirtumas, tarp manęs ir sesės – 10 metų. 7 metų jau tapau teta! Tada buvo kitokie laikai, dirbau aukle „visu etatu“ (juokiasi). Brolio sūnui keisdavau sauskelnes, išvesdavau į lauką. Vėliau giminėje gimė daugiau vaikučių, noriai juos prižiūrėjau. Realios patirtys su tikrais kūdikiais manęs nė kiek negąsdino. Jeigu manęs paauglės būtų paklausę, kas man svarbiausia, būčiau atsakiusi – šeima. Taip, svarbu ir karjera, ir mokslas, juolab kad esu iš dėstytojų šeimos. Bet pirmoje vietoje man buvo vaikai.
Vyras, su kuriuo iki santuokos draugavome 7 metus, nuo pat pradžių žinojo, kad noriu vaikų.
Policistinės kiaušidės
Dar iki santuokos žinojau, kad galiu turėti vaisingumo problemų. Kai susirgau mėnesinėmis, ciklas bene 10 metų buvo nereguliarus. Sirgdavau kas 4–8 mėnesius. Metų metus visos gydytojos kartojo tą patį – tai normalu. Ir staiga, kai buvau 22 metų, išgirdau policistinių kiaušidžių sindromo diagnozę. Patekau pas vyresnės kartos gydytoją, kuri iškart nurodė, jog tuoj pat turiu skubėti gimdyti, nes „po to gali būti vėlu“.
Pasidomėjusi supratau, kad policistinių kiaušidžių diagnozė nėra nuosprendis, bet iki 40 metų laukti negalėsiu.
Anovuliacija
Pradėjome bandyti susilaukti. Kai susituokėme, man buvo 28, vyrui 30 metų, o dukrą pagimdžiau būdama 30-ies. Tai rodo, kad ilgai nelaukėme, pamatę, kad pastoti nepavyksta, gana greitai kreipėmės į medikus. Ginekologė buvo minėjusi, kad, esant mano situacijai (kai aiškiai diagnozuota liga), nepastojus po pusmečio reikėtų kreiptis rimtesniam ištyrimui
Taip ir padarėme.
Pirmiausia nuėjau pas ginekologą pasitarti. Progesterono tyrimas parodė, kad nevyksta ovuliacija. Buvo diagnozuota anovuliacija ir nevaisingumas. Kai nėra ovuliacijos, daryk ką nori – nepastosi. Buvome nusiųsti į Vaisingumo centrą.
Trys inseminacijos
Patekau pas vaisingumo gydytoją Rimantą Gricių – jis žinomas ir gerbiamas vaisingumo specialistas. Daktaras griežtas ir konkretus, bet darantis stebuklus. Didžiulė padėka jam.
Peržiūrėjęs mano istoriją ir tyrimus jis nesiūlė gaišti – iškart rekomendavo inseminacijas (IUI). Tai paprastesnė procedūra už kitą pagalbinio apvaisinimo būdą – IVF (in vitro fertilizaciją). Pirmiausia vaistais skatinama ovuliacija, tada atitinkamą dieną ji sukeliama ir atliekama procedūra.
Paprastai daromos trys inseminacijos. Jeigu nepasiteisina, nebekartojama. Man jas ir atliko tris, kas mėnesį. Kodėl taip greitai? Nemėgstu ką nors nusprendusi delsti ir vilkinti. Man nepriimtina „ilsėtis“, „atsitraukti“ – gerai jaučiuosi tik tada, kai kažką realiai darau.
Daug moterų po pirmųjų nesėkmių palūžta. Galbūt dėl per didelių lūkesčių. Statistika (o aš esu statistikos žmogus) aiškiai sako, kad pirmosios inseminacijos sėkmė gali būti 10–15 proc. Sudėjus visas tris, tikimybė išauga iki 30–40 proc. Bet juk tai ne 100.
Neslėpsiu, kai visos 3 inseminacijos nepavyko, suklusau. Mano problema buvo ovuliacijų nebuvimas. Bet juk dabar jas sukėlė, jos buvo. Ir vis tiek nepastojau.
Pagalbinis apvaisinimas
Laukė paskutinis galimas gydymo žingsnis – pagalbinis apvaisinimas IVF. Slėgė suvokimas, kad daugiau gydymo būdų nebėra.
