„Iš savo 33 metų praktikos galiu pasakyti, kad tėvai turėtų domėtis ne apie tai, kada tai turi įvykti, bet pirmiausiai mąstyti, ar aš turiu ryšį su savo vaiku. Jeigu nėra ryšio, joks pokalbis nebus veiksmingas“, – sako Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė. Su ja kalbamės apie tai, kaip atsakyti į nepatogius paauglių klausimus apie kūną.
Ryšių tarp vaikų ir tėvų svarba
Visi tėvai anksčiau ar vėliau susimąsto, kada reikėtų pradėti kalbėti su vaikais apie kūno pokyčius. Pirmiausia tėvams reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip bręsta jų vaikas.
„Vaikai bręsta skirtingai, – sako V.Mažeikienė. – Vieniems brendimas prasideda 10-11, kitiems – 12-13 metų. Dažnai sakoma, kad ankstyvoji paauglystė prasideda apie 11-12 metus, bet nereikėtų atmesti galimybės, kad ji gali prasidėti ir 9-10 metų vaikams.
„Mes labai norime instrukcijų. Iš savo 33 metų praktikos galiu pasakyti, tėvai turėtų domėtis ne apie tai, kada tai turi įvykti, bet pirmiausiai mąstyti, ar aš turiu ryšį su savo vaiku. Jeigu nėra ryšio, joks pokalbis nebus veiksmingas. Vaikas tiesiog nieko negirdės ir tie pokalbiai bus visai neproduktyvūs“, – akcentavo psichologė psichoterapeutė.
V.Mažeikienė, atsakydama į klausimą, kada reikėtų pradėti kalbėtis su vaikais apie kūno pokyčius, siūlo į šį klausimą pažvelgti kitu kampu ir atsakyti sau į tokius klausimus: ar aš turiu ryšį su vaiku, ar aš jį jaučiu, ar pastebiu, kaip jis auga. Kai šeimos ryšiai tvirti, tada ir vaikas gali tiesiog ateiti pas mamą ar tėtį ir paklausti, kas jam įdomu arba kelia nerimą.
„Kartais ir savo praktikoje susiduriu, kad tėvai kažkur paskaito, kad tam tikrame amžiaus tarpsnyje reikia su vaiku pasikalbėti apie brendimą, narkotikus ar pornografiją. Atsisėda kartu su vaiku ir pradeda skaityti jam paskaitą. Paskui stebisi, kad sulaukia didelio priešiškumo iš paauglių arba skundžiasi, kad jie negirdi, ką tu jiems sakai. Kai nėra ryšio, kalbėtis su paaugliu gali būti tas pats, kas kalbėtis su siena“, – pastebi daugiau nei trijų dešimtmečių patirtį turinti psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė, daugiausiai dėmesio skirianti paaugliams.
„Čia ir yra tragedija, kad tarp tėvų ir vaikų pradeda anksti trūkinėti ryšiai. Problemos ir prasideda, kai vieni kitų pradeda nebegirdėti“, – svarstė V.Mažeikienė.
Kaip žinoti, ko reikia bręstančiam paaugliui? V.Mažeikienė akcentuoja būtinybę kurti ryšį su vaiku nuo mažens.
„Jeigu aš jaučiu, kad turiu ryšį su paaugliu, tai jausiu ir jo poreikius, o jeigu neturiu ryšio, tai ir nejausiu to savo paauglio“, – sako V.Mažeikienė.
„Be abejo, apie tokius dalykus kaip menstruacijos, reikia kalbėti dar prieš joms prasidedant“, – teigia V.Mažeikienė ir pateikia rekomenduojamos literatūros sąrašą.
V.Mažeikienė rekomenduoja šešias knygas paaugliams:
Sonya Renee Taylor „PAMILK SAVO KŪNĄ (ir visus jo pokyčius!) Svarbiausias merginų brendimo vadovas“,
Sharie Coombes „(Beveik) paauglio berniuko knyga (kone) apie viską“ ir „(Beveik) paauglės mergaitės knyga (kone) apie viską”,
Inès Pélissié du Rausas „Mama, papasakok man apie meilę: ką atsakyti 9–13 metų dukrai, žengiančiai į paauglystę?“,
„Tėti, ar meilė – kažkas gražaus? Ką atsakyti sūnui, žengiančiam į paauglystę?“,
Karen Gravelle, Nick Castrolle, Chava Castrolle „Berniuko knyga“.
Tėvams irgi naudinga paskaityti šias knygas, kad žinotų, nuo ko pradėti pokalbį ir apie ką kalbėti. „Jeigu mama arba tėtis nori patys kalbėti su savo vaiku, jie turi pagalvoti, kokią informaciją nori savo dukrai ar sūnui suteikti, nes tos informacijos yra labai daug. Reikia pagalvoti, apie ką konkrečiai ketinama kalbėti“, – rekomenduoja specialistė.
Kuo gali būti naudingi filmai ir senų nuotraukų albumai?
