Mūsų skaitytoja Beata jau kelerius metus su šeima gyvena Amerikoje. Per tą laiką moteris suspėjo patirti visus imigrantės vargus ir net padirbėti aukle amerikiečių milijonierių šeimoje. Manome, kad jums bus įdomūs jos įspūdžiai, kuriuos Beata iš Amerikos atsiuntė parašiusi ranka, kaip ji pati sako „vištos kojos raštu, nes ant kitos rankos miega sūnelis“.
Pasakoja Beata
Atšiauri „svajonių“ šalis
„Mamos žurnalą“ man iš Lietuvos atsiunčia tėtis. Kartą brūkštelėjau laiškelį, išsiunčiau į redakciją ir kokia nuostabi buvo staigmena, kai perskaičiau jį išspausdintą. Kaip gera susilaukti dėmesio iš žmonių, likusių Lietuvoje. Deja, Amerikoje gyvenančių lietuvaičių panašūs likimai nesuartina. Matyt, žalias pinigėlis apkeri žmones, o gal didžiulių galimybių šalis nuo imigrantų tarsi nuplėšia dengusią skraistę ir naujieji atvykėliai suspindi visomis, toli gražu ne pačiomis geriausiomis savybėmis. Bendrauti čia labai sunku, nes tvyro didžiulė konkurencija ir tikslas pateisina visas priemones.
Kovoje dėl geresnio darbo, tvirtesnės padėties išyra nuo vaikystės besitęsiančios draugystės, nebelieka šeimų, susipeša net artimiausi žmonės…
Atrodytų, tikrai nedaug čia mūsų, lietuvių, bet vienijimusi nė nedvelkia. Jei sekasi – lauk pavydo, jei užpuola vargai – slaptų šypsenų. Be galo didelė konkurencija ir kova prasideda, kai siekiama gauti geresnį darbą. Dar prieš kelerius metus įdarbinimas JAV kainuodavo savaitinę algą, dabar agentūra ar asmuo, „parduodamas” darbą už paslaugą be gailesčio paims viso mėnesio pinigėlius. Net artimiausias draugas gali paimti pinigus už pagalbą įdarbinant, nors žino, kad slaugomas senelis guli mirties patale, serga vaikai… Papasakosiu apie vieną iš savo darbų, kuris dar labiau atvėrė akis, kokia ta didinga svajonių šalis.
Milijonieriai ieško auklės
Dabar auginu du sūnelius – Mantą ir Remigijų. Tuomet, kai ieškojau darbo, turėjau tik vieną. Kadangi vaikas buvo mažas, nė nekilo mintis ieškoti auklės darbo. Nesu iš tų moterų, kurios pultų prie kiekvieno mažiuko ir visada sakydavau, kad tikrai myliu tik savo Mantą. Bet ieškodama darbo atsitiktinai patekau pokalbiui į vieną labai turtingą brangiame Čikagos priemiestyje gyvenančią šeimą, kuri ieškojo auklės. Šeimoje jau augo 7 metų mergytė Amy, 5 metų berniukas Tommy ir 3 metų Robby. Po poros mėnesių turėjo gimti ketvirta atžala. Auklės čia labai dažnai keitėsi ir greitai supratau, kodėl… Grįžusi iš pokalbio net juokiausi vyrui: „Įsivaizduok mane prižiūrinčią 4 vaikus“.
Tai atrodė nesąmonė. Bet netrukus sulaukiau skambučio – šeimininkai sakė, kad pokalbio metu jiems patikau. Pliusas buvo tai, kad turiu patirtį kaip mama. Neslėpsiu, sugundė ir didelė alga, nes apie sunkią pradžią Amerikoje būtų jau kitas, daug liūdnesnis pasakojimas. Nusprendžiau pamėginti ir greitai buvau įtraukta į užburtą savo šeimininkės Julijos valdomą ratą.
