Įspūdžiais iš Latvijos pajūrio dalinasi redaktorė Ginta:
Asmeniškai mane labai nervina komercinės pramogos vaikams mūsų pajūryje. Ne tai, kad būtų labai gaila mokėti tuos 5 ar 10 litų už pasivažinėjimą vaikišku džipu. Bet kiekviena tokia mokama pramoga suskaičiuota minutėmis, ir apsukęs dešimt ratų po „kartodromą“ vaikas jau turi nulipti, nes „jūsų 5 minutės baigėsi“. Eini toliau kokia Palangos ar Šventosios gatve – vafliai ant pagaliukų. Pramogos trukmė – 3 minutės, kol mažasis viską susikemša į burną. Ką pirksime dabar?
Kažkodėl tokios perkamos atostogos man sugadina nuotaiką. Pasijuntu taip, lyg būčiau važiavusi į gamtą, prie jūros, bet netyčia nuklydusi ne tuo keliu ir vėl patekusi į „Akropolį“.
Todėl šių metų pajūrio atradimu man buvo latviškasis Venspilis. Prie centrinio įėjimo į pliažą stovėjo du ledų vežimėliai „Saldums“, ir viskas. Kaip tarybiniais laikais, bet šįkart – tikrai gerąja prasme. Nes visos kitos paplūdimio pramogos vaikams nemokamos. Pačiame pajūryje stovintys tinklai, po kuriuos gali karstytis kad ir visą dieną. Mano dukra, pasikarsčiusi valandą, susirado lietuviškai kalbančių vaikų ir žaidė, kad čia yra vorų namai. Kai laikas neribojamas, atsiranda vietos ir vaikų fantazijai. Šalia skaitydama knygą mačiau, kad ilgainiui „vorams“ nusibodo būti vorais, ir visi nuėjo kopose daryti daržo – kasė vagas, sodino bulves (akmenukus), laistė lysves. Nusibodo laisvieji žaidimai – visa ta lietuviukų gauja nubėgo prie rąsto – supynių, kur įsisupo iki klykimo. Labai smagi ir saugi pramoga, niekur tokios nebuvau mačiusi.
Aš žaviuosi ir mokausi (bent per atostogas) iš šešiametės Guodos pajusti laiką taip, tarsi jis neturėtų nei pradžios, nei pabaigos. Mažiems vaikams nerūpi valandos, jie džiaugiasi šia akimirka, tarsi ji būtų pati nuostabiausia iš visų iki šiol nugyventų.
Tikros atostogos yra tada, kai susirūpinęs nežvilgčioji į laikrodį ir visas tas laikas – tavo.
Ginta