Kai suplanuotas antras vaikelis, moteris jau daug drąsesnė, nei pirmą kartą, – nes puikiai žino, kaip viskas bus. Tačiau ir teoretikai, ir praktikės (kelis kartus gimdžiusios moterys) sako – antras kartas gali būti visiškai kitoks, negu pirmas!
Apie tai paprašėme papasakoti akušerės Agnės Škudienės. Motinystės kursus vedanti medikė pati neseniai susilaukė antro vaiko, todėl pasakojimą pradėjo nuo savęs.
Kaip aš pastojau pirmą ir antrą kartą
Pirmasis. Pirmą kartą laukiausi būdama 26 metų. Pagal šiuolaikinę statistiką, – vidurkis, o mūsų mamų laikais būčiau jau pavėlavusi pirmakartė. Antrą kartą laukiausi po 4 metų, kai man buvo 30. Abu nėštumai planuoti, abu kartus stebėjau ciklą pagal natūralaus šeimos planavimo metodiką. Pirmą kartą pastojau iš pirmo karto, per pirmąją ovuliaciją. Vyras juokais paliūdėjo, kad taip „net neįdomu“.
Labai patiko, kad dukra gimė gegužę. Pavyzdžiui, sutaupiau „ant palto“, nes tilpau į paprastą, nereikėjo pirkti naujo dėl didesnio pilvo. Kai pilvas jau buvo sunkiausias, dar nevargino vasaros karščiai, o ir dukrai, gimusiai gegužės viduryje, jau nebereikėjo kelių sluoksnių drabužių, buvo visa vasara priešaky.
Antrasis. Žodžiu, patyrusi tokią palaimą, antrą vaikelį irgi norėjau gimdyti gegužę. Sulaukėme ovuliacijos, tačiau temperatūrų kreivė krito, sulaukėme ir mėnesinių. Dar kirbėjo maža viltis, kad „o gal?“. Deja, testas irgi neigiamas. Vėl ovuliacija, vėl mėnesinės, vėl testas neigiamas.
Žinau, kad tai visiškai normalu, net stebint ovuliaciją normalu kviestis vaikelį iki pusmečio. Tačiau žinios žiniomis, o širdy jau darėsi neramu.
Tik trečias kartas nemelavo. Temperatūrų kreivė nekrito (subfebrili apie 37°C temperatūra laikosi visą nėštumą). Nėštumo testas teigiamas. Gimtadienis nusimato liepą.
Kaip aš laukiausi pirmą ir antrą kartą
Pirmasis. Abu nėštumai buvo visiškai fiziologiniai, mediciniškai sklandūs. Tačiau, kaip moteris, kartais jaučiausi tikrai prastai. Pirmo nėštumo metu labiausiai vargino pykinimas pirmąjį trimestrą. Nors vėmiau tik vieną kartą – kai jau nebežinojau, ko tas mano organizmas reikalauja, vieną vakarą, kai vyro nebuvo namie, leidau sau prisišveisti bulvių traškučių, užsigeriant kola, nealkoholiniu alumi. Nespėjus „vaišių“ įpusėti, jos atsidūrė klozete, o grįžęs vyras negalėjo patikėti, kad pasidariau sau tokią vakarienę.
Pykinimui lengvinti išbandžiau visas man žinomas natūralias priemones. Tačiau realus pokytis įvyko išgėrus vitamino B6 kursą. Gyventi tapo lengviau, o 11 savaitę pykinimas apskritai baigėsi. Dar kartą jį patyriau, kai, atliekant gliukozės tolerancijos testą, teko išgerti stiklinę gliukozės.
Galvojau, mirsiu. Žinojau, kad gerti vandens galiu kiek noriu, bet nežinojau, kad į vandenį galima įsilašinti citrinos sulčių. Manau, būtų padėję.
