Pasaulyje vis labiau auga susidomėjimas retomis ligomis – daugėja investicijų į jų tyrimus, diagnostikos ir gydymo inovacijas. Gydytojai deda pastangas, kad reti ligos atvejai neliktų nepastebėti ir kiekvienas pacientas gautų teisingą diagnozę. Kokie „nekalti“ simptomai gali tėvams pasufleruoti apie poreikį pasikonsultuoti su gydytoju?
Pokalbiui pakvietėme gydytoją genetikę Rasą Traberg. Mūsų pokalbio objektas – reta liga nelengvu pavadinimu hipofosfatazija.
Teigiama, kad retų ligų atvejų daugėja. Tampame labiau ligoti, o gal taip yra dėl pagerėjusios diagnostikos?
Į šį klausimą kol kas niekas negali atsakyti vienareikšmiškai. Neaišku, ar retų ligų iš tiesų daugėja, ar tiesiog dabar jas dažniau atpažįstame. Diagnostika labai pažengusi, o ir apie retas ligas kalbama daugiau – jos tampa visuomenės dėmesio objektu. Vilniuje ir Kaune veikia Retų ligų centrai.
Anksčiau žmogus, sergantis reta, mažai kam žinoma liga, likdavo vienas su savo problema. Dabar situacija keičiasi – retomis ligomis domimasi, finansuojami moksliniai tyrimai, siekiama pacientus surasti ir jiems padėti. Nors dauguma šių ligų nepagydomos, pacientams galima taikyti personalizuotą priežiūrą ir palaikomąjį gydymą, kuris gerina gyvenimo kokybę ir prailgina gyvenimo trukmę.
Kai liga pagaliau diagnozuojama, tai tampa lūžio tašku – žmogus ir gydytojai pagaliau supranta, kas vyksta. Pacientas gauna aiškumą, viltį ir galimybę gauti tinkamą pagalbą.
Viena iš genetinių retų ligų, apie kurią kalbama vis dažniau, yra hipofosfatazija. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kas tai per liga?
Hipofosfatazija – tai reta metabolinė kaulų liga, išsivystanti dėl genetinės pažaidos, lemiančios fermento, atsakingo už kalcio ir fosforo apykaitą žmogaus organizme, trūkumą. Šis fermentas būtinas ne tik kaulų sveikatai, bet ir raumenų, centrinės nervų sistemos bei inkstų veiklai, todėl jo stoka sutrikdo ir šių sistemų funkcijas.
Liga pasireiškia rachitui būdingais požymiais, panašiais į vitamino D trūkumo sukeltus simptomus, – kaulų lūžiais, lėtiniais skausmais, raumenų silpnumu, inkstų pažeidimu, nuovargiu, miego sutrikimais ir kt.
Vienas dažnai nepastebimas, tačiau būdingas simptomas – ankstyvas (iki 4 metų amžiaus) pieninių dantų iškritimas su visa šaknimi, taip pat dantų ėduonis ir dantenų ligos.
Kokiame amžiuje pasireiškia hipofosfatazija?
Nors mūsų aptariama liga yra įgimta, ji gali pasireikšti įvairiais gyvenimo etapais. Liga gali būti nustatyta net vaisiui arba kūdikiui, tačiau taip pat gali išryškėti ir vėliau vaikystėje ar net suaugus. Yra pastebėta, kad kuo anksčiau liga prasideda, tuo sunkesnė bus jos forma, o simptomai labiau išreikšti. Taip pat svarbu paminėti, kad hipofosfatazija yra perduodama iš kartos į kartą, tačiau simptomų pasireiškimas bei sunkumas kiekvienam šeimos nariui gali būti skirtingas.
Hipofosfatazija – sudėtinga liga, galinti pažeisti kelias organų sistemas, todėl ir jos klinikiniai požymiai labai įvairūs, o paciento kelias iki tikslios diagnozės neretai būna ilgas. Iš pradžių ligos simptomai gali klaidinti tiek tėvus, tiek gydytojus – atliekama daugybė tyrimų, skiriamos įvairių specialistų konsultacijos, tačiau aiškaus atsakymo nėra.
Kokie simptomai gali leisti įtarti šią retą genetinę ligą?
Jeigu liga pasireiškia dar vaisiui mamos įsčiose, echoskopu jau galima pastebėti kaulų pakitimus – jie būna nepakankamai sukaulėję, deformuoti, trūksta mineralų. Deja, tokia būklė dažniausiai nesuderinama su gyvybe, ir naujagimiai neišgyvena.