Ruošiantis pagalbiniam apvaisinimui, dėl policistinių kiaušidžių ir dėl skatinimo man subrendo labai daug folikulų. Moteriai per įprastą ciklą subręsta 1–2 folikulai. Kai moterys ruošiamos pagalbiniam apvaisinimui, subręsta kur kas daugiau folikulų, geru rezultatu laikoma 10–12. O man jų išpunktavo ne vieną dešimtį!
Rezervas, žinoma, yra gerai, nes kai kurios moterys iškenčia ilgą sunkų gydymą ir galų gale turi vieną ar neturi nė vieno embriono. Mano atvejis buvo džiuginantis. Embrionus užšaldė, o mane paleido pailsėti.
Po kelių mėnesių atvykau įkelti embriono. Negalima įkelti bet kada. Vaistais kūne imituojamas ciklas, turi subręsti vienas savas folikulas, o kai jis savaime plyšta, galima kelti embrionus. Man, kai pradėjau leistis vaistus, neaugo nė vienas folikulas. Kilo natūralus klausimas – kodėl prieš tai, veikiant vaistais, kūnas „užaugino“ ne vieną dešimtį folikulų, o dabar nepavyksta nė vieno? Galbūt išseko kūnas? Gydytojas didino stimuliuojančių vaistų dozes. Paradoksas – laukia nemažai prišaldytų embrionų, o tas vienas vienintelis folikulas, būtinas procedūrai, neužauga.
Stimuliaciją kartojo po mėnesio. Pasak gydytojo, mano kūnas vaistus sugerdavo kaip vandenį – jokio poveikio.
Pagaliau (ne veltui gydytoją laikau superprofesionalu) pavyko – folikulas šiaip ne taip užaugo. Buvo atlikta pirmoji pagalbinio apvaisinimo procedūra. Ir ji buvo nesėkminga.
Antrasis pagalbinis apvaisinimas
Skaičiuojant visas pagalbines formas, tai buvo jau ketvirtas bandymas, eilinį kartą nesėkmingas. Atsėlino mintis, kad galbūt niekada netapsiu mama. Stengiausi nukreipti mintis. Dirbau „penkiomis pavaromis“, kad tik pasimirščiau. Su vyru išvykome pakeliauti po Italiją, pravėdinti galvas, kad grįžę bandytume dar kartą.
Antrasis pagalbinis apvaisinimas buvo sėkmingas.
Nors turėjau krykštauti iš laimės, mane nuolatos lydėjo nerimas, kad tuoj bus persileidimas, kad genetiniai tyrimai bus blogi. O ir aplinkoje buvo pavyzdžių, kai nėštumai baigėsi nesėkmingai. Buvau kategoriškai prieš lyties atskleidimo vakarėlį. Galvojau, kad negalima nieko dovanoti ir švęsti, kol nėra fakto – vaiko.
Nors esu racionali, remiuosi statistika, bet laukiantis emocijų buvo tikrai daug. Atrodė, kad tuo tuoj bus kažkas blogai. Bet nebuvo.
Apsisukusi kiaušidė
Nėštumas buvo normalus, gimdymas irgi. Matyt, gydymas, procedūros, stimuliacijos mane taip užgrūdimo, kad pagimdžiusi paklausiau: „Ką, čia jau viskas?“ Svajonė išsipildė, grįžome namo su dukryte Nora. Tačiau netrukus vėl patekau pas gydytojus.
Grįžus namo po gimdymo, nepaliaujamai skaudėjo pilvą, beveik kaip per sąrėmius. Vieną naktį skausmas tapo nebepakeliamas, ryte pakilo temperatūra. Kai paskambinau į ligoninę, jie nenorėjo net klausytis mano skundų – pilvo skausmai po gimdymo normalu, be to, reikia siuntimo. Vis tiek nuvažiavau į priėmimo skyrių. Tyrimai buvo normalūs, echoskopu nieko nepamatė. O aš nuo skausmo negalėjau net pajudėti, nuskausminamieji nebepadėjo. Visą dieną mane vežiojo po skyrius neįgaliojo vežimėliu. Nesu verkiantis žmogus, bet visą dieną verkiau, nes maniau, kad tikrai mirsiu.
Prireikė diagnostinės laparoskopinės operacijos, kurią prisimenu kaip vieną žiauriausių epizodų, nes juk prieš savaitę buvau pagimdžiusi, be to, sugrįžo visi pagalbinio apvaisinimo intervencijų prisiminimai. Operacijos metu paaiškėjo, kad buvo apsisukusi kiaušidė. Ją atsuko, skyrė antibiotikų ir išleido namo.