Esu trumparegė, man daryta regos korekcija. Prieš ją darant, klausiau operuojančios gydytojos, ar tai turės įtakos nėštumams ir gimdymams ateityje, sakė –ne. Kai besilaukdama atėjau profilaktinei regos patikrai, gydytoja (jau kita) pasakė, kad man nerekomenduoja gimdyti pačiai, siūlo planinę cezario pjūvio operaciją, nes didelė tinklainės atšokos rizika. Tai buvo tikras smūgis. Verkiau, verkė ir ta gydytoja, papasakojusi savo asmeninę istoriją. Grįžusi namo ir nusiraminusi, lindau į internetinius mokslinius žurnalus, ieškojau tikros, naujos, oficialios informacijos. Radau, kad natūraliai gimdo ir iki –20 dioptrijų trumparegės moterys, ir nieko akims nenutinka, svarbu, kad nesukiltų akispūdis, vadinasi, negalima persistengti stanginantis.
Dar naktimis kojas traukdavo mėšlungis. Labai. Tačiau kadangi vitaminą B6 vartojau kartu su magniu, ši bėda irgi išnyko. Tuo pirmojo nėštumo nepatogumai ir baigėsi. Tiesa, dar atmintis pasidarė labai trumpalaikė.
Antrasis. Antrasis nėštumas prasidėjo ne tik teigiamu testu, bet lygiai 14 parą po pastojimo visą naktį praleidau tualete, nes ir pykino, ir vėmiau, ir viduriavau vienu metu. Manau, kad tai buvo embriono implantacijos į gimdą laikas, ir mano organizmas taip sureagavo. Tą dieną nė neišėjau į darbą. Kitą dieną darbe (dirbu ligoninės akušerijos skyriuje) jau visi laidė juokelius, kad „viskas čia su tavim aišku“. Kai į kasrytinius susirinkimus ateidavau pabalusi ar pažaliavusi nuo pykinimo, niekas net nebeklausė, kas man. Visi klausė „kada gimdysi?“.
Šįkart akių gydytoja pasiteiravo, kaip gimdžiau pirmąkart. Kai atsakiau, kad pati, be to, visiškai natūraliai, be vakuumo, replių ir be nuskausminimo, ji labai nustebo, bet trūktelėjusi pečiais priminė, kad negalima per stipriai stumti, ir kad visada turiu duoti žalią kelią operacijai.
Pirmojo nėštumo metu dirbau akušere privačioje akušerijos-ginekologijos klinikoje, darbas buvo gana ramus, mažai streso ir netikėtumų.
Antrojo nėštumo metu dirbau didžiausiame akušerijos skyriuje Vilniuje, teko susidurti ne tik su normaliais, gražiais gimdymais. Mano akyse įvyko 13, 19 savaičių persileidimai, mačiau krauju paplūdusią moterį, kurią nuo greitosios pagalbos stalo perkėlėme tiesiai ant operacinio stalo ir vaikelis gimė skubios operacijos keliu, laikiau rankas visiškai nesivaldančiai ir personalą spardančiai gimdyvei, rankose laikiau vos 22 savaičių dvynius, kuriems teko gimti skubios operacijos būdu, kai man tuo metu buvo 20 savaičių.
Tačiau dirbant pogimdyminėse palatose, kur dažnai tekdavo padėti naujiems tėvams žindyti, prausti, nuraminti savo kūdikius, emocijos buvo dar stipresnės nei iki nėštumo. O ir sūnus pilve imdavo spurdėti, vos tik paimdavau svetimą verkiantį naujagimį į rankas. Aš sakiau, kad spardosi iš pavydo, kolegos teigė, kad taip bendrauja. Kaip iš tiesų – nežinia.
Taigi, išėjusi nėštumo ir gimdymo atostogų nuo gegužės mėnesio pradžios, maniau turinti marias gražaus pavasario laiko baigti likusius darbus, susipirkti trūkstamus daiktus, pravesti dar vieną kursų besilaukiantiems ciklą iki savo gimdymo. Tuo metu draugė, kuri turėjo gimdyti panašiu laiku kaip aš, pranešė, kad nebeateis į kursus, nes… nubėgo vandenys. 31-ą nėštumo savaitę. Ligoninėje ji dar praleido savaitę ir gimė mergytė ankstukė. Kai dar po mėnesio jos grįžo namo ir ėjau jų aplankyti, padėti dėl žindymo, buvo labai stipru matyti realų, gyvą ir, atrodytų, didelį kūdikį lovelėje ir kartu suvokti, kad LYGIAI toks pats yra vis dar mano pilve.
