„Besilaukdama pirmosios dukros, pradėjau domėtis vaikų auginimo klausimais ir baigiau Individualios psichologijos(A. Adlerio) institutą.
Adlerio psichologijoje labai daug dėmesio skiriama tėvų švietimui. Ši teorija lengvai suprantama, paprastai pritaikoma, todėl mano pačios supratimas ir požiūris apie vaikų auginimą keitėsi gana greitai. Tai įnešė daug supratimo ir vidinės ramybės man kaip asmeniui ir kaip mamai.
Prieš keletą metų su kolege pakvietėme vaikus į pirmą adlerietišką sekmadieninę mokyklėlę. Taip atsirado „Laimingi vaikai“. Jos esmė – žinia, kad vaikas toks pat svarbus ir reikšmingas visuomenės narys kaip ir suaugęs žmogus; svarbūs jo poreikiai ir jausmai“, – sako Vilma Jagdzevičiūtė.
Kada vaikas yra laimingas?
Kai sakome laimingas vaikas, turbūt daugeliui iškyla mažo vaiko vaizdas: lakstančio, kvatojančio, žiūrėk, staiga pravirkstančio ir greitai nusiraminančio, smalsaus, besidominčio jį supančia aplinka, atvirai žvelgiančio į pasaulį… Tai vaizdas, kai vaikas tiesiog būna vaiku, negalvodamas, laimingas jis ar ne. Kiekvienam vaikui džiaugsmo suteikiantys dalykai gali būti skirtingi, todėl svarbu matyti vaiką ir atliepti jo būtinus poreikius.
Kuo įdomi Adlerio individualiosios psichologijos teorija?
A. Adleris savo teoriją sukūrė prieš 100 metų, ir ji taikoma iki šių dienų. Pasaulyje veikia adlerietiški darželiai ir mokyklos; labai vertinami šios teorijos vaikų ir šeimų konsultavimo specialistai. Lietuvoje A. Adlerio idėjomis pradėta domėtis tik keliolika pastarųjų metų. Beje, pozityvios tėvystės idėja paremta būtent A. Adlerio mokymo principais. Tėvams neperšama mintis, kad jie privalo būti tobuli tėvai – svarbu norėti ir stengtis būti atsakingi tėvai.
A. Adlerio teorija nesiūlo konkretaus plano, kaip auginti vaikus; pasako tik gaires ir tai skatina suaugusiuosius kūrybiškai ieškoti savų būdų, tinkamų tik tam vaikui. Net jei šeimoje auga keli vaikai, kiekvienas iš jų, pagal A. Adlerį, gali užimti savo – kitokią vietą šeimoje ir būti visiškai skirtingas. Todėl, jei laukiatės antro ar trečio vaiko ir galvojate, kad jau viską žinote, tai, deja, turiu nuliūdinti ir kartu pradžiuginti – viskas gali būti kitaip, naują šeimos narį teks pažinti ir jį pamatyti iš naujo, savaip. Tai ir iššūkis, ir džiaugsmas.
Drąsinimas, pagarba ir bendradarbiavimas – tai pagrindiniai A. Adlerio teorijos principai, galiojantys ir vaikams, ir suaugusiesiems.
Pagal Adlerio teoriją, pagrindinis vaiko poreikis yra priklausyti grupei (šeimai, draugų grupei, klasei) – taip jis patiria bendrumą su kitais ir jaučiasi reikšmingas. Kai šie poreikiai nepatenkinti, vaikas gali pradėti siekti klaidingų elgesio tikslų: dėmesio, jėgos, keršto ar atsitraukimo, bejėgiškumo demonstravimo. Tarkime, vaikas jaučiasi atstumtas klasėje, tuomet jis gali pasirinkti pamokos metu būti itin nedrausmingas, kalbėti, trukdyti kitiems; taip trumpam vaikas sulauks dėmesio ir pasijaus reikšmingas klasėje.
