Esu vaikų psichologė, dirbau darželyje ir mokykloje, taip pat esu mama – auginu 1,3 metų berniuką. Pastebiu, kad daug kalbama apie tai, kaip padėti vaikams nurimti, kai kyla pykčio priepuolis, tačiau mažai patarimų, kaip valdytis patiems tėvams? Kaip sukaupti jėgas ir išlikti ramiems, neišsiliejant ant vaikų ir neperimant jų pačių emocijų?
Pateiksiu keletą idėjų, kurios galėtų padėti tokiomis situacijomis.
Konsultuoja vaikų psichologė Simona Velikienė
Fb: Vaikų psichologė Simona Velikienė
IG: vaiku_psichologe_simona
Emocijų prigimtis
Vaikai gimsta turėdami nepakankamai subrendusias smegenis. Sritis, atsakinga už emocijų reguliavimą, subręsta vėliausiai (apie 5-tuosius metus). Dėl šios priežasties vaikai į tam tikrus dirgiklius reaguoja labai audringai, nes kitaip dar nemoka ir negeba reaguoti. Kai vaiką užvaldo stiprūs jausmai, svarbiausia daug nekalbėti, nes tuo metu smegenyse susilpnėja ryšys tarp emocijų ir mąstymo, todėl vaikas nesugeba paaiškinti, kas ir kodėl jam atsitiko, jam sudėtinga išgirsti ir priimti daug informacijos.
Tokiu atveju geriausia įvardinti emociją, palaukti, kol vaikas nurims, ir tik emocijoms nuslūgus aiškintis, kas atsitiko.
Kaip reaguoti, kai vaiką užvaldo stiprūs jausmai
Pirmiausia turime įsitikinti, ar patenkinti pagrindiniai vaiko poreikiai, – ar jis yra pavalgęs, išsimiegojęs, tinkamai apsirengęs (jam nešalta/nekaršta/nešlapia), jaučiasi saugus. Jei šie poreikiai patenkinti, leiskite vaikui išreikšti emociją, būdami šalia, tai reiškia – neatstumkite vaiko, neignoruokite, nenukreipkite jo dėmesio, o išbūkite kartu su jo pykčiu/liūdesiu/baime.
Kaip dėl tos kėdutės
Kodėl nėra gerai vaiką nusiųsti nusiraminti į kitą kambarį arba pasodinti į „nusiraminimo kėdutę“? Atitraukdami vaiką nuo savęs jam parodome, kad mes nepriimame jo pykčio ar liūdesio, nenorime jo matyti, todėl vaikas jaučiasi atstumtas.
Nusiųstas nurimti į kitą kambarį, vaikas neišmoks, kaip reikia socialiai priimtinu būdu reikšti emocijas.
Greičiausiai emocija bus užslopinta ir pasiliks kūne, o tai ilgainiui gali virsti galvos, pilvo skausmais, bendra kūno įtampa. Ilgainiui vaikas gali išmokti, kad pykti ar liūdėti negalima, nes tada jį artimiausi žmonės atstumia, ir vaikas jiems sukelia nemalonius jausmus.
Taigi suaugusieji turėtų būti tarsi ramybės uostas vaikams, kuomet mažieji, susidūrę su sunkiais išgyvenimais, kreipiasi į tėvus pagalbos, o tėvai, išlikdami ramūs, priima visus vaiko jausmus (bet juose nepaskęsta), juos atspindi ir vaikui grąžina jau „suvirškintą“ emociją. Pavyzdžiui, „Tu turbūt labai supykai, aš pabūsiu šalia, kol tu nurimsi. Giliai pakvėpuokime drauge“. Taigi svarbiausias dalykas šioje situacijoje – tėvams neužsikrėsti ta pačia emocija, bet išlikti ramiems.
KAIP IŠLIKTI RAMIEMS
Štai ir priėjome prie straipsnio temos – kaip išlikti ramiems, kai aplink „siaučia audra“? Pagrindinis tikslas – sustiprinti smegenyse ryšį tarp mūsų emocijų ir mąstymo, arba, kitaip sakant, „grįžti į protą“, nes kaip ir minėjau, užvaldžius stipriems jausmams, mąstymas susiaurėja.
Taigi, kaip geriausiai grąžinti mąstymą? Tam padeda įvairūs kvėpavimo, dėmesingo įsisąmoninimo pratimai. Pasidalinsiu keliais iš jų.