Julijos ir Deivo turtai
Kaip sakiau, šeima gyveno labai pasiturinčiai. Vyras Deivas užsiėmė verslu, susijusiu su prekyba akcijomis. Pats aptarnaudavo klientus, turinčius klausos sutrikimų ir bendraujančius tik ženklų kalba. Šeimininkas visada buvo geras man ir nepaprastas tiekėjas savo šeimai. Jo žmona ir vaikai turėjo viską, ko tik gali geisti žmogus: milijonus kainuojantį namą, puikius automobilius, kas kelis mėnesius atostogas ir bet kurį panorėtą daiktą.
Dešimtys tarnų
Deivas atrodė beveik idealus vyras. O šeimininkė Julija – tai jau visai kita istorija. Ji, be abejo, nedirbo, tačiau tai buvo ypač užimta ponia. Dažnai kiaurą dieną neišlipdama iš lovos ji nuolatos su kažkuo bendraudavo telefonu. Dvi tarnaitės lenkės tris kartus per savaitę tvarkė jos namus, o savaitgaliais dar prižiūrėdavo vaikus, nes mano darbo savaitė baigdavosi penktadienį (nebent šeimininkai keliaudavo po Europą, tada jų name su vaikais gyvendavau aš). Du kartus per savaitę meksikiečių kompanija tvarkė namo aplinką, ravėjo gėlynus, kirpo krūmus ir pjovė žolę. Privati firma valė ir prižiūrėjo šeimos baseiną. Keturios amerikietės „organizavo“ Julijos namus – išpakuodavo ir dėliodavo pirkinius, galvodavo ištisas sistemas, kaip sutalpinti ir tvarkingai „pateikti“ didžiulį kiekį žaislų vaikų miegamuosiuose, krūvas drabužių drabužinėse, mąstydavo, kaip susisteminti šeimininkės šimtais daromas nuotraukas. Jose šeima atrodė besišypsanti ir vieninga, vaikai apkabinti tėvų (o ne auklių). Siuntinėdama nuotraukas šimtams pažįstamų ir giminių manoji šeimininkė visus tikino, kokia ji puiki keturių vaikų mama, kaip šauniai tvarko namus ir ūkį.
Ponios Julijos dienotvarkė
Prieš papasakodama apie savo indėlį palengvinti „sunkų” šeimininkės gyvenimą, noriu paminėti, ką gi Julija veikė pagaliau baigusi kalbėti telefonu.
Ji kartais važiuodavo pasportuoti, nors treniruoklių salę turėjo namo rūsyje, apsipirkinėdavo rinkdamasi dizainerių batus ir drabužius. Kadangi pati negamindavo valgyti, tai vakare pavargusį po dienos darbų vyrą tempdavosi į restoraną pavakarieniauti. Beje, ji visada turėdavo krūvas kvietimų į įvairius renginius ir arbatėles. Vyro triūso dėka šeima turėjo gerą vardą ir, nežiūrint žmonos tuštumo bei apsileidimo, daugelis norėjo juos matyti savo priėmimuose.
Išskirtinė dieną būdavo penktadienis, kai „pavargusi nuo sunkios namų ruošos“ mama skiravo visą dieną savo poilsiui ir lepinimuisi. Anksti ryte limuzinas išveždavo Juliją į Čikagos centrą (Downtown), kur jai prabangiame salone šukuodavo plaukus, darydavo manikiūrą, kur ji lepindavosi masažo ir veido valymo seansuose.
Vaikai, pasiilgę meilės
Manau, pats laikas atsakyti į klausimą, kokią vietą tos užimtos mamos gyvenime užėmė vaikai? Jie „visame plane“ dalyvaudavo tik kol būdavo sudaromas klasių ir būrelių maratonas ir kuomet reikėdavo pasigirti, kad manoji ponia – keturių vaikų motina. Ten dirbant ir buvo skaudžiausia, kad vaikai turėjo viską, kas įperkama ir materialu, bet neturėjo paprasčiausios žemiškos tėvų meilės. Po sunkios dienos grįžęs tėtis padalindavo po bučkį ir vykdavo vakarieniauti, o jei vakarodavo namie – palinkdavo prie kompiuterio. Mama, grįžusi po visų visuomeninių reikalų, liepdavo vaikams sakyti, kad jos dar nėra ir nuo jų užsisklęsdavo savo buduaruose. Prižiūrėdama senukus ilgą laiką stebėjausi tokiais svetimais ir šaltais santykiais tarp tėvų ir vaikų… Dirbama aukle supratau to priežastį.
