Ukrainietė Olga Morozova sako, jog svajoti reikia labai atsakingai. Pastaraisiais metais išsipildė net keletas jos svajonių, tik, deja, visos jos su sūriu karo prieskoniu. Apie tai, kaip jos su devynerių metų dukrytė Anna atsidūrė Lietuvoje ir kodėl dabar svajoja apie vienintelį dalyką – Ukrainos pergalę, – pasakoja Olga.
Pirma svajonė – pailsėti nuo darbų
Iki karo mes gyvenome Zaporižėje. Vyras dirbo duonos kepykloje, aš – lėktuvų variklių gamykloje kokybės kontroliere, tvarkiau dokumentus. Mūsų Ana lankė pirmą klasę ir daugybę būrelių. Matėme, kad mergaitė labai energinga ir turi gerus fizinius duomenis gimnastikai. Vežiodavome ją į sporto mokyklą penkias dienas per savaitę, užsiėmimai trukdavo po keletą valandų kasdien. O kur dar varžybos! Pamatėme, kad tokiu tempu nebepatrauksime, tad nutarėme gimnastiką keisti į muzikos mokyklą, ušu treniruotes ir šokių būrelį. Mūsų Ania nuolatos šoka – pabudusi išlipa iš lovos ir šoka, stovime prie šviesoforo, kol dega raudona, ji šoka. Atsisakius gimnastikos, ritmas truputį sulėtėjo, bet vis tiek gyvenome nuolatiniame bėgime. Tyliai pasvajodavau, kaip būtų gerai kokį mėnesį paatostogauti ir tik sėdėti namuose, niekur neiti. Prisisvajojau…
2022 metų vasario 24-osios rytą, kaip visada, pabudau, ruošiau šeimai pusryčius, žadinau į mokyklą Aną. Mes gyvename miesto pakraštyje, arti žvyro karjerų ir anksčiau esame girdėję sprogdinimų. Bet jei karjeruose būdavo sprogdinama žemė, dažniausiai tai vykdavo vakarais. Buvo keista girdėti sprogimus taip anksti ryte. O tada paskambino mano bendradarbė, kuri ir anksčiau gąsdino, kad prasidės karas, kad turime būti susiruošę krepšius su būtiniausiais daiktais. Pasakė, kad jos nuojauta neapgavo, karas prasidėjo. Įsijungėme televizorių, kalbėjo Prezidentas, ragino niekur neiti iš namų. Nežinojome, kaip paaiškinti vaikui, kas vyksta. Pačią pirmą karo dieną rusai ėmė sprogdinti miestų oro uostus, gyvename netoli Zaporižės oro uosto, kurį bombardavo. Aniai pasakėme, kad turime eiti slėptis į mokyklos slėptuvę. Ta slėptuvė buvo įrengta sovietiniais metais ir niekada nebuvo naudojama pagal paskirtį, tad sąlygos – patys galite įsivaizduoti, kokios. Nei baldų, nei šilumos, elektros laidai daugybę metų nenaudoti, neaišku, kokios būklės. Lemputė degė, bet arbatinuku naudotis neleido, bijodami, kad neįvyktų koks trumpas jungimasis ir neperdegtų visa sistema. Bandėme tą slėptuvę padaryti kiek įmanoma jaukesnę – kažkas atitempė seną sofą, kažkas čiužinį, ant nenaudojamų durų suklojome pledus ir įrengėme lovas vaikams. Vaikų buvo daug. O mes, suaugusieji, per naktis sėdėdavome su kailiniais ir pirštinėmis ant kėdžių, bandydami nusnausti. Pamenu, kad buvo labai šalta, iš burnos ėjo garas. Patalpoje buvo slogus oras, nes ventiliacija prasta, žmonių daug. Trumpam išeidavome į lauką pakvėpuoti grynu oru. Retkarčiais pavykdavo išsivirti arbatos, jei kas atnešdavo daktariškos dešros su duona, buvo didžiausios vaišės, nes parduotuvėse ėmė trūkti maisto prekių, mažos krautuvėlės užsidarė, liko tik didieji prekybos centrai. Kas tik galėjo, namuose kepė duoną. Mano vyro darbovietė, duonos kepykla, pradėjo dirbti visą parą, nes duonos labai trūko.