Placentos gabaliukas ir uždegimas
Bet temperatūra nekrito, o tik kilo. Ką gi, vėl važiavau į ligoninę, ir vėl nenorėjo priimti. Atvykau išgėrusi vaistų nuo temperatūros, kad galėčiau vairuoti, tad išgirdau – jums nieko nėra. Nenoriu kaltinti sistemos ir gydytojų, sunku išfiltruoti, kas atvyksta su sunkiomis bėdomis, o kas trukdo be reikalo.
Ir vėl kartojosi ta pati istorija, gydytojai nieko nemato, neranda. Nežinia kelinta gydytoja aptiko gimdoje placentos gabaliuką. O juk mane apžiūrėjo tiek medikų, buvo daryta tiek echoskopijų, kitų tyrimų, net laparoskopinė operacija – ir niekas nieko nematė!
Skyrė labai stiprius antibiotikus, kurie sustabdė infekcijos plitimą, nes tyrimai rodė beprasidedantį sepsį. Gydymas tęsėsi visą pirmąjį mėnesį po gimdymo.
Pogimdyminis tiroiditas
Kai pagaliau išsigydžiau ir galėjau normaliai paimti dukrą ant rankų, laukė dar viena porcija išbandymų.
Dukra sunkiai miegojo naktimis, todėl ir man išsiderino miego ritmas. Visiškai nebegalėjau užmigti. Nors dukra miegodavo, aš gulėdavau ir žiūrėdavau į sieną. Per naktį pamiegodavau po valandą, o kartais ir 3–4 paros praeidavo be jokio miego.
Ir vėl pas gydytojus. Nepadėjo nei migdomieji, nei raminamieji. Specialistų, kuriuos aplankiau, sąrašas įspūdingas: psichologai, psichiatrai, neurologai. Taip praėjo visas pusmetis, kurio metu per naktį susidarydavo geriausiu atveju 2 valandos paviršutiniško miego.
Kai dukrai buvo 8 mėnesiai, atsitiktinai, šalia kitų tyrimų, man buvo skirtas hormono tirotropino tyrimas (TSH). Tirotropinas reguliuoja skydliaukės veiklą. Šio hormono rodikliai buvo labai žemi, nustatė ligą – pogimdyminį tiroiditą. Tai ir paaiškino mano simptomus – nemigą, nerimą. Esant šiai diagnozei, viskas kūne vykta labai greitai – o man taip ir buvo. Nemiegojusi paromis dieną būdavau neįtikėtinai energinga. Tas jausmas nėra geras – panašiai kaip po bemiegės nakties išgeri labai daug stiprios kavos. Tarsi norėtumei ilsėtis, bet smegenys verda.
Ši liga – pogimdyminis tiroiditas – gali pasireikši net praėjus 1–1,5 metams po gimdymo. Pirmiausia hormono labai sumažėja (tada moteris būna be galo aktyvi), o paskui, ligai įsibėgėjus, hormono rodikliai šoka į viršų ir savijauta keičiasi, atsiranda mieguistumas, prislopimas, jėgų neturėjimas.
Metus prasikankinau su šia pogimdymine liga, kurios egzistavimo iki tol net nežinojau.
Bet siurprizai nesibaigia
Su vyru buvome nutarę, kad po metų ar dvejų ryšimės dar vienai pagalbinio apvaisinimo procedūrai, nes nenorėjome didelio tarpo tarp vaikų. Juolab kad turime nemažai embrionų.
Pasitarėme, kad būtų kvaila iškart eiti pas vaisingumo specialistus nepabandžius pastoti natūraliai. Puikiai žinojome, kad tikimybė pastoti nesiekia nė procento, bet įvyko neįtikėtinas dalykas – jau po mėnesio nebesulaukiau mėnesinių.
Per šią Motinos dieną negalėjau patikėti tuo, ką turiu. Laikau ant rankų dukrą ir laukiuosi sūnaus. Sunkūs metai, gydymas, vaistai, skausmai, operacijos, nežinomos diagnozės – visa tai turėjo prasmę. Kiekvieną dieną dėkoju gyvenimui, kad viskas taip susiklostė.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Dovilė Luka Fotografija
Susiję straopsniai
