Dr. Dėja Aukštkalnytė, Kauno Suzuki progimnazijos vadovė
Visi norime, kad mūsų vaikai būtų išskirtiniai, o dalis tėvų įžvelgia ypatingus savo vaikų gabumus. Kaip objektyviai nuspręsti, ar vaiko gebėjimai išskirtiniai? Pabandysime remtis mokslininkų tyrimais ir ilgametės pedagoginės patirties pavyzdžiais.
JAV Davidsono institutas – nepelno siekianti gabius vaikus remianti organizacija – išskiria aštuonis Dievo apdovanotų vaikų bruožus:
- Gebėjimas įsisavinti 2–3 lygiais sudėtingesnę mokomąją medžiagą negu bendraamžiai.
- Nuo mažumės patiriami gilūs emociniai išgyvenimai ir jautrumas.
- Stipriai išreikštas smalsumas.
- Entuziastinga unikalių interesų ar domėjimosi tam tikromis sritimis raiška.
- Keistas arba brandus humoro jausmas.
- Kūrybiškas problemų sprendimas ir raiški vaizduotė.
- Greitas informacijos įsisavinimas tik keletą kartų pakartojus.
- Asmeninis ir socialinis atsakingumas, globalių problemų suvokimas.
Stabtelėkime ties kiekvienu punktu.
Gebėjimas įsisavinti 2–3 lygiais sudėtingesnę mokomąją medžiagą negu bendraamžiai.
Kas yra „mokomosios medžiagos lygis“, kuriuo vaikas gali lenkti bendraamžius? Nuo pirmosios klasės, pradėjus mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, viskas turėtų būti aišku: vaikas skaito, kai kiti dar tik mokosi raides, sudeda ir atima daugiau negu iki 10 ar 20, kai kiti mokosi nepraleisti skaičiaus juos įvardindami iš eilės, arba gali papasakoti mokytojai apie pasaulio paukščius daugiau, negu ji paskaito iš vadovėlio. Turėtų būti aišku…
Tačiau šis vaiko išskirtinumas pirmoje (dažnai ir priešmokyklinėje) klasėje nėra „Dievo dovana“. Tai tik geros priežiūros, turtingos ugdomosios aplinkos ir suaugusiųjų, netinginčių užsiimti su vaiku ankstyvame amžiuje, indėlis. Kitaip tariant, tai vaiko sukauptos žinios ir įgūdžiai, o ne prigimtis. Puikiai žinome, kad Didžiojoje Britanijoje privalomas mokyklos lankymas prasideda nuo 5 metų, ir minėtus įgūdžius greitai išsiugdo beveik visi lavinami vaikai (jeigu neturi raidos sutrikimų).
Tuo tarpu gabios prigimties požymiu galime laikyti net mąslų žvilgsnį ir gebėjimą jį koncentruoti kelias minutes iš eilės (iki 0,5 m.), labai ankstyvą sklandžios kalbos lavėjimą (iki 1 m.), ankstyvą skaitymą (iki 3–4 m.), ir pan. Tiesa, jeigu norėsite nustebinti kaimynus savo keturmečiu, skaitančiu „Harį Poterį“, nebūkite priblokšti, jei kaimyno keturmetis jums mintinai pacituos angliškas to paties J.Rowling teksto ištraukas.
Nuo mažumės patiriami gilūs emociniai išgyvenimai ir jautrumas.
Gilius ar seklius emocinius išgyvenimus skirti labai sunku, kaip ir išmatuoti vaiko jautrumą. Tėvai visada linkę manyti, kad jų vaikas yra jautrus, dažnai neskirdami jautrumo nuo nervingumo, irzlumo ir nepasitenkinimo.
Paimkime ir atskirkime šiuos dalykus! Jautrumas – kai vaikas išgyvena svetimą skausmą, svetimą emociją, moka įsijausti į kito kailį. Nervingumas, irzlumas, nepasitenkinimas – susitelkimas į savo išgyvenimus, nepaisant aplinkinių savijautos.
Lakmuso popierėlis gali būti klausimas: „Ar mano vaikas jautrus, nes atneša man arbatos, kai sergu?“ Jeigu vaiko jautrumu laikysime jo reikalavimus, kad visi šokinėtų pagal jo dūdelę, nes kitaip jis puls į isteriją, tai ne išskirtinių gebėjimų, bet prasto auklėjimo požymis.
Stipriai išreikštas smalsumas.
Smalsumas nuo gimimo iki mirties yra išminties požymis. Pradedame ją kaupti nuo tada, kai išmokstame pateikinėti klausimus. Išmokę kalbėti, kai kurie vaikai užsičiaupia tik miegodami, ir laimingi tėvai, turintys laiko atsakinėti į jų klausimus. Arba seneliai. Deja, dažniausiai šis išskirtinių gebėjimų požymis būna nuslopintas ankstyvoje stadijoje, nes suaugusieji dažniausiai būna pavargę ir nutildo iniciatyvas. Taip pat svarbu, kad patys išreikštumėme interesą vaiką dominančiais klausimais.
Nebūtina visko žinoti, juolab kai vaikas „klausinėja nesąmonių“. Bet nelaikyti vaiko klausimų nesąmoningais, gerbti jo poreikį būti išgirstam, pagaliau – pažvelgti į pasaulį iš vaiko perspektyvos – štai kas skatins gebėjimų augimą.
Patikėkite, geriau, kai vaikas klausia jūsų ir gauna bent šiokius tokius atsakymus. Jeigu neatsakinėsime, jie greičiausiai ieškos atsakymų empirinės patirties būdu. Pavyzdžiui, prarydami du magnetukus kelių valandų skirtumu ir laukdami, ar tikrai žarnos susiklijuos. Manėte, pagaliau vaikas ramus? Įspūdžių bus visiems, daug ir greitai…
Entuziastinga unikalių interesų ar domėjimosi tam tikromis sritimis raiška.