Taigi prisisvajojau – visą mėnesį iš tiesų nėjau į darbą, bet ne tokias atostogas aš turėjau mintyse…
Ne veltui sakoma, kad žmogus prie visko pripranta. Pirmomis karo dienomis kaukiant sirenoms bijodavome net nosį į lauką iškišti. O dabar likusieji Ukrainoje pasakoja, kad žmonės beveik nebereaguoja į sirenas, vaikšto po miestą, eina į parduotuves, nors fronto linija už 30 kilometrų. Jei netoliese subombarduoja kokį namą, kuriam laikui išsigąsta, o paskui vėl pamiršta pavojų.
Antroji svajonė – dirbti kavinėje
Maždaug po pusantro mėnesio nuo karo pradžios mes su dukryte ryžomės bėgti iš Zaporižės. Nors ir tikėjome, kad karas tuoj pasibaigs, bet ilgiau gyventi slėptuvėje nebegalėjome. Man reikėjo grįžti į darbą, vyras irgi dirbo, o kur palikti vaiką? Mokyklos juk neveikė. Be to, gyvenome nuolatinėje baimėje – tai subombardavo Zaporižės geležinkelio stotį, tai priemiesčio gyvenamąjį namą. Vyras ragino, kad turiu išvežti vaiką į saugią vietą, kol neprasidėjo kokios psichikos problemos. Anai buvo ką tik suėję 8 metai. Vyro sūnėnas prieš keletą metų baigė studijas Klaipėdos universitete ir su šeima įsikūrė Vilniuje. Kadangi tikėjome, kad karas po poros mėnesių pasibaigs, nutarėme prisiglausti pas juos Lietuvoje.
Su savimi pasiėmėme po nedidelį krepšį, į kurį susikrovėme dokumentus, po vieną drabužių pamainą, Anios vadovėlius, planšetę ir mylimą meškiuką. Didysis pabėgėlių srautas jau buvo nuslopęs, mes normaliai gavome nusipirkti bilietus ir po 20 valandų trukusios kelionės traukiniu per Ukrainą pasiekėme Lenkijos sieną. Buvau girdėjusi, kad pirmomis karo dienomis žmonės buvo evakuojami traukiniais nemokamai, vagonai buvo perpildyti, žmonės sėdėjo ir ant žemės, ir tambūruose. Kai važiavome mes, sąlygos buvo jau normalios, tik traukinys riedėjo be šviesų, kad priešas nepradėtų bombarduoti. Nuo Lvivo mikroautobusu atvykome į Lietuvą.
Pirmomis savaitėmis ir mėnesiais nuolat gyvenau žinių iš Ukrainos sraute. Nepaleisdavau iš rankų telefono, kas įvyko, kas naujo? Ania greičiau apsiprato naujoje vietoje, netrukus prasidėjo vasara, ukrainiečių vaikams nemokamai buvo organizuojama daug veiklų, stovyklų. O aš supratau, kad užtenka gyventi karo įtampoje, turiu čia susirasti darbą ir pradėti dirbti. Ir tada išsipildė antroji mano svajonė.
Su ta pačia bendradarbe, kuri man pranešė apie karą, per pietų pertraukas valgykloje pasvajodavome, kad būtų gerai mesti savo įprastus darbus ir išeiti dirbti į virtuvę. Aš labai mėgstu gaminti, mano draugė irgi. Ir likimas išgirdo tą mūsų norą. Aš susiradau vietą vienoje Vilniaus kavinėje pusei darbo dienos – patogu, kad galiu ir dirbti, ir prižiūrėti dukrą, kai jai baigiasi pamokos. Kai manęs klausia, ką veikiu Vilniuje, juokais atsakau, kad tą patį, ką ir namuose, – sukuosi virtuvėje, tik čia už tai man dar ir pinigus moka! O draugė nuo karo pabėgo į Lenkiją, kur turėjo pažįstamų. Ji irgi įsidarbino restorane, tad abiejų svajonės išsipildė.
Trečia svajonė – sėdėti ant Baltijos jūros kranto
Iki karo su drauge kartais pasvajodavome, kad abi norėtume pamatyti Baltijos jūrą. Mūsų šeima vis ruošėsi aplankyti sūnėną Klaipėdoje, draugė – savo draugus Lenkijos pajūryje. Svajojome, kaip abi sėdėtume ant jūros kranto, tik skirtingose šalyse, žiūrėtume į vandenį, gertume vyną ir galvotume viena apie kitą. Šią vasarą ir ši svajone išsipildė! Draugei pavyko keletą dienų pailsėti Lenkijos pajūryje, o mums su Ana – Klaipėdoje. Visos pabuvome prie tos pačios Baltijos jūros, tik skirtingose šalyse, kaip ir norėjome.