Pilvas darėsi vis sunkesnis, prasidėjus tropiniams vasaros karščiams, kojos tilpo tik į vieninteles turimas šlepetes. Svorio pirmojo nėštumo metu priaugau 10 kg, antrąkart – 13 kg. Džiugino ir gyvenimą lengvino tai, kad keturmetė dukra lanko darželį, taigi dienos metu galėjau pailsėti. Kaip aš mėgavausi tuo laiku, kai nieko nėra namie… Priešingai, nei pirmojo nėštumo metu, kai galvojau, kad išprotėsiu iš vienatvės!
Deja, džiaugsmas baigėsi birželio pabaigoje, kai dukra susirgo vėjaraupiais. Situacija vertė iš kojų: man paskutinės savaitės, esu visiškas banginis sausumoje, dukra serga namie, negalime net išeiti į lauką išlieti energijos, kurios dėl ligos visiškai nesumažėjo, vyras dirba, be to, niekas neprisimena, ar jis sirgęs vėjaraupiais! Lauke tropikai, bute – pirtis, artimųjų pagalbos šalia neturime. Taip daugelis darbų ir liko nebaigti.
Labai džiaugiuosi, kad antrojo nėštumo metu, kiek perlipdama per save, bet įgyvendinau tai, ko pirmojo nėštumo metu nedariau ir vėliau gailėjausi. Kiekvieną mėnesį fotografavau, kaip auga pilvas. Visiškai buitinės nuotraukos telefonu, sau, kad prisiminčiau ir pasigėrėčiau savo kūno galimybėmis. Su dukra fotografavomės profesionalioje fotosesijoje, kad šeimos albume turėtume ir mudviejų nuotraukų kartu, kad turėčiau gražių savo nėštumo nuotraukų, nes iš pirmojo nėštumo turiu tik dvi nuotraukas, kuriose matyti, kad laukiuosi, bet jos tokios… Ir paprašiau draugių, kad suorganizuotų prausynas. Buvo tikros raganiškos prausynos per Jonines, pirtyje, su daug juoko, ašarų, burtų ir dovanų.
Kaip aš gimdžiau pirmą ir antrą kartą
Pirmasis. Pradėsiu nuo to, kad abu mano gimdymai planuotai vyko namuose. Būdama akušerė, tam daug ir sąmoningai ruošiausi, argumentams reikėtų rašyti atskirą straipsnį, todėl nesiplėsiu.
Buvome pasiruošę vykti į ligoninę, jei atsirastų nepalankių aplinkybių. Gimdymo namuose tvarkos įstatymas įsigalioja 2019 m. sausio 1 dieną, pirminis terminas buvo 2018 m. liepos 1 d., taigi turėjau mažą viltį bene pirmoji gimdydama namuose gauti oficialią akušerės priežiūrą. Kol medikų pagalba gimdant namuose nereglamentuota ir užtraukia teisinę atsakomybę, negaliu viešinti man padėjusių asmenų vardų ar tikslių specialybių, todėl vartosiu žodį „kolegė“.
Pirmasis gimdymas prasidėjo ketvirtadienį, buvau viena namuose, vyras darbe. Pradėjo mausti strėnas, atsirado reguliarūs sąrėmiai, iš pradžių – beveik kas pusvalandį. Po to, kai nuėjusi į tualetą veik nualpau, išpylė šaltas prakaitas, aptemo akyse, gulėjau ant šaltų plytelių ir galvojau, kaip „neatsijungti“, supratau, kad viskas, iš tiesų gimdau. Kaip akušerė laukiau gimdymo ženklų – pilvo nusileidimo, gleivių kamščio, paruošiamųjų sąrėmių… Nieko nepastebėjau. Tiesiog gegužės 15 prasidėjo gimdymas.
Atsigavusi ir išsigandusi skambinu vyrui – neatsiliepia! Skambinu mamai, prašau atvažiuoti, ji sako – bijau. Pagaliau atsiliepė vyras ir grįžo namo. Tada viskas klostėsi kaip sviestu patepta. Vis atvažiuodavo kolegė pažiūrėti, kaip man sekasi, paklausyti dukros širdelės. Gyvenome beveik įprastą dieną, gaminau pietus, valgėme, kalbėjomės su vyru, tik pokalbius vis pertraukdavo sąrėmis ir noras tyliai pakvėpuoti. Temstant sąrėmiai darėsi vis dažnesni ir stipresni, telefonu bendravome su kolege. Ji atvažiavo apie 21 val., mano ir dukrytės pilvelyje būklė buvo puiki.
