Ieva Jackevičiūtė prieš šešerius metus buvo visur: vedė TV laidas, dalyvavo šokio projektuose, vaidino ir šoko didžiosiose Lietuvos teatro scenose, užsiėmė edukologine veikla. Šiandien, augindama– 5,5 m. dukrą ir 2,5 m. sūnų, Ieva dalinasi savo motinystės patirtimi ir išgyvenimais, padėjusiais atrasti balansą tarp profesinės savirealizacijos ir namų gerovės.
Tavo pasiekimų sąrašas įspūdingas: aktorė, šokėja, režisierė, TV laidų vedėja, LMTA dėstytoja, teatro pedagogė. Šiuo metu sieki dar vieno magistro laipsnio. Kas gi esi, kaip prisistatytum?
Buvo metas, kai pristatinėjau tik kaip mama. Tai buvo ryškiausia mano CV eilutė. Penkerius metus, augindama vaikus, buvau sustabdžiusi visas savo kūrybines ir profesines veiklas, net, sakyčiau, užsidariusi tarp keturių sienų. Bet šiandien jau prisistatyčiau kaip moteris. Ir tai yra didelių savęs ieškojimų, ištikusių po vaikų gimimo, rezultatas. Gimus vaikams, tarsi pradau save, visiškai su jais susitapatinau – bandžiau tapti tobula mama, skaičiau daug knygų, kur rašė, kad tikra mama visiškai atsiduoda vaikui ir tas perfekcionizmas mane visiškai sugriovė.
Bet jeigu žiūriu atgal, suprantu, kad tai mane išmokė, jog svarbiausia esu aš kaip žmogus, aš kaip moteris. Sakysi, labai egoistiškai skamba? Bet koks paradokas! Dabar aš taip suplanuoju savo veiklas, kad didžioji dalis laiko lieka vaikams. Kai grįžtu namo nuveikusi tai, kuo mėgaujuosi, aš esu labai gera mama: turiu laiko ir noro išklausyti, o vaikų riksmai manęs neerzina, esu rami ir laiminga.
Kiek laiko praėjo, kol supratai, kad nebūsi ta įsivaizduota tobula mama?
Prireikė kokių penkerių metų. Visos mano dabartinės veiklos – spektaklių režisūra vaikams, pamokėlės mamoms su kūdikiais, dėstymas aktoriams teatro akademijoje – atsidaro labai natūraliai. Aš tai ir priimu kaip ženklą, kad einu teisinga linkme. Vykstant dideliems gyvenimo pokyčiams, aš supratau, kad reikia nustoti daryti tai, kas aplinkiniams atrodo teisinga.
Matai, aš visą gyvenimą buvau perfekcionistė, pirmūnė. Nei mane kas vertė, nei tėvai ypatingus lūkesčius kėlė, aš tiesiog visad siekiau geriausio rezultato. Bet jaučiau ir aplinkos spaudimą. Tik dabar išmokau pajausti: „Čia ne mano mintys. Aš taip negalvoju. Man taip neatrodo”. Taip primestinį aplinkinių lūkestį atskiriu nuo asmeninių vertybių.
Lietuvoje vis populiarėja vedų kultūra, kuri teigia, kad moteris yra šeimos židinio kurstytoja ir šeima laiminga tik tada, kai žmona laiminga. Aš tam tikra prasme su tuo sutikčiau, bet dabar suprantu, kad kažkaip labai dirbtinai, per galvojimą, o ne pajautimą tą bandžiau pritaikyti. Bandžiau apsimesti laiminga. Ir man nepavyko. Visai ne dėl to, kad norėjosi karjeros, o dėl to, kad kiekvienas žmogus labai skirtingai atranda prasmę gyvenime. Vieni įprasmina save per veiklą, kiti per patirtis, treti per kančią. Man pakako jėgų viską nubraukti, kas buvo primesta iš šalies ar pačios dirbtiniu būdu susigalvota ir galiausiai paklausti savęs, ko aš noriu iš gyvenimo, kad būčiau laiminga. Radus atsakymus tai ir padariau. Šiandien balansuodama prioritetus tarp vaikų auginimo, kūrybos ir pedagogikos jaučiu gyvenanti prasmingą gyvenimą.
Ką tau reiškia būti mama?
Tai toks dvejopas jausmas. Protu nesuvokiu, kad šitie du žmonės yra mano sukurti, užauginti, atrodo, ko jie iš manęs nori? Kodėl jie į mane įsikibę, aš tiesiog noriu ramiai pasėdėti dabar! (Juokiasi)
Na, tikrai žiūriu aš į juos ir keista, bet turbūt šitas jausmas ir nepasikeis, nes tai leidžia nesusitapatinti su vaikais ir mokytis juos paleisti gyveti savus gyvenimus. Visai ne protu tokie dalykai suprantami. Kita vertus, kaip įgūdis ar įprotis, tai motinystė jau yra susiformavusi ir aš, atlikdama šį vaidmenį, jaučiuosi vis geriau ir prasmingiau.
Kad ir kaip mes romantizuotume motinystę, neišvengiami ir neigiami išgyvenimai, kurie atsiranda gimus vaikui. Pirmasis – tai nuolatinė baimė. Baimė, kad susirgs, kad nugrius, kad aš išrinksiu prastą mokyklą, kad susidės su blogais draugais. Tas sąrašas begalinis. Kasdien dėl to lyg ir nepergyveni, bet kartais kai susimąstai, tai siaubas apima nuo atsakomybės. O kitas jausmas – tai egzistencinis kaltės jausmas, kuris užgula kiekvieną minutę, kurią praleidi ne su vaiku, o kai būni su juo, jauties kalta, kad leidi sau norėti kažko kito. Tai yra nuolatinis darbas su savimi.