Vaikų diena – minučių tikslumu
Jau per pirmąsias savaites šeimininkai pamatė, kad esu stropi ir sąžininga, vaikai manęs klauso, nors esu jiems griežta. Pamatė, kad susitariame be barnių (griežtesnės bausmės čia negirdėtas dalykas, net pabarti vaiką gali tik jo tėvai). Taigi vaikai buvo visiškai atiduoti mano globai. Anksti ryte atvažiavusi juo žadindavau, prausdavau, vyresnėlius išruošdavau į mokyklą, o mažiukus – į būrelius. Visa diena prabėgdavo važinėjant po klases, organizuojant žaidimo valandėles su kitais vaikais. Bet koks vaikų susitikimas pabendrauti iš anksto iki smulkmenų suderinamas, negali būti nė kalbos apie susirinkusią kieme vaikų šutvę, kuri mąsto, ką čia nuveikus. Niekas nepatikėdavo, kai pasakodavau, ką mes kiemuose vaikystėje veikdavome. Per tris įtemptus auklės karjeros metus išmokau dieną susiplanuoti minutės tikslumu, nes tikrai nėra paprasta 4 vaikus vežioti į skirtingas mokyklas, kai laikas ir vietos visai nesutampa. Vaikai, ypač mažiukai, norėdavo, kad stebėčiau jų veiklą klasėse, pažiūrėčiau ir „pasirgčiau“ už juos sportuojančius.
Dešimtys būrelių
Nemanau, kad per daug laisvo laiko vaikams yra gerai, tačiau mano augintinių krūvis buvo nežemiškas. Amy, kuriai tada buvo vos 8-9 metai, be mokyklos, dar mokėsi ispanų bei prancūzų kalbų, turėjo skambinti pianinu, lankė baletą, šokių studiją, žaidė futbolą, beisbolą bei tenisą, o vasarą ją vežiodavau į plaukimo pamokas. Mergaitė irgi buvo skautė, lankė karatė ir krepšinį. O kur dar krūvos vienkartinių būrelių… Berniukai nebuvo tokie gabūs, todėl jų užklasinė veikla buvo perkrauta sportu. Vakare vaikai būdavo pavargę ir nevalgūs.
Pusryčiams – sauja tablečių
Kartą šeimininkė išklausė dietologo paskaitą ir nusprendė, kad jos vaikai alergiški pienui. Vaikų mityboje nebeliko jogurtų, sūrių, sūrelių, pieno.
Išklausiusi kitą paskaitą šeimininkė nebeleido vaikams pirkti sulčių ir vaisių, nes juose esantis per didelis cukraus kiekis gadina dantis. Ilgainiui pusryčiai tapo… sauja tablečių: kalcis – pieno produktams pakeisti, vitamino C tabletė vietoje vaisių ir dar vienas preparatas, vadinamas „asidapholus“ , kuris padeda visas kitas tabletes suvirškinti. Dar dubenėlis sausų pusryčių (sausų – tikrąja to žodžio prasme) ir stiklinė vandens – tokia būdavo dienos pradžia. Po to – riešutų sviestu ir uogiene suteptas sumuštinis priešpiečiams. Vakare meniu būdavo ne ką geresnis. Vakarienei galėdavau vaikams patiekti „kotletukų“. Dedu kabutes, nes tai būdavo tik gabalai maltos mėsos, kepami ant nesvylančios keptuvės – be kiaušinuko ar grietinės. Dar virdavau brokolį (žinoma, be druskos), kartais – žiedinį kopūstą. Galite įsivaizduoti, su kokiu apetitu vaikai tai valgydavo. Šeimininkės manymu, tai buvo sveika dieta.
Nors valgė tokį „sveiką“ maistą, vaikai dažnai sirgo. Ponia Julija ilgai užtruko, kol rado gydytoją, kuri be jokio sąžinės graužimo be paliovos skyrė vaikams antibiotikų, taip užtikrindama „garantuotą pasveikimą“.
