Elžbieta ir Artūras Kazlauskai augina 8 vaikus. Dailės mokytoja ir kompiuterinės fizikos specialistas kartais susiduria su nuomone, kad daug vaikų gali turėti tik asocialūs žmonės. Pavyzdžiui, kai į gimdymo namus jie atvyko šeštą kartą, išgirdo tarpusavyje besišnibždančius medikus: „Tuoj turėsime šeštakartę gimdyvę, bus mums vyšnia ant torto“. Suprask – asociali, nepasiruošusi motinystei, neatsakinga už savo gyvenimą. Ir kaip tąkart gydytojai nustebo, pamatę Elžbietą!
Vis dėlto jie sutinka ir nemažai pozityviai nusiteikusių, labiau su nuostaba stebinčių žmonių, kai su šeima vaikštinėja parke ar kur kitur pramogauja. Kartais maloniai pakalbina.
Dabar šeimoje auga penkiolikmetė Gertrūda, trylikametis Norbertas, vienuolikmetis Gustavas, devynmetė Magdalena, septynmetė Klara, penkiametis Arnoldas, trimetė Bernadeta ir dvimetis Henrikas.
Šešiolika motinystės metų, kai vienas po kito sekė nėštumai ir gimdymai. „Kartais pati galvoju – kaip taip įmanoma, juk žmogus negali tiek ištverti? Matyt, yra pagalba iš aukščiau, tai stebuklas“, – sako Elžbieta.
Kiekvieną vaiką priima kaip dovaną
Elžbietos gyvenime – kas dvejus metus gimstantis naujas vaikelis, nes šeima atvira gyvybei. Elžbieta ir Artūras susipažino krikščioniškoje jaunimo bendruomenėje, pamilo vienas kitą, nutarė kurti šeimą ir neuždaryti durų gyvybei. Pirmąjį vaikelį Elžbieta gimdė būdama 27 metų, paskutinį – 40-ies.
Sako, jog augindami du vaikus ir laukdamiesi trečiojo jau pradėjo nebeatitikti visuomenės standartų. Kiekvienas tolesnis nėštumas sulaukdavo replikų: „Gal jūs pasisaugokit“, „Ką, ir vėl?!“
Tokie komentarai nėra itin malonūs, bet stengėsi nesureikšminti negatyvių replikų. O vaikai žinią apie dar vieną broliuką ar sesutę visada priimdavo su džiaugsmu. Dažniausiai naujiena pasakoma sekmadienio pietų metu, kai visa šeima būna kartu, arba vakare prieš miegą, kai ateina jauki ramybė. Tėvai formuoja nuostatą, kad gyvybės atsiradimas negali būti kažkas blogo, kad vaikai gimsta iš tėvų meilės, – tai natūralus gyvenimo dėsnis.
Siunčiama nauja gyvybė yra Dievo dovana, kurią reikėtų priimti su dėkingumu, įsitikinusi Elžbieta. Ji prisimena tą kartą, kai augindama penkis vaikus pasijuto besilaukianti vėl. Jie su vyru buvo ką tik persikėlę į pagaliau pasistatytus nuosavus namus. Elžbieta jautėsi pavargusi, žinia apie nėštumą jos pirmą kartą nenudžiugino. Ji net verkė, kaltino ir save, ir Dievą, kad vėl ją įsuka į naują gyvybės ratą. Bet po mėnesio nuotaika pasitaisė, net išrinko būsimam vaikeliui vardą ir ėmė jo laukti.
Susirgus vienam iš vaikų, į ligoninę išvyko ir mama. Tik neilgai ji slaugė ligoniuką, nes įvyko persileidimas, ir pačią mamą teko guldyti į ligoninę. Elžbieta įsitikinusi, kad gyvenime nėra atsitiktinumų. Jos širdis nenorėjo priimti jai siųstos Dievo dovanos, ir vaikelis negimė. Po šio įvykio ir daugybės išlietų ašarų pasikeitė požiūris į nėštumą. ,,Žinau, kad Dievas atleido man, svarbu, kad aš priimčiau jo atleidimą ir gyvenčiau toliau su dėkingumu ir džiaugsmu. Tai padėjo man suvokti, kad gimimo ir mirties laikas nėra priklausomi nuo žmogaus. Visi kiti nėštumai buvo sutikti su džiaugsmu. O nuovargis? Jis visuomet yra, net ir auginant vieną vaiką. Nepasakyčiau, kad su vienu vaiku man buvo lengviau. Paskui gimsta antras, trečias… Su kiekvienu vaiku apsipranti po truputį, išmoksti būti vis didesnės šeimos mama. Juk visi aštuoni vienu metu negimė – krūvis didėjo po truputį. Įdomu, ką galvočiau jeigu gimtų trynukai?“ – sako moteris.