Ryšys tarp tėvų ir vaikų neatsiranda per vieną dieną. Jis mezgasi praktiškai nuo pat gimimo. Nereikia būti tobulam. Reikia tiesiog norėti išgirsti, atliepti vaiko poreikius. Vienokių poreikių turi trejų ar šešerių metų vaikai, kitokie poreikiai atsiranda, įžengus į paauglystę.
„Kai ryšys tarp vaikų ir tėvų yra geras, tada kalbėtis pavyksta paprastai, – pabrėžia V.Mažeikienė. – Pavyzdžiui, galima pradėti tokį pokalbį, pasižiūrėjus kokį nors paaugliams įdomios tematikos filmą.“
Pasak psichologės, paaugliai nenori šnekėti apie save arba kad kiti kalbėtų apie tai, kaip jo kūnas keičiasi ar dar tik keisis. Jie patiria didelę įtampą ir atsisako klausytis. Todėl geriau kalbėti per vizualinius dalykus, aptarti filmus, veikėjus. Galima klausti: jeigu tu būtum tas herojus, kaip tu jaustumeisi? Paaugliams lengviau kalbėti apie ką nors kitą, o ne apie save. Svarbiausia, kad jie dalytųsi savo nuomone.
Psichologė taip pat siūlo jautrius brendimo klausimus aptarti, kartu peržiūrėjus senus nuotraukų albumus, kad vaikai, žiūrėdami į tėvų vaikystės, paauglystės ir dabartinių laikų nuotraukas, pamatytų, kaip jie ilgainiui keitėsi ir suprastų, kad tai nėra taip baisu, nes tokia yra gyvenimo tėkmė.
Suaugusieji – paauglio kelrodė žvaigždė
„Ko tėvams nereikėtų daryti, tai pasisodinti paauglį ir sakyti: „Na, pakalbėkime. Tau jau 12. Tavo kūnas pradeda keistis“, – įspėja psichologė, atkreipdama dėmesį, kad bendrųjų rekomendacijų tėvams nereikėtų suprasti pažodžiui ir patiems nuspręsti, kada tinkamiausias laikas aptarti tam tikrus klausimus konkrečiai su jų vaiku.
Šiais laikais vaikai nemažai informacijos apie klausimus, susijusius su lytiškumu, gali rasti internete. „Tačiau tėvai turi būti tie žmonės, palydovai, kurie nukreipia, dozuoja informaciją, kad ji būtų kryptinga“, – pažymi V.Mažeikienė.
„Dabar yra ypač daug informacijos ir paaugliai yra pasimetę joje. O informacija gali būti ir su pliuso, ir su minuso ženklu. Jie neatsirenka. Suaugusieji turėtų būti tie žmonės, kurie jiems atrinktų informaciją apie kūną, apie priemones, kurias reikia naudoti, apie tai, kokie pokyčiai paauglystėje vyksta berniukams ir mergaitėms, – sako ji. – Reikia, kad patys tėveliai pasidomėtų tomis temomis ir pirmiausiai patys jaustųsi laisvai, kalbėdami tokiais klausimais. Jeigu sunku kalbėti, reikėtų įvertinti ir savo resursus. Gal geriau kokią nors knygą nupirkti ar atitinkamų vaizdo įrašų paieškoti. Tai individualu. Be to, tėvai turi tuo domėtis – jie negali pasakoti apie tai, ko neišmano“, – kalbėjo V.Mažeikienė.
Komentaras
Nacionalinio vėžio centro gydytoja akušerė ginekologė, knygos „Trikampiai ir apskritimai: mano moteriškumo pradžia“ bendraautorė dr. Diana Žilovič:
– Apie brendimą, pirmąsias menstruacijas ir asmeninę higieną su mergaitėmis svarbu pradėti kalbėti dar prieš atsirandant pirmiesiems kūno pokyčiams – paprastai apie 8-10 gyvenimo metus. Pokalbiai turėtų vykti pamažu, paprastai ir atvirai, atsakant į rūpimus klausimus bei paaiškinant, kad brendimas yra natūralus augimo etapas.
Vizitas pas ginekologą gali kelti nerimą, tačiau svarbu prisiminti, kad gydytojas yra žmogus, norintis padėti, o visa konsultacijos metu aptariama informacija išlieka konfidenciali. Iki 16 metų pas ginekologą būtina atvykti su suaugusio šeimos nario palyda ir sutikimu, o nuo 16 metų galima lankytis savarankiškai.
Labai svarbu pasirinkti specialistą, kuriuo pasitiki ir su kuriuo jautiesi saugiai, todėl prireikus galima apsilankyti pas kelis gydytojus, kol rasi tinkamiausią. Į ginekologą verta kreiptis ne tik atsiradus nemaloniems ar neįprastiems kūno pokyčiams, bet ir profilaktiškai. Nuo pirmųjų mėnesinių rekomenduojama bent kartą per metus apsilankyti pas ginekologą, kad gydytojas įvertintų sveikatos būklę ir prireikus paskirtų papildomus tyrimus ar gydymą.
Autorė: Urtė Jarockė