Prieš akis iškyla TV laidos, jutubo vaizdeliai ir panaši vizualinė informacija: dešimtmečio ir jo tėčio nuotrauka, kurioje abu demonstruoja pilvo preso kubelius ir raumenis. Ar tai gebėjimas? Ne, tai intensyvios treniruotės, rodančios labiau tėčio negu sūnaus entuziazmą. Mokslo pasauliui vis labiau nyrant į autizmo tyrinėjimus, smarkus potraukis tyrinėti vieną sritį šiais laikais laikomas autizmo spektro sutrikimo požymiu. Jeigu vaikas ignoruoja visą likusį pasaulį dėl jo dalies tyrinėjimo, aišku, jis bus išskirtinis šios dalies žinovas. Jeigu tai jam trukdo susipažinti ir prisijaukinti likusį pasaulį, deja, tai diagnozė – jis gabus autistas.
Išmintingai žiūrėkime į perdėtą vaiko domėjimąsi viena sritimi, bandykime jam pristatyti daugiau alternatyvų ir vilkimės geriausios kloties. Tik nemanykime, kad visų pasaulio vėliavų ir šalių sostinių mokėjimas mintinai – kažkas išskirtinio. Visi žaidėme, visi žinome…
Keistas arba brandus humoro jausmas.
Humoras – stiprybė bet kuriuo amžiaus tarpsniu. Bet labai teisingai pažymėta, kad vaikų humoras mums dažniausiai atrodys keistas. Jų išsakomos asociacijos, perkeltinės prasmės ir metaforos nebūtinai dera prie mūsų įgyto anekdotų arsenalo. Gali būti, kad mažametis mus gali smarkiai išgąsdinti tuomet, kai tikėjosi sėkmingai pajuokauti.
Puikiai žinome, kad vaikas gali mesti frazę: „Nudėsiu ir pakasiu“, o tuo tarpu bendraamžiai apsiverks iš juoko. Ir taip vaikas gaus pozityvų paskatinimą juokauti panašia tema. Nelaikykime to smurtavimu, patyčiomis ar neišauklėjimu – apie žodžių prasmes ir kontekstus su vaikais irgi reikia kalbėtis. Tačiau tikrai turite susirūpinti savo vaiko intelektualine raida, jei per suaugusiųjų pokalbį apie močiutę, kuriai kažkas netikėtai „šovė į galvą“, vaikas pradeda isteriškai verkti.
Kūrybiškas problemų sprendimas ir raiški vaizduotė.
Kūrybiškumas ir vaizduotė patys savaime yra gebėjimas! Labai populiaru juos lavinti, tik niekas po kūrybiškumo kursų nepamatuoja pasiekto rezultato. „Gebėjau nupiešti žydrą arklį penkiomis kojomis, o po kursų supratau, kad kojų skaičius gali būti neribotas, o žydra dera su oranžiniais kvadratėliais?“
Maždaug 3–4 metų vaikai geba kurti nepabaigiamas istorijas, dainuoti išvystytas arijas apie tai, ką šiandien matė, piešti impresionistinius paveikslus bet kokia jiems prieinama dailės technika ir pan. Gaila, kad šios kūrybiškumo apraiškos dažniausiai neturi išliekamosios vertės. Jeigu jas pastebite savo vaike, jokiu būdu jų neslopinkite, bet būtinai pagirkite ir paskatinkite. Tai natūralus savęs lavinimas, o juo užsiimantys vaikai tikrai gabesni už… neužsiimančius.
Greitas informacijos įsisavinimas tik keletą kartų pakartojus.
Mus kasdien užgriūvantis informacijos srautas didžiulis, tad ką laikyti jos įsisavinimu? Susiformavusią atmintį arba įgūdį. Pavyzdys – jeigu vaikas jums tiksliai perpasakoja ką tik matytą laidą ar filmą, – tai geros trumpalaikės atminties požymis. Jeigu jis tai gali padaryti po savaitės – jo atmintis puiki (tik ar tikrinsime?). Jeigu vaikas moka visus jam mamos deklamuotus eilėraščius ir gali juos bet kada pakartoti, – tai susiformavusios žinios, kurios greičiausiai jį lydės visą gyvenimą.
Kaip sako kai kurie mokslininkai, smegenys yra raumuo, kuris lavinamas stiprėja, o nelavinamas silpsta. Greitas skirtingų vaizdų stebėjimas ekranuose jų giliai nefiksuojant – niekinė patirtis, nelavinanti mūsų smegenų. Mokymasis mintinai ir skatinimas prisiminti išmoktus dalykus po savaitės, mėnesio ar metų –įgūdis, kuris padės realiame gyvenime. Pavyzdžiui, sėkmingiau nei bendraamžiai mokytis mokykloje ar universitete. Šalin ekranus, mama!
Asmeninis ir socialinis atsakingumas, globalių problemų suvokimas.
Šis išskirtinumas labiausiai siejasi su jautrumu ir emociniais išgyvenimais. Jeigu vaikui gaila pamesto kačiuko, – jis jautrus. Jeigu jam kyla klausimų, kodėl egzistuoja gyvūnų prieglaudos – tai socialinis atsakingumas. Nuo atvejo – prie sistemos ir apmąstymų, kokiame pasaulyje gyvename.
Vaikų socialinio teisingumo ir atsakomybės jausmas tikrąja prasme keičia pasaulį, daro jį humaniškesnį. Gerai, jeigu dar turime savyje vaikiškumo ir noro keisti pasaulį į gera. Gyvenkime palaikydami šį norą, ir mūsų vaikai bus ne tik išskirtinai gabūs, bet ir laimingi!