Jau niekur nevaikščiojau, tik klūpėjau apsikniaubusi lovą, lingavau, kvėpavau ir „dainavau“ . Kolegė gulėjo ant lovos, glostė man rankas, į klausimus, „kiek galima?“, „kada baigsis?“, „važiuokim, tegu išpjauna“, „nebegaliu, mirsiu“, atsakydama stipresniu rankos suspaudimu ir sodresniu, žemesniu „mmmm…“.
Vyras suko aštuoniukes man ties kryžkauliu, galvojau, kad jam jau ten turėtų būti pūslės, bet tai buvo vienintelis veikiantis nuskausminimas. Bandžiau lipti į vonią – nepatiko, nepatiko ir kamuolys, tad likau klūpėti. Dar vyras sako, kad nuolat šaltu vandeniu drėkino ir ant sprando dėjo rankšluostį, bet aš to nuoširdžiai neatsimenu.
Lyrinis nukrypimas: mūsų namuose kaip fonas dažniausiai įjungtas LRT radijas. Taip buvo ir tą dieną, prasidėjus gimdymui niekas jo nebeišjungė. 0.00 val. LRT groja Lietuvos himną. Taip ir atsimenu: man jau stangos, stumiu, o fone skamba: „Lietuva, Tėvyne mūsų…“
Dukra gimė 0.06 val. Kai paguldė man ant krūtinės, negalėjau patikėti, kad čia MANO vaikas, kai yra tekę tiek daug svetimų kūdikėlių paduoti jų mamoms, ir kad jau VISKAS. Beje, vos gimusi dukra neverkė, o tik palengva pradėjo kvėpuoti, pailsėdama ieškoti krūties, garsiau suriko tik po kurio laiko. Neilgai trukus, gimė placenta, čia pat namuose, vietiškai nuskausminus, kolegė susiuvo kelis mažus plyšimus. Po to ji nuprausė dukrytę, aprengė, padėjo persirengti man, ir jau trise nuėjome į miegamąjį. Švito, pasigirdo pirmieji paukščių balsai, į kuriuos dukrytė atsakė panašiai suskambėjusiu atodūsiu. Pavadinome ją Gamte.
Antrasis. Kai pradėjau lauktis antrą kartą, aplinkiniai, ypač kolegos darbe vis klausinėjo, kur gimdysiu šįkart, o aš vis atsakydavau taip pat: „Jei viskas gerai, vėl norėčiau namuose, o bus kaip bus“. Tada dažniausiai pasigirsdavo nuoširdus susirūpinimas arba tiesmukas kvailinimas ir rekomendacija vis dėlto atvažiuoti gimdyti į ligoninę, o praėjus 6 valandoms važiuoti namo (beje, tokia yra reali galimybė, bet retai kuri gimdyvė apie ją žino). Iki nėštumo vidurio tikrai labai rimtai svarsčiau šį variantą, tačiau vėliau suvokiau, kad nenoriu niekur važiuoti, noriu gimdyti namie. Juolab kad tai antras gimdymas, kuris, remiantis moksliniais tyrimais, yra saugiausias renkantis gimdymą namuose. Be to, šį kartą ketinau gimdyti visiškai pati, stumti pagal fiziologinį poreikį, o ne pagal matavimus ir komandas „įkvėpk, viens-du-trys, stumk, dar dar dar, ilsėkis, įkvėpk…“.
Taigi, vos nudžiūvus paskutiniam dukros vėjaraupių šašeliui, atrodė eilinis šeštadienio vakaras. Po dušo aliejumi tepiau labai sunkų pilvą ir galvojau, kada jau jo nebus? Atėjusi į lovą, ant vyro peties pamačiau „prisirpusį“ inkštirą, kurį būtinai reikėjo išspausti (daug moterų turi tokį poreikį). Vos tik išspaudžiau, man nubėgo vandenys. Po to vyras dar kurį laiko nebesileido spaudomas, dėl tos asociacijos. Man tai buvo nauja patirtis, nes pirmojo gimdymo metu vandenmaišis pratrūko prieš pat gimstant dukrai.