Vieną kartą metuose su vyru be vaikų jie važiuoja į bažnytinį (krikščionišką) susitikimą, vadinamą konvivenciją, kur tarsi prisipila degalų, energijos, padedančios neperdegti. Sekmadienių mišios, bendra malda su vaikais, pokalbiai aktualiomis temomis irgi duoda jėgų. Kaip ir vakariniai pasišnekučiavimai prieš miegą. Labai vertina šias akimirkas.
„Mano močiutė pagimdė 10 vaikų, kai nebuvo sauskelnių, nebėgo šiltas vanduo iš čiaupo, nebuvo mygtukų, kuriuos paspaudus įsijungia skalbyklė ar viryklė. Jei močiutė sugebėjo tokį būrį vaikų išauginti tais laikais, tai mūsų laikais viskas paprasčiau“, – sako Elžbieta.
Žmonėms smalsu, kaip tokia didelė šeima gyvena
Elžbieta pasakoja, jog sukūrę šeimą kurį laiką nuomojosi butą, paskui, kol statėsi savo namą, teko pagyventi ir pas tėvus. Ten gimė ir augo pirmieji penki vaikai. O šeštasis jau atkeliavo į pačių pasistatytus namus. „Kai turi didelę šeimą, tampi kūrybiškas. Vyrui tai buvo didelė motyvacija ir nauja patirtis dalyvauti namo statybos procese bei vadovauti ir organizuoti visus darbus statant namą, pats savo rankomis ne vieną plytą sudėjęs. Dėkingi esame visiems talkinusiems mums artimiems žmonėms. Kai pradėjome statybas, turėjome tik du vaikus, ir name suprojektuoti du vaikų kambariai: mergaitei ir berniukui. O kai atsirado būrys vaikų, teko vėl pasukti galvą, kaip namus pertvarkyti taip, kad kiekvienas vaikas turėtų savo erdvę. Dizaineriams patarus ir pasitelkus savo kūrybiškumą, pavyko pasiekti tikslą“, – pasakoja 8 vaikų mama.
Nė vienas vaikas niekada nėra sakęs, kad negerai turėti daug broliukų ir sesučių. Žinoma, kartais susipyksta, kad per daug triukšmo, kyla konfliktų dėl žaislų, asmeninių daiktų. Arba vienas nori miegoti, o kitas dar nenori išjungti šviesos, skaito. Bet juk tokios pat situacijos pasitaiko ir šeimose, kur auga du vaikai.
Kai dalis brolių išvyksta nakvoti pas senelius ar į ekskursiją ir lieka mažiau vaikų, tai jau sako kažkaip nejauku, neįprastai tylu.
Elžbieta dažnai mato smalsius žmonių žvilgsnius: na kaip tokia didelė šeima gyvena? Kai mieste jie eina su visu būriu vaikų, ne vienas paklausia, ar tikrai visi jų vaikai? Kartais su gailesčiu nužvelgia smulkutę mamą, tarsi vaikai būtų išsunkę jos syvus. Bet Elžbieta iš prigimties labai smulki, ir nei nėštumai, nei gimdymai jai nepridėjo papildomų kilogramų.
Iš anksto nerezervavę staliuko kavinėje jie nesiryžta užsukti, nebent į makdonaldą.