Kai hipofosfatazija prasideda pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais, ligos eiga būna sunki. Dėl sutrikusios kaulų mineralizacijos kaulai tampa minkšti, primena rachito pažeistus kaulus. Tačiau gali būti matomi ir kiti požymiai – nesivysto krūtinės ląsta, sutrinka kvėpavimo funkcija, kartais prireikia dirbtinės plaučių ventiliacijos. Kadangi liga susijusi ir su vitamino B6 apykaitos sutrikimu, kūdikiams gali pasireikšti sunkiai valdomi traukuliai, dėl kurių reikalingas kompleksinis gydymas ir nuolatinė medikų priežiūra. Jei liga nesuvaldoma, lėtėja augimas, atsiranda raumenų silpnumas, o mirtingumas išlieka didelis.
Vaikystėje prasidėjusi hipofosfatazija dažnai primena vitamino D stokos sukeltą rachitą – vaikai lėčiau auga, jų kaulai būna minkšti, deformuoti, tačiau atlikus tyrimus paaiškėja, kad vitamino D kiekis normalus. Šiems vaikams gali vėluoti motorinė raida – jie vėliau sėdasi, stojasi, pradeda vaikščioti. Vienas iš būdingiausių hipofosfatazijos požymių – ankstyvas pieninių dantų netekimas. Dantukai išdygsta laiku, bet iškrenta per anksti (1–4 metų), dažnai su šaknimis, kas yra neįprasta. Tai dažnai būna pirmasis požymis, kuris paskatina įtarti hipofosfataziją. Galima pastebėti ir sulėtėjusį augimą, raumenų silpnumą, dažnus lūžius ar nuolatinius kaulų skausmus. Kai vaikas skundžiasi, kad „skauda visur“, į tai nederėtų numoti ranka – tai gali būti ne augimo skausmai, o retos ligos požymis.
Liga gali būti nustatyta ir suaugusiesiems. Suaugę pacientai dažniausiai jaučia kaulų bei raumenų skausmus, linkę į dažnesnius lūžius, patiria dantų problemų – ėduonį, periodonto ligas. Neretas atvejis, kai šie simptomai klaidingai priskiriami netinkamai burnos priežiūrai ar kitoms ligoms. Kartais pasireiškia dėmesio, miego, nuotaikos sutrikimai, lėtiniai skausmai. Dėl šios priežasties hipofosfatazijos pacientai dažnai daugelį metų ieško atsakymo – jiems nustatoma osteoporozė, osteopenija ar reumatinės ligos, skiriamas netinkamas gydymas, kuris neretai dar labiau pablogina būklę.
Jeigu ligos simptomai aiškūs, kodėl ji nenustatoma iš karto? Gal tam reikalingas koks nors sudėtingas tyrimas?
Priežastis, kodėl ši liga vis dar dažnai nediagnozuojama, yra paprasta – ji labai reta, o simptomai nespecifiniai, todėl apie ją žino ne visi gydytojai. Astma ar diabetas – kasdienės diagnozės, o hipofosfatazija daugeliui vis dar skamba nepažįstamai.
Šeimos gydytojai apie hipofosfataziją pagalvoja retai, nors egzistuoja paprastas ir lengvai prieinamas tyrimas – šarminė fosfatazė (ŠF). Tai nėra sudėtingas ar brangus tyrimas, jį gali atlikti dauguma laboratorijų. Jeigu pacientas turi simptomų, panašių į tuos, apie kuriuos kalbėjome, pirmiausia reikėtų patikrinti šarminės fosfatazės kiekį kraujyje. Hipofosfatazijai būdingas šio fermento sumažėjimas. Žinoma, prieš darant išvadas, svarbu įvertinti, ar nėra kitų priežasčių, galinčių lemti mažesnį rodiklį, – pavyzdžiui, neseniai įvykusio kaulų lūžio ar vartojamų vaistų. Jei tokių priežasčių nėra, o ŠF reikšmingai sumažėjusi, tai turėtų būti aiškus signalas gydytojui įtarti hipofosfataziją ir siųsti pacientą endokrinologo ar genetiko konsultacijai.
Ar pagaliau nustačius teisingą diagnozę pacientui galima padėti?
Nors hipofosfatazijos visiškai išgydyti kol kas neįmanoma, ligą galima sėkmingai valdyti. Kai pacientas patenka į specialisto akiratį, jam skiriamas tikslinis gydymas – pakaitinė fermentų terapija. Tai nėra tik simptominis gydymas, kuris palengvina būklę, – ši terapija veikia patį ligos mechanizmą. Skiriamas fermentas padeda organizmui pasisavinti fosforą ir kalcį, todėl gerėja kaulų mineralizacija, stiprėja raumenys, mažėja skausmas ir stabdomas ligos progresavimas.