Na, nubėgo, tai nubėgo. Informavau kolegę, bet kol kas jos nekviečiau. Sąrėmių dar nebuvo, taigi pasitiesiau neperšlampamų paklodžių ir bandžiau miegoti. Vaikelis judėjo, vandenys tekėjo. Vyras nebegalėjo užmigti, ėjo ruošti baseinėlio. Aš pabudau, nes atsirado sąrėmiai, kurie nuo pat pradžių buvo gana dažni ir reguliarūs.
Atsikėlus sąrėmiai buvo kas 6–5 minutes, bet švelnūs, taigi susiruošiau visas reikalingas priemones, paglostau miegančią dukrą. Vyras pripylė baseinėlį, bet kol kas į jį nelipau, nes sąrėmiai buvo tokie švelnūs, kad bijojau, jog vandenyje veikla gali išvis sustoti. Kai sąrėmių skaičiavimo programėlė primygtinai rekomenduoja važiuoti į ligoninę, įlipau į baseiną. Tuo metu atvažiavo kolegė, aš sėdėjau baseine svetainėje ir jaučiausi tarsi SPA, tik taurės šampano trūko rankoje. Sąrėmiams dažnėjant, vyras irgi įlipo į baseiną, kad padėtų man juos išbūti. 1,5 val. tikrai labai skaudėjo, rangiausi baseine kaip sugauta gyvatė, atrodo, kad skaudėjo labiau, nei gimdant pirmąkart. Balsu prašiau, kad viskas sustotų. Verkiau. Kažkurią akimirką nusprendžiau patikrinti, kiek kelio liko vaikeliui. O stebukle, iki jo galvytės buvo tik vienas piršto narelis! Jutau, kad galva didelė, su nauju jėgų antplūdžiu kvėpavau, keičiau padėtis ir leidau mudviejų kūnams daryti tai, ką jie moka. Užgimė galva. Vaikelis pasisuko, stumtelėjau padėdama gimti petukams. 7.21 ryto sūnus gimė man į rankas, iškart pasiguldžiau jį ant krūtinės, o nugara atsirėmiau į vyrą. Visiška palaima. Kolegė nuėjo pažadinti vyresniosios sesės, kuri taip ir pramiegojo visą gimdymą.
Dukra gimė 3,3 kg ir buvo tarpvietės plyšimų, sūnus gimė 4,2 kg, tarpvietės plyšimas buvo minimalus, jo net nereikėjo siūti. Jaučiu, kad jis įvyko užgimstant petukui, kai sąmoningai stipriau pastūmiau.
Kol laukėme užgimstant placentos (tai įvyko praėjus 2 valandoms), gulėjau su sūneliu ant lovos, kolegė masažavo pėdas, dukra sėdėjo ir plepėjo broliui, ką jie veiks ateityje, vyras tvarkė baseiną. Vėliau visi pavalgėme skanius šiltus naminius pietus, o aš jaučiausi taip, tarsi hercogienė Kate, – drąsiai galėčiau eiti ir pozuoti žurnalistams.
Pirmasis. Nei pirmo, nei antro nėštumo metu nė nesvarsčiau alternatyvų žindymui. Niekad netikrinau pieno kiekio. Ir neturėjau nė vienos žindymo problemos. Vis dažniau pagalvoju, kad žindymo sėkmė priklauso nuo to, kaip praėjo gimdymas. Jei kūnas atliko savo darbą iki galo, įsijungė visos reikalingos „programos“, negali nepavykti žindyti. Jei kūnu nebuvo pasitikima, gali būti, kad ir žindymo „programa“ strigs. Bet tai tik mano asmeninė įžvalga.
Tikrai jutau didelį diskomfortą po abiejų gimdymų, kai susitraukinėjo gimda. Žindžiau ir iš „saldumo“ tryniau koją į koją. Tyrimai sako, kad po kiekvieno kito gimdymo gimda traukiasi vis stipriau. Galbūt.
TIESA IR MITAI APIE PIRMOJO IR ANTROJO GIMDYMO SKIRTUMUS
- Per antrą nėštumą moteris priauga daugiau svorio.
Iš dalies tiesa. Tam nėra objektyvių, medicininių priežasčių, tačiau dažnai moterys lengviau „paleidžia vadžias“, nes prisimena, kad po pirmo gimdymo svoris lengvai nukrito. Deja, bet po antrojo taip greit, nieko nedarant, nekrenta.