10 žmonių susodinti nėra taip paprasta. Todėl šeima supratingai sprendžia ir svečiavimosi klausimą. Supranta, kad ne visuose namuose bus tiek kėdžių visus susodinti ir tiek stalo įrankių. Jie mielai svečių laukia savo namuose, kurie atviri giminaičiams ir draugams. Sako, jog uždari namai – tai tarsi stovintis vanduo. Smagu pasikviesti į namus draugų, juk vien gimtadienių Kazlauskų šeimoje švenčiama dažnai, kartais į mėnesį po keletą kartų – su vienais seneliais, su kitais, dar – su draugais. Ne veltui vaikų pirmoji dainelė, kurią jie išmoksta dainuoti, būna „Su gimimo diena!“
„Aš nemėgstu pirktinių tortų su nesveikais kremais, todėl ėmiau kepti pati ir pajutau, kad ta sritis man labai patinka. Lankiau keletą konditerijos kursų. Tiesa, nuėjusi pirmą kartą net nesupratau daugelio terminų reikšmių – konditerių profesinis žargonas buvo man visiškai naujas. O paskui ėmiau praktikuotis su tortais ir net atsirado užsakymų iš šalies, tada tortus kepdavau naktimis vaikams sumigus. Bet vyras pasakė, kad taip nualinsiu savo organizmą ir šis hobis tegul ir lieka hobiu. Visiems šeimos nariams tortus kepu pagal jų skonį: kam šokoladinį, braškinį, kam plikytą ar su morengais. Mėgstu juos puošti augalų motyvais, bet nenaudoju perdėtai saldžių cukrinių detalių. Svarbiausia – skonis ir estetika“, – sako Elžbieta, tortų dekoravimui galinti panaudoti dailės mokytojos patirtį.
Savaitgaliais vaikai prašo picos. Ją mama kepa receptą padauginusi tris ar keturis kartus, žiūrint, kiek svečių laukiama ateinant. Jei recepte nurodyta pusė kilogramo miltų, Elžbietą tešlą minko iš dviejų kilogramų. Per šventes į maisto gaminimą įsitraukia ir tėtis, vaikai pjausto daržoves, patys moka iškepti keksiukų ar karštų sumuštinių. Per Kalėdas jau tradicija tapo kepti ir dekoruoti meduoliai ir kūčiukai. Šeima vaikus įtraukia ir į buities darbus. Vyresnieji vasarą pjauna žolę, laisto šiltnamį, visi turi prisidėti prie namų tvarkymo.
Kelionės su dviem automobiliais
Dešimties asmenų šeima į vieną automobilį jau nebetelpa. Jei išsiruošia visi kartu, važiuoja dviem automobiliais. ,,Keliauti įmanoma, bet reikia labai iš anksto susiplanuoti, ką per dieną nuveiksime, kokias pramogas pasirinksime. Vaikų amžius skirtingas – nuo dvimečių iki paauglių, tad reikia gerai apgalvoti, kaip kiekvieno poreikiai bus patenkinti. Pavyzdžiui, prieš šeimos išvyką į Druskininkus nuvažiavome su vyru „išžvalgyti situacijos“ vieni. Pažiūrėjome, kur galėtume apsistoti, kur pietauti, nusprendėme, kad visoms amžiaus grupėms tinka vandens parko pramogos. O tada jau išsiruošėme į Druskininkus su šeima“, – pasakoja Elžbieta. Kitąkart susiplanavo kelionę į Trakus ir plaukiojimą laivu arba nakvynę su palapinėmis (mažiausiam vaikui tuomet buvo 6 mėnesiai). Vaikams labai didelį įspūdį padarė ir kelionė į Rygą.
Kaip visus suvežioti į būrelius?!
Elžbieta sako, kad rugsėjis šeimai visada būna sudėtingas, kol užsikuria popamokinės veiklos mašina, kol vaikai sužino savo tvarkaraščius. Tada mama braižosi lenteles ir dėlioja grafikus, kas ir kada galėtų vaikus nuvežti ir parvežti. Kartais pasiseka, kai tvarkaraščiai sutampa ir vyresnieji po pamokų parveža pirmoką. Kartais į būrelius padeda nuvykti seneliai. „Visi mūsų vaikai lanko muzikos mokyklą, nes manome, kad muzika ugdo visapusiškai, net ir matematika paskui geriau sekasi. Vaikai mokosi groti skirtingais instrumentais: dvi dukros groja fleitomis, kita dukra baigė chorinį dainavimą ir fortepijoną (dabar lanko dailės mokyklą), vienas sūnus groja klarnetu, kitas – valtorna, trečias – būgnais. Norėčiau, kad namuose nuolat skambėtų muzika, bet dažnai vaikams reikia priminti, kad turėtų pasimokyti groti. Kaip ir visi vaikai – pritingi, galbūt mieliau spardytų kamuolį ar pasinertų į interneto platybes. Skatiname rinktis ir po vieną fiziškai aktyvų būrelį. Lanko liaudiškus šokius. Jie jau išbandė paplūdimio tinklinį, stalo tenisą, futbolą, baseiną, skautavimą. Eilėje laukia baletas, gimnastika ir fechtavimas. Į muzikos mokyklą eiti privaloma (instrumentą renkasi patys), o sporto būrelį jie jau pasirenka kokį nori“, – sako Elžbieta.