Kvėpavimo pratimai. Esant stresui, mūsų kvėpavimas pasidaro paviršinis, greitas ir negilus, smegenys prasčiau aprūpinamos deguonimi, todėl mąstyti būna sunkiau. Lėtas ir gilus pilvinis diafragminis kvėpavimas gali padėti nurimti ir atsipalaiduoti. Norint greitai nusiraminti, pakanka šiek tiek prailginti kvėpavimą. Kvėpavimo metu įkvėpiame per nosį taip, kad pilvas išsipūstų, o krūtinė nepakiltų. Iškvėpiant pilvas turėtų susitraukti ir atsipalaiduoti viršutinė kūno dalis. Nereikia persistengti, iš pradžių užtenka pakvėpuoti 2 min., vėliau galima pereiti prie 4 min., 6 min. Svarbu mokytis dėmesingai kvėpuoti kasdien, net ir esant ramiai būsenai, kad aplankius stiprioms emocijoms jau būtų susiformavęs įgūdis, ir būtų galima lengviau jį prisiminti. Štai keli kvėpavimo pavyzdžiai:
5–2–5: patogiai atsisėdus lėtai įkvepiame per pilvą skaičiuodami iki 5, sulaikome kvėpavimą 2 sekundes ir lėtai iškvepiame, skaičiuodami iki 5.
3–6: per 3 sekundes įkvepiame, per 6 sekundes lėtai iškvepiame.
3–2–5: per 3 sekundes įkvepiame, sulaikome kvėpavimą 2 sekundes ir lėtai iškvepiame, skaičiuodami iki 5.
4–4–2: per 4 sekundes įkvepiame, sulaikome kvėpavimą 4 sekundes ir per 2 sekundes iškvepiame.
Nusiraminimo pratimas 5-4-3-2-1. Šis pratimas mėgstamas vaikų, bet labai tinka ir suaugusiesiems. Jis skirtas nuraminti stiprias emocijas, sutelkti mintis, pasitelkiant penkis pojūčius: regą, lytėjimą, klausą, skonį ir uoslę. Susitelkiant į pojūčius, galima lengviau „atvėsti“ ar sumažinti nerimą.
Sutelkiant dėmesį į kvėpavimą:
Rega. Įvardinkite 5 objektus, kuriuos matote (galima garsiai arba mintyse, pvz., stalas, kėdė, kilimas, puodelis, gėlė).
Lytėjimas. Palieskite 4 skirtingus objektus (pvz., savo plaukus, drabužį, telefoną, spintelę).
Klausa. Išgirskite 3 objektus (įsiklausykite į aplinką ir įvardinkite sau, ką girdite, pvz., mašiną lauke, šaldytuvo burzgimą ir kompiuterio ūžimą).
Uoslė. Pauostykite 2 objektus (pvz., obuolį ir vandens buteliuką).
Skonis. Palaižykite ar paragaukite 1 objektą (pvz., atsigerkite vandens).
Asmeninė patirtis
Pati esu išbandžiusi visus šiuos pratimus, man labiausiai patinka kvėpavimas „5–2–5“, tačiau kiekvienam gali tikti skirtingas kvėpavimų intervalas, todėl rekomenduočiau išbandyti keletą ir pažiūrėti, kuris labiausiai tinka. Taip pat naudoju sutrumpintą nusiraminimo pratimo „5–4–3–2–1“ variantą, kuomet įvardiju po vieną objektą, pasitelkdama visus pojūčius. Keletą kartų per dieną stengiuosi mintyse įsivardinti, ką šiuo metu veikiu, pvz., dabar aš sėdžiu ant kėdės, dabar valgau, dabar einu, ir ne tik įvardinti, bet ir pajusti, kaip nugara liečiasi į kėdės atlošą, o kojos – į grindis; koks pirmo kąsnio skonis ar tekstūra; kaip žengiu žingsnį nuo kulno ir pėda liečiasi su batu. Tokie trumpi įžeminimai padeda sutelkti dėmesį į save, kas vyksta šiuo momentu, kaip aš jaučiuosi, todėl geriau reguliuojamos emocijos ir mažėja stresas. Svarbu tai, kad šias metodikas vertėtų praktikuoti reguliariai, nes pastebiu, jei kurį laiką padarau pertrauką, ramiai reaguoti būna sunkiau.
„Mamos žurnalas“