Klaipėdą su dukryte mes tiesiog pamilome. Pirmą vasarą ten pabuvome trumpai, tik aplankėme Jūrų muziejų, o šią vasarą pailsėjome net penkias dienas. Pasitaikė geras oras, 30 laipsnių karščio, pasideginome, papramogavome. Tik maudytis sudėtingiau. Mes buvome įpratę važiuoti atostogauti prie Azovo jūros, kur vanduo šiltas, tik ne toks švarus. Ten pilna medūzų. O Baltijos vanduo skaidrus, švarus, tik… labai labai šaltas. Per visas atostogas sugebėjau įlįsti į jūrą tik iki kelių. Nuo šalčio net kaulus gelia! O Aniai nešalta, vis kvietė mane maudytis, sakydama, kad vanduo labai šiltas. Ji maudėsi daug kartų. O didžiausią įspūdį paliko gintarų rinkimas. Vieną rytą pamatėme, kad naktį po audros ant kranto išmesta daug maurų, ir žmonės kažkodėl juos krapšto. Feisbuke perskaičiau, kad po audros būna išmesta gintarų. Ėmėme ieškoti ir mudvi, ir radome gintaro gabaliuką. Ana buvo tokia laiminga!
Ana eina į mokyklą
Nors ukrainiečių vaikai turi galimybę mokytis nuotoliu iš namų, vis dėlto norėjau, kad dukra lankytų mokyklą, susirastų draugų, gyventų sociume. Perskaičiau apie ukrainietišką mokyklą Vilniuje, kur mokoma mūsų gimtąja kalba, atsiliepimai buvo labai geri, tad pabandžiau dukrą užrašyti į „Gravitas“ mokyklą. Kai nunešiau dokumentus, sužinojau, kad klasės būsimiems mokslo metams jau sukomplektuotos, klasėje po 20 vaikų, o mano Ania buvo sąraše 41-oji! Jau neturėjau vilties, kad pateks, bet prieš rugsėjo pirmąją atsirado vieta, ir Ana buvo priimta į trečią klasę. Šiemet ji jau ketvirtokė, lanko ir meninį vaikų kolektyvą, koncertuoja įvairiuose renginiuose. Tarp karo pabėgėlių nemaža migracija, vieni grįžta į Ukrainą, kiti ieško geresnių sąlygų kitose Europos šalyse, kur didesnės socialinės išmokos. Dukrai iki mokyklos nuvažiuoti užtrunka pusvalandį. Zaporižėje mes gyvenome netoli mokyklos, net važiuoti nereikėjo, bet Vilniuje irgi nėra problematiška pasiekti mokyklą. Tuo labiau kad šiemet į Vilnių atvažiavo ir mano vyras, Anios tėtis. Jis dėl sveikatos problemų negali būti pašauktas į armiją. Kai jau esame visa šeima kartu, išsinuomojome atskirą butuką, vyras susirado apsaugininko darbą. Bendraujame su giminėmis Ukrainoje – savo butą Zaporižėje užlaidome giminaičiams, kurie atsikėlė iš okupuoto Enerhodaro. Žinome, kad mūsų namai nesugriauti, po karo turėsime kur grįžti.
Dabar turiu vieną ir pačią didžiausią svajonę – kad tai įvyktų kuo greičiau, kad pasibaigtų karas Ukrainos pergale. Kad nebežūtų žmonės, kad vyrai neliktų sužaloti visam gyvenimui be rankų, be kojų. Šiemet jau antras Kalėdas ir Naujuosius metus sutiksime Lietuvoje. Ilgiuosi švenčių gimtinėje, kai susirinkdavome didžiulis giminaičių būrys, susėsdavome prie stalo keliolika žmonių, būdavo linksma.
Ana lyg ir pamiršo karą, bet pasąmonėje išlikusi trauma, ji sako, kad rusai blogi, jie žudo žmones. Vis dar paklausia mūsų, o kodėl jie tai daro, kodėl žudo? Ir mes nežinome, ką atsakyti. To niekas nežino, nes karas sveiku protu nepaaiškinamas.
Rasa Grinkevičienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikai, pažinę karą“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų lapkričio 28 dieną.
