Auginant vaikus, reikia daug psichologinių žinių. O kaip būna, kai mamos profesija – psichologė? Pakalbinome jauną mamą, psichologę Eriką Večienę. Iki motinystės atostogų ji dirbo trijose skirtingų miestų ligoninėse medicinos psichologe.
Erika šiuo metu augina sūnų, o sekti ją galite instagramo paskyroje @erika_vec.
Su Erika kalbasi mama tinklaraštininkė Brigita Ercė, ją galite sekti instagramo paskyroje @brigita_erce.
Erika, ar psichologija yra pašaukimas, ar šios profesijos gali siekti bet kas?
Nuo mažų man buvo įdomu tikros žmonių istorijos, net ir tragiškos baigties. Skaitydavau knygas, sukurtas tik pagal tikrus faktus, dažnai sukrečiančias, vėliau analizuodavau, kiek herojui stiprybės atnešė tam tikri patyrimai ir išgyvenimai. Visada būdavo svarbu išgirsti, kaip ir kuo gyvena kiti, mėgau išklausyti ir mintyse analizuoti svetimus gyvenimus.
Po mokyklos svarsčiau apie veterinariją, mediciną. Bet priėmiau sprendimą padaryti metų pertrauką, pajausti, ko išties noriu. Įsidarbinau ligoninės vaikų priėmimo skyriuje kaip pagalbinė darbuotoja. Ten „susikroviau“ be galo didelės ir svarbios patirties, kuri padėjo apsispręsti. Budėjimų metu labiausiai domino atvejai, susiję su psichiatrija. Tuomet ir pajaučiau, kad tai ta sritis, kuri mane labiausiai domina. Kodėl studijuoti pasirinkau ne psichiatriją, o psichologiją? Visada pirmenybę teikiu giliam pokalbiui su žmogumi, tikiu, kad ne tik vaistai, bet ir pokalbis gali gydyti (psichologas negali skirti medikamentinio gydymo, tai daro psichiatras). Taip atsidūriau kelyje į psichologiją.
Prieš 1 metus ir 7 mėnesius tapau nuostabaus berniuko mama, nuo tada pasikeitė ir mano gyvenimas. Iš nuolatinio važinėjimo tarp skirtingų miestų reikėjo kaip reikiant nurimti ir atsiduoti motinystei. Dar prieš gimdymą sau pasakiau, jog antrus motinystės metus skirsiu profesinių žinių tobulinimui. Taip ir padariau, kai sūnui suėjo metukai baigiau kunsultuojamojo ugdymo (koučingo), dailės terapijos mokymus. Susiradusi jaukią erdvę, pradėjau individualias psichologines konsultacijas. Konsultuoju moteris, mamas, nes pačios motinystė parodė, kur išties noriu būti ir kokią paslaugą teikti.
Kaip psichologiškai ruošėtės tapimui mama? Ar tai, kad esate psichologė, padėjo pasirengti šiam pokyčiui?
Iš pradžių maniau, kai tik pradėsiu lauktis, skaitysiu knygas tik apie motinystę ir vaikus. Bet nepavyko. Vos pasiimdavau knygą apie gimdymą, iškart užsimanydavau miego arba atsirasdavo 101 priežastis kažką veikti. Nepajaučiau noro, matyt, ir nereikėjo, nes pakako turimų žinių.
Pamenu, po gimdymo verkiu, nežinau kodėl, jaučiuosi tokia vieniša (nors tiek vyras, tiek artimieji mane labai palaikė ir padėjo). Tada mintyse paanalizuoju, kas vyksta su manimi, mano kūnu, nuraminu save, kad tai hormonai. Ir palengvėja. Pirmąjį mėnesį geriau save suprasti tikrai padėjo turimos žinios. Kaip juokauju, pati save pakonsultuodavau (juokiasi).
Dabar daugiau kalbama apie pogimdyvinę depresiją, tai anksčiau atrodė neegzistuojantis dalykas. Ar jums pačiai teko susidurti su šiomis emocijomis?
Labai džiaugiuosi, kad vis daugiau kalbama šia tema. Man teko porą pirmųjų savaičių po gimdymo susidurti su nuotaikų svyravimais, kai iš niekur nieko tiesiog norisi verkti. Tos pirmos savaitės buvo kaip ilgas sapnas. Be to, kad kamuoja fizinis kūno skausmas, maitinimo problemos, bemiegės naktys, dar nesupranti ir kas vyksta su tavimi viduje. Staiga visų dėmesys sukasi tik apie vaikelį. Pamenu tai kaip šiandien – sėdžiu viduryje nakties, džiaugiuosi, kad vaikelis miega, ir galvoju – kodėl pilna mokymų, kuriuose pasakoja apie nėštumą, gimdymą, pirmąjį vaikelio mėnesį, o kur dingsta visa informacija, kas vyksta su moters kūnu bei jos būsena po gimdymo? Tarsi po gimdymo mamos būklė nebesvarbi. Šis suvokimas mane pribloškė.