Koks buvo tavo tobulos mamos stereotipas? Ar turėjai užsibrėžusi, ką daryti, arba, atvirkščiai, neleidai sau?
Visų pirma aš neleidau sau būti savimi. Aš apleidau tas savo moteriškas galias. Sumažėjo galimybių išeiti kažkur su draugėm pabendrauti, o juk energetiškai tai yra gyvybiškai būtina. Reikia tų moteriškų burtų: šuokuosenų ir manikiūrų, papliurpimų prie kavos. Aš to visai nevertinau, bet kai per penkerius metus nubyrėjo visos draugės ir aš likau visai viena su savo vaikais tarp keturių sienų, supratau, kad reikia investuoti ir į save.
Aš buvau netinkamai įsitikinus, kad reikia visą save atiduoti vaikui, nes tik tada būsiu gera mama. Reikia įsiklausyti į savo prigimtį. Tikrai yra žmonių, kurie įsiprasmina per vaikus, kuriems yra didžiausias malonumas ir ramybė leisti laiką namuose ir auginti vaiką. Ir tai yra nuostabu, visai nereikia kaltinti „sėdėjimu namie“ ar „tinginiavimu“, nes jos pagaliau atrado savo vietą. Ir mes, moterys, painiojamės žiūrėdamos viena į kitą, nes matom, kad draugė laiminga namuose ir kenčiam, kad pačios taip nesijaučiam. O tuo tarpu kita moteris nervinasi, jausdamai kalta, jog nedaro karjeros, o tik užsiima vaikų rūpesčiais. Mes visos labai skirtingos, todėl nėra vieno teisingo, o kito neteisingo varianto.
Anksčiau paminėjai „ribų nustatymą“ vaikams. Ar vadovaujiesi kažkuria konkrečia motinystės „mokykla“? Ar apskritai domiesi vaikų auklėjimo teorijomis?
Kažkuriuo metu domėjausi ir itin intensyviai. Dabar net nežinau, ar tai iš tikrųjų buvo taip naudinga. Tų auklėjimo sistemų yra tiek daug, kad nori nenori tu atsirenki tai, kas tau artimiausia ir taip, galima sakyti, susikuri savo sistemą. Aš negalėjau nuslopinti savo pedagoginio pašaukimo ir, gimus vaikui, perėjau per visus būrelius Vilniuje, skirtus patiems mažiausiems. Ir man nuolat sukosi galvoje: „Ką aš savo galėčiau sukurti? Kaip padaryti geriau?” Tai šiandien, vesdama integruoto meninio ugdymo užsiėmimus mažyliams su mamomis, aš suprantu, kad viskas atėję iš to įkvėpimo. O jei grįžtume prie auklėjimo mokyklų, tai aš domiuosi įvairiomis Rytų filosofijomis, energetiniais dalykais ir matau iš praktikos, kad, kai tik aš pervargus, persitepus, tai ir vaikai serga, jeigu aš laiminga, stabili – vaikai nuostabūs. Kai tik aš pikta, tai ir tie mano vaikai tokie blogi tampa. O pasirodo labai daug kas priklauso nuo mano pačios būsenų. Tad mano pagrindinė vaikų auklėjimo sistema – asmeninis tobulėjimas ir vidinės harmonijos paieška.
Kaip šiandien atrodo tavo diena?
Aš taip dėlioju dienotvarkę, kad rytais turėčiau laiko su vaikais ramiai papusryčiauti, nuvežti juos į darželį ir ramiai atsisveikinti. Pusryčius, kaip ir visą kitą meniu, susiplanuoju savaitę į priekį, kartais net iš vakaro pasiruošiu, kad tik ryte netektų skubėti. Iki tol maisto gaminimas ir planavimas išeikvodavo labai daug energijos ir net keldavo stresą, rytais nieko nespėdavom ir visur vėluodavom. Nuvežusi vaikus į darželį, aš keliauju arba į LMTA, kur studijuoju teatro meno magistrą ir pati dėstau šokį aktoriams, arba į naują teatrą vaikams „Pradžia”, kuris neseniai atsidarė Ogmios mieste. Ten vedu integruoto meninio ugdymo užsiėmimus tėvams su mažamečiais vaikais ir režisuoju spektaklius vaikams. Antrosios magistro studijos buvo tramplinas į tai, ką aš visą laiką norėjau daryti – režisuoti. Ten aš atradau įkvėpimą, bendraminčius, galiausiai subūriau savo kūrėjų komandą. Ir džiaugiuosi dabar atradusi teatrą „Pradžia”, kur po vienu stogu galiu įgyvendinti ir savo pedagogines ir kūrybines idėjas, burti mamų bendruomenę, dalintis patirtimi.
Ačiū už pokalbį
Ievos Jackevičiūtės režisuojamas muzikinis judesio spektaklis „Tuku tuku” teatre vaikams „Pradžia” bus rodomas:
Vasario 24 d. 10 val. ir 12 val.
Kovo 9 d. 18 val.
Kovo 31 d. 10 val. ir 12 val.
Teatras „Pradžia“ įsikūręs Lakūnų g. 24-22, Vilniuje