Šis gydymas nėra naujas ar eksperimentinis – Jungtinėse Amerikos Valstijose jis registruotas prieš dešimtmetį. Pritaikius tinkamą terapiją, hipofosfatazija sergantys žmonės gali gyventi visavertį, aktyvų gyvenimą, dirbti ir planuoti ateitį kaip bet kuris kitas pacientas, turintis lėtinę ligą, pavyzdžiui, diabetą.
Todėl mūsų, genetikų, tikslas – kuo plačiau kalbėti apie šią ligą. Įvairiausi skundai, kurie priverčia minti gydytojų kabinetų duris, gali slėpti ir retos, bet gydomos ligos diagnozę. Norime, kad žmonės, jaučiantys minėtus simptomus, drąsiai kreiptųsi į gydytojus ir gautų pagalbą. Juk kuo anksčiau nustatoma diagnozė, tuo daugiau galima padėti.
Gal būtų prasminga hipofosfataziją įtraukti į visuotinės naujagimių patikros ligų sąrašą?
Pasaulyje kol kas žinomas tik vienas projektas, kai Japonijos regione nuo 2019 iki 2022 metų buvo tikrinami visi naujagimiai dėl hipofosfatazijos. Ištyrus daugiau nei 45 tūkstančius kūdikių, liga nustatyta penkiems. Šie duomenys rodo, kad hipofosfatazija yra itin reta, o jos formos gali būti labai įvairaus sunkumo – nuo lengvų iki gyvybei grėsmingų. Dar trūksta duomenų patvirtinančių, kad visuotinis patikrinimas dėl hipofosfatazijos yra efektyvus.
Modernesnis ir perspektyvesnis kelias – naujagimių genomo tyrimai. Juos atlikus galima iš karto pamatyti konkrečią genetinę mutaciją, įvertinti galimą ligos eigą, stebėsenos poreikį ir tinkamiausią gydymo laiką. Tai – ateities medicina, leidžianti ligas nustatyti dar prieš pasireiškiant simptomams. Kol kas tokie tyrimai atliekami tėvų iniciatyva ir jų lėšomis, tačiau kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV, Belgijoje ar Italijoje, jau vykdomi mokslo projektai, kuriais siekiama įvertinti, ar visuomenei naudingiau investuoti į brangų genominį ištyrimą, bet taip užkirsti kelią vėlyvai diagnostikai ir sunkioms komplikacijoms.
Mes, genetikai, manome, kad ligas reikia nustatyti kuo anksčiau, – kol jos dar nepadarė negrįžtamų pažeidimų. Deja, pastaruoju metu pastebime atvirkštinę tendenciją – vis daugiau tėvų atsisako dalyvauti net privalomoje naujagimių patikroje. Tai ypač išryškėjo po pandemijos. Gaila, nes šie tyrimai – valstybės dovana šeimai, suteikianti galimybę anksti užkirsti kelią sunkioms ligoms ir išgelbėti vaikų sveikatą bei gyvenimą.
Trumpai:
Retų ligų diagnostika pasaulyje sparčiai tobulėja, todėl vis dažniau atpažįstamos anksčiau nepastebėtos būklės, tokios kaip hipofosfatazija. Tai reta metabolinė kaulų liga. Jos simptomai gali būti įvairūs – nuo ankstyvo pieninių dantų iškritimo iki kaulų skausmų, dažnų lūžių, raumenų silpnumo ar miego sutrikimų.
Pasireiškus šiems ar kitiems hipofosfatazijai būdingiems simptomams verta pasikonsultuoti su šeimos gydytoju, kuris nuspręs dėl šarminės fosfatazės (ŠF) tyrimo atlikimo tikslingumo. Nustačius žemą pagal amžių ir lytį ŠF, su šeimos gydytojo siuntimu reikėtų kreiptis į vaikų endokrinologą ar genetiką.
Jei diagnozė pasitvirtina, taikant tinkamą gydymą, galima labai pagerinti pacientų gyvenimo kokybę ir sustabdyti ligos progresavimą, todėl gydytoja genetikė Rasa Traberg pabrėžia, kad ankstyva diagnostika yra esminė, – net „nekalti“ simptomai turėtų paskatinti tėvus kreiptis į gydytojus dėl vaikų ar savo pačių sveikatos.
Publikaciją remia kompanija „AstraZeneca“
LT-2505-10-25-RARE
Tekstas Neilos Ramoškienės