Supratę, kas slypi už netinkamo vaiko elgesio, atraskite už ką jį padrąsinti, kad vaikas siektų konstruktyvaus bendradarbiavimo šeimoje. Kalbant apie drąsinimus, tyrimai rodo, kad vaikai, kurie buvo giriami už savo gabumus (pvz., „šaunuolis“, „koks tu protingas“), vėliau pasiekė mažiau, nei tie, kurie buvo drąsinami už įdėtas pastangas (pvz., „matau, kad daug dirbai atlikdamas šią užduotį“). Pastebėkite vaiko pastangas, net jei rezultatas nepasiektas – taip jį padrąsinsite tikėti savo jėgomis.
Užsiėmimų su vaikais principas – žaidimas. Kokios būna žaidimų temos?
Žaidimų grupėse žaidžiama, daromos įvairios kūrybinės užduotys, kalbamasi. Užsiėmimą pradedame pradžios ratelyje, dalindamiesi, kaip praėjo savaitė, pasikalbame konkrečia užsiėmimo tema. Temos kinta pagal sudėtingumą: nuo lengvesnių sudėtingesnių link, kuomet vaikai jau pripažįsta grupę, kaip emociškai saugią erdvę atvirai kalbėtis. Gali būti, kad užsiėmimo tema neturės tiesioginio ryšio su žaidimais.
Tarkime, žaidžiame stalo žaidimą „Dixit“, o užsiėmimo tema „Kai aš pykstu“. Žaidimo metu, galime pamatyti, kaip vaikas tvarkosi su pykčiu: per stipriai, o gal nerodo, kad supyko, nors jį apgavo, pravardžiavo. Atsargiai paskatintas išsakyti jausmą, vaikas jausis geriau, ramiau. Svarbu suprasti, kad žaidimų metu vyksta daug natūralių situacijų, kurių metu atsiskleidžia vaikų asmenybė; galima suvokti, koks vaiko santykis į save ir į kitus, ir padėti ieškoti konstruktyvių bendravimo būdų.
Pabaigoje kalbamės apie tai, kas vyko užsiėmimo metu, kaip jautėsi žaisdami, kas patiko, o kas ne – kaip norėtų, kad būtų. Taip vaikai mokosi suvokti ir išsakyti savo jausmus, susikalbėti tarpusavyje: pasisakyti ir išgirsti kitą.
Mažesnių vaikų (4–7 m.) žaidimų grupėje daugiau atliekame kūrybinių užduotėlių, skaitome istorijas ar pasakas, žaidžiame su savo sukurtais paprastais žaislais, kalbamės trumpiau.
Ką žaidimo metu galima sužinoti apie vaiką?
Žaidimas – natūralus procesas vaikui, todėl jis elgiasi taip, kaip jaučiasi. Galime suprasti, kuo vaikas šiuo metu gyvena, kaip bendrauja su kitais, kaip susitvarko su laimėjimais ir pralaimėjimais. Žaidimai – vaiko kalba, ir ją nesunku išmokti skaityti.
Kaip tėvai patys galėtų įsitraukti į žaidimus su savo vaikais, kaip Adlerio teoriją galėtų taikyti kiekviena šeima?
Žaisdami su savo vaikais, mes stipriname ryšį su jais; vaikai dar kartą pasitvirtina, kad jie yra svarbūs tėvams. Vaikai jaučia bendrystės jausmą ir savo paties reikšmingumą, o tai yra svarbiausi vaiko poreikiai.
Žaidimams nereikia ypatingai ruoštis, tiesiog skirkite tą laiką pabūti su vaiku, rinkitės kartu žaidimą ir mėgaukitės tuo. Žaisdami neskubinkite ir nevertinkite vaiko galvojimo ar žaidimo būdo, nesirūpinkite perdėtai, nes vaikas jausis silpnas ir nuvertintas; pralaimėjimas vaikui irgi būtina patirtis.