8 nėštumai ir gimdymai – krūvis moters organizmui
Kartais po gimdymo moterys sako: ačiū, daugiau niekada negimdysiu. O kitoms atvirkščiai, gimdymo skausmas nėra per didelė kaina už stebuklą – naują gyvybę. Elžbieta sako, jog ji ypač jautri skausmui ir visada gimdymo laukia su baime. Bet jei baimė būtų paėmusi viršų, šiandien ji nebūtų aštuonių vaikų mama.
Prisimena, kaip pirmojo gimdymo laukė smalsiai, nes dar nežinojo, kas tai yra. Buvo prisiskaičiusi knygų apie natūralų gimdymą, išklausiusi kursų, turėjo tvirtą nuostatą, kad gimdymas turi vykti be medicininių intervencijų. Kaip gi kitaip – juk mūsų močiutės gimdydavo laukuose, ir nereikėdavo jokių vaistų. Tačiau jaunos moters idealistines mintis pakoregavo realybė – gimdant pirmąjį vaikelį, teko gimdymą skatinti, nes nubėgus vaisiaus vandenims veikla nevyko.
Ta pati moteris, tas pats gyvenimo būdas, o visi gimdymai Elžbietai buvo skirtingi. Ir tik vienas iš aštuonių buvo tarsi iš vadovėlio, kada vos spėjo atvažiuoti į gimdymo namus, ir iš karto užgimė vaikelis. Ji pamena, kaip tą rytą buvo plikledis ir vyras vos spėjo atvežti automobiliu į gimdymo namus, o dokumentams užpildyti jau nebebuvo laiko.
„Visuose mano gimdymuose dalyvavo vyras. Saugiau, kai yra kas paduoda vandens ar pakviečia gydytoją, kai to reikia. Juk gimdanti moteris yra tarsi kitoje realybėje. Skausmingo sąrėmio metu laikydavau vyro ranką, o kartą įsikibau į marškinių kišenę taip, kad beveik ją nuplėšiau. Gimdant jau niekas nebesvarbu. Juk vyras ar gydytojai yra tik pagalbininkai, o visą darbą turi padaryti pati moteris. Negaliu ištverti skausmo, nes esu labai jautri. Viena mano draugė sako, kad pagimdžiusi iškart pamiršta skausmą. O aš ne – kaip gali pamiršti tokią ekstremalią gyvenimo patirtį?! Keletą kartų gimdžiau su epidūrine nejautra, ir kiekvienąkart būdavo kitaip. Tik kartą pavyko nejausti skausmo, bet aktyviai dalyvauti gimdymo procese. O kito gimdymo metu kartu su nejautra dingo ir gimdymo veikla. Epidūras irgi gali būti sėkmingas ir nesėkmingas, matyt, tai priklauso nuo daugelio fveiksnių“, – sako Elžbieta.
Didžiausi didelės šeimos džiaugsmai
„Kartais pagalvoju – be tikėjimo turėti tokios šeimos būtų neįmanoma. Pats žmogus negali tiek ištverti, būtina ir pagalba iš aukščiau. Esu dėkinga, kai susitinkame visa šeima švęsti Kalėdų, Velykų, kad esame sveiki, kad esame kartu. Gyvenime teko ir Kalėdas, ir Naujuosius metus sutikti ligoninėje. Visuomet pagalvoju apie žmones, auginančius vaikus su negalia. Jie man yra tikras šventumo ir Dievo buvimo ženklas žemėje. Žinau, kad ne visada bus taip, kaip šiandien. Gyvenimas pilnas staigmenų, ne viską gali susiplanuoti, bet žinau, kad ir nesėkmės nėra atsitiktinės, jos mus augina ir stiprina, moko neprarasti vilties.
Man didžiausia laimė – dalintis gyvenimu su kitais. Kad tas gyvenimo vanduo nestovėtų vienoje vietoje, kad jis tekėtų. Kaip ta upė baidarių žygyje, kai išplaukiame su vaikais ir draugų šeimomis“, – sako Elžbieta.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos Annos Jankunec, „Studio smile“ („Šypsenų fotostudija“)
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.12.08.
Susiję straipsniai