Tad man motinystės pradžia buvo šiek tiek gąsdinanti. Nors vaikelis buvo be galo lauktas, mylimas, tačiau reikėjo susitvarkyti savo vidinę būseną. Save ramindavau: „Erika, juk prie visko tiesiog reikia priprasti, susigyventi, vaikeliui viskas nauja, jis mokosi, lygiai taip pat ir tu mokaisi būti mama“. Pagrindinė mintis, kuri man padėjo išgyventi ne vieną bemiegę naktį: „Viskas laikina. Esami sunkumai yra šiandienos sunkumai, rytoj bus geriau, o gal dar blogiau, niekas negali to žinoti, tad priimk ir išbūk šią situaciją, kad ir kokia ji sudėtinga atrodo, ji priklauso tik šiandienai“. Tai man kažkaip padėdavo nurimti.
Pernai, kai mama su mažyliu nušoko nuo tilto, pasiūlėte visoms mamoms, susiduriančioms su sunkumais po gimdymo, pogimdyvine depresija, savo pagalbą ir nemokamas konsultacijas. Ar Lietuvoje dar trūksta informacijos apie tai?
Tas skaudus įvykis sukrėtė mane pirmiausia kaip pirmakartę mamą, vėliau – kaip psichologę. Tuomet supratau, kad augindama vaikelį turiu laiko ir galiu padėti mamoms, kurios išgyvena tam tikrus emocinius sunkumus. Kelias dienas galvoje išvien sukosi mintis, kad kažką galiu padaryti. Todėl nusprendžiau tiesiog įkelti instagrame įrašą mamoms, kurios jaučiasi vienišos, sumišusios, kad gali kreiptis į mane nemokamos psichologinės pagalbos. Ir nutiko tai, ko tikrai nesitikėjau. Prieš skelbdama įrašą galvojau, kad jeigu bent vienai mamai galėsiu padėti, tai bus be galo daug. Tačiau nuo to, kiek sulaukiau žinučių, buvau mažų mažiausiai šokiruota. Labai daug laiškų, situacijų. Kiekvienai dėkojau ir dėkoju, kad rašė, kreipėsi, nes parašyti ir pripažinti, kad reikia pagalbos, – tai didelis ir svarbus žingsnis. Pasiūlyti konsultacijas tokias gausybei moterų buvo neįmanoma, tad bandžiau bendrauti atrašinėdama į žinutes bei įrašinėdama balso įrašus.
Tris gerus mėnesius gyvenau tokiu ritmu: kai tik esu laisva, vaikelis miega ar juo užsiima tėtis, visą savo dėmesį skiriu mamų problemoms. Manau, dar tikrai trūksta tikslingos informacijos šviečiant moteris apie motinystę bei pogimdymines emocijas. Kartu noriu garsiai pasidžiaugti, kad moterys vis drąsiau kreipiasi pagalbos į psichologus, vis mažiau bijo senų stereotipų, o kreipia dėmesį į savo vidinę būseną.
Šiuo metu siūlau gyvus susitikimus mokamoms psichologinėms konsultacijoms.
Kas jums labiausiai padeda, kai jaučiatės nuo visko pavargusi ir reikia atgauti jėgas bei pusiausvyrą?
Labiausiai padeda laikas su savimi. Mėgstu žmones, bendravimą, bet kai jaučiuosi išsibarsčiusi ir noriu susirinkti save, man reikia pabūti vienai. Būdama viena tarsi persikraunu, susidėlioju mintis, išjaučiu visas užspaustas emocijas. O labiausiai padeda vairavimas. Išties man tai vienas geriausių „persikrovimo“ būdų, ypač šiek tiek ilgesnė kelionė, pvz., kelionė nuo Kauno iki Vilniaus – tai optimalus laikas, kai spėju nurimti, išgirsti save ir ramiai susidėlioti viską į stalčiukus, esančius galvoje. Smagu, kad Vilniuje turiu kelias drauges, kurių aplankymas mane veikia ir terapiškai.
Laikas tik su antra puse bei atviri pokalbiai irgi yra būtinybė. Su vyru galime pasidžiaugti, kad ne tik mūsų tėvai, bet ir draugai pasisiūlo pasaugoti mūsų mažiuką ir išleidžia mus bent kelioms valandoms atsikvėpti nuo namų ir buities.
Kiekviena žinome, kas padeda geriausiai atsikvėpti ir „persikrauti“, svarbu išgirsti save ir nevaidinti superherojaus. Dažnai mamos paskęsta buityje, pamiršta save, o norint būti gera mama, svarbiausia būti pačiai viduje laimingai. Vadinasi, kiekviena pagal savo galimybes privalo į savo mamišką rutiną įnešti sau malonių dalykų ar veiklų. Tai gali būti tiesiog ledų porcija ramioje aplinkoje ar valandėlė pasivaikščiojimo tik su drauge, o gal karšta vonia su knyga – svarbu, kad džiugintų.