- Per antrą nėštumą pilvas pasirodo daug anksčiau.
Tiesa. Taip nutinka, nes pilvo preso raumenys jau buvo ištempti pirmojo nėštumo metu. Pirmojo nėštumo metu pilvas ima apvalėti 12–16 savaitę, antrojo – jau apie 8 savaitę. Išimtys galimos, jei antras nėštumas yra po didelės pertraukos, ir/ar tarp nėštumų moteris stipriai treniravo pilvo raumenis.
- Laukiantis antrą kartą moteris anksčiau pajunta vaisiaus judesius.
Tiesa. Statistiškai pirmakartės judesius pajunta apie 20 savaitę, o antrakartės – apie 18. Realiai vaisius juda daug anksčiau, tiesiog judesiai pernelyg švelnūs, kad būtų juntami ar atskiriami nuo žarnyno darbo. Antrakartės pajunta anksčiau, nes greičiau geba atskirti.
Tačiau aš asmeniškai pirmojo nėštumo metu judesius pajutau 16 savaitę, o antrojo – tik 19 savaitę, nes placenta buvo priekinėje/pilvinėje gimdos pusėje.
- Antras vaikas bus sunkesnis.
Tiesa. Bet vidutiniškai tik 138 gramais. Tyrimai sako, kad antrieji vaikai gimsta šiek tiek sunkesni, tačiau jei pirmagimis svėrė 4,5 kg ir daugiau, antrojo nėštumo metu irgi tikimasi didesnio svorio naujagimio.
- Antras gimdymas trunka trumpiau nei pirmasis.
Tiesa. Pirmą kartą gimdančioms moterims ilgiau ir lėčiau atsivėrinėja gimdos kaklelis, todėl sąrėmiai trunka vidutiniškai 8–10 valandų. Antrakartėms kaklelis veriasi greičiau, todėl sąrėmiai trunka vidutiniškai 4–5 valandas. Stangų (stūmimo) trukmė yra panaši, tačiau antrakartėms stangos vidutiniškai trunka 1–2 valandos, pirmakartėms – iki trijų valandų. Jei pirmas gimdymas buvo planinė cezario pjūvio operacija, o antrojo nėštumo metu jam indikacijų nėra, vadinasi, viskas vyks kaip pirmojo gimdymo metu.
- Antras gimdymas daug skausmingesnis.
Tai subjektyvu, bet daugelis moterų taip teigia. Taip greičiausiai yra dėl tos pačios priežasties, kad procesas vyksta tiesiog greičiau. Taip pat svarbios ir kitos aplinkybės, pvz., teigiama, kad nutekėjus vaisiaus vandenims procesas yra greitesnis, bet skausmingesnis, nei kad vaisiui kelią „skinantis“ ant galvos turima vandenų pūslele.
- Jei pirmas cezaris, tai ir antras cezaris.
Mitas. Tai priklauso nuo to, dėl kokių aplinkybių buvo daroma pirmoji operacija. Pavyzdžiui, jei pirmoji operacija atlikta dėl netaisyklingos vaisiaus padėties, antrojo nėštumo metu vaisius gali būti taisyklingoje padėtyje, ir gimdyti natūraliai bus ne tik galima, bet ir rekomenduojama.
- Po antrojo gimdymo greičiau pasirodo pienas.
Iš dalies tiesa. Jei po pirmojo gimdymo iš pradžių būna problemų dėl žindymo, po antrojo jos jau būna išspręstos su pirmuoju vaiku.
- Po antrojo gimdymo lėčiau susitraukia gimda.
Tiesa. Su kiekvienu nėštumu vis išsitempiant gimdai, kaskart mažėja jos tonusas, todėl ilgiau ir stipriau juntami gimdos susitraukimai ankstyvuoju pogimdyminiu laikotarpiu, ypač žindant.
- Jei tarpvietė kirpta/plyšusi pirmą kartą, taip bus ir antrą kartą.
Mitas. Tarpvietės plyšimai priklauso nuo to, kaip ir kokioje pozoje vyksta stūmimas, šiek tiek įtakos turi gimstančio vaisiaus galvos apimtis.
„Mamos žurnalas“