Ar ši programa skirta vaikams, turintiems kokių nors psichologinių problemų?
Šiuo metu grupės skirtos vaikams, neturintiems specialiųjų poreikių (psichinių, elgesio, emocijų ir kitokių sutrikimų). Kitais atvejais (pavyzdžiui, kai vaikui sunku bendrauti su bendraamžiais, negali susirasti draugų, jaučiasi atstumtas, nepriimtas ir pan.) šios grupės gali vaiką padrąsinti spręsti sunkumus.
Grupėje vaikai mokosi bendrauti, rasti savo vietą bendraamžių grupėje ir konstruktyvų bendravimo būdą, kurį gali išsinešti į kitą aplinką (mokyklą, kiemą ir pan.). Čia kuriamas visai naujas santykis už šeimos ribų.
Ar A. Adlerio teorija taikoma vaikui patyrus traumų – netekčių, išgyvenus tėvų skyrybas, kraustymąsi ir pan.?
Priklauso nuo vaiko amžiaus ir nuo to, kaip vaikas išgyvena trauminį įvykį. Jei tai neseniai patirta arba įvykusi prieš kurį laiką, bet dar vis skausmingai išgyvenama patirtis, tuomet vertėtų pagalvoti apie individualią psichologo konsultaciją ar grupę, į kurią renkasi panašią traumą patyrę vaikai.
Jei tėveliams kyla klausimų dėl grupės lankymo, visada gali pasitarti su psichologu ar grupės vadovu ir bendromis jėgomis nuspręsti.
Kartais būna sunku prakalbinti vaiką, į klausimą, kaip sekėsi, atsako: ,,Gerai“. Kaip reikėtų kalbėtis su vaiku? Pateikti konkrečius klausimus, o gal kaip tik – kažką labai abstraktaus, po truputį įtraukiančio į pokalbį?
Vaikams nėra įprasta kalbėti apie jausmus; ne visi vaikai linkę dalytis net ir paprastais dienos įspūdžiais.
Dažnai nutinka taip, kad vaikus „užsipuolame“ su klausimais iškart, grįžus jam iš mokyklos.
Palaukite, kol vaikas pats pradės kalbėti. Vaikas nesijaus verčiamas kalbėti, o tėvai nepamanys, kad vaikas nebenori su jais kalbėtis, jei leisime vaikui pačiam pasirinkti laiką pašnekesiui. Vakare, mums ruošiant vakarienę, tvarkantis, skaitant knygą ar sėdint prie kompiuterio, vaikas lyg netyčia gali prasitarti apie dienos ar savaitės įvykį.
Klausykitės. Nepraleiskite šio atvirumo momento, nes vaikas nori su jumis pasikalbėti. Parodykite, kad susidomėjote ir tęskite savo darbus, jei tai netrukdo girdėti vaiką (pvz., ruošdami vakarienę) – tai leis pokalbiui natūraliai vystytis toliau. Perklauskite, jei ko nesupratote, ir klausykitės.
Pasitikėkite vaiku ir gerbkite jo nuomonę. Pasistenkite nevertinti ir nepulkite patarinėti ir bandyti viską tuoj pat „sutvarkyti“ – pasitikėkite vaiko galimybe įveiktirūpesčius, jei tai nėra išties rimta bėda.
Kitą kartą vaikui bus tikrai drąsiau ateiti pasikalbėti.
Atraskite jūsų vaikui tinkamą būdą ir laiką kalbėtis. Tarkime, mes su dukra mėgstame kalbėtis, kai išeiname dviese kur nors pramogauti; kalbamės važiuodamos automobiliu, belaukdamos kino seanso ar vaikščiodamos po parduotuvę. Bet šiuo atveju vertėtų vengti rimtų, sunkių temų, kad jūsų laikas, praleistas kartu, nebūtų susietas su sunkiais jausmais.
Parengė Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