Buvo skaudu, kad gausybė nenumatytų darbo valandų ir įtemptas grafikas mane pačią padarė praeive savo namuose. Vyras Remigijus bandė padėti ir paguosti, nes suprato, kad šį darbą dirbu tik dėl mūsų šeimos gerovės ir taip trūkstamų pinigėlių. Sūneliui Mantui tie treji metai buvo tikra kančia. Dažnai pavyduliaudavo ir verkdavo, kad Julijos vaikus myliu labiau nei jį, nes su jais visada būnu. Vakare prausdavau Julijos vaikus, prieš miegą skaitydavau pasakėlę visiems kartu, o pačiai ne kartą ašaros riedėjo, kad savo sūnui tik telefonu galiu pasakyti labanakt, tik telefonu galiu paskaityti pasakėlę prieš miegą.
Paguoda tik auklės glėbyje
Sunkiausia būdavo, kai reikėdavo su šia šeima keliauti. Egzotiški Havajai, kalnuotasis Koloradas, prašmatniosios Floridos poilsiavietės, Disneylandas… Kad ir kur keliaudavau, visada spaudė širdį, nes mano šeima buvo toli Čikagoje, o aš savo meilę ir dėmesį dalinau svetimiems vaikams. Juos tikrai nuoširdžiai pamilau, ir dabar tikrai buvo aišku, kodėl tokie keisti santykiai amerikiečių šeimose. Kokios meilės, užuojautos ir pagarbos iš vaikų tikėtis, jei nuo gimimo juos supa ir glaudžia tik auklės rankos, jei su savo bėdomis ir džiaugsmais vaikai bėga pas svetimą moterį, jei tikri tėvai net per atostogas sugeba vaikams suorganizuoti krūvas alinančių užsiėmimų, kad tik nekvaršintų jiems galvos. Ko tikėtis, jei visas vertybes ir dvasios turtus vaikas gauna iš svetimų moterų – auklių.
Mano šeimininkai visiškai nežinojo, kas vyko jų vaikų gyvenime, kada jie džiaugėsi, o kada verkdavo „Beata“ ir bėgdavo man į glėbį. Kartu ir verkdavome, ir juokdavomės. Dirbdama toje šeimoje prisiekiau sau visada mylėti savo vaikus, būti jiems gera, artima ir atvira. Treji metai, praleisti Julijos ir Deivo šeimoje, pakeitė mane ne tik kaip žmogų, bet ir kaip žmoną, o ypač – kaip mamą.
Begėdė išmesta iš darbo
Savo istoriją pabaigsiu liūdna gaidele. Kaip netikėtai pradėjau dirbti aukle, taip netikėtai ir baigiau. Sumanumo ir darbštumo dėka mano vyras Remigijus pradėjo savo verslą. Ačiū jam iš visos širdies, kad nepabijojęs konkurencijos ir kalbos barjero drąsiai pasinaudojo atsivėrusia galimybe pagaliau būti savo paties bosu ir šauniai aprūpinti mūsų šeimą. Kadangi dėl pinigų nebereikėjo taip jaudinis, paprašiau šeimininkės, kad sudarytų man darbo grafiką. Norėjau pati pasiiminėti Mantą iš mokyklos, vakarais būti namie, vėl būti mama ir žmona, o ne ištisai dirbti. Ir ką gi Jūs manote?
Buvau apšaukta begėde, kuri nebenori padėti savo šeimininkei ir begėdiškai reikalauja tikslios darbo valandų apskaitos, o tai taip apkarpytų Julijos laisvę. Ištisas valandas šeimininkė šaukė ir įrodinėjo, kad be mano pagalbos jos namai sugrius, o jos gyvenimas pavirs chaosu. Galiausiai liepė man važiuoti namo ir apsigalvoti. Jos manymu, per tiek laiko turėjau suprasti, kad mano poniai žmonės verti tiek, kiek iš jų vertės sau gauna pati ponia.
Rytojaus dieną man paskambino Deivas ir pasakė, kad nežiūrint mano nepakeičiamumo, jis neleis, kad jo namuose dirbtų auklė, kurios norai nuliūdino jo žmoną. Tarytum aš visus tuos metus būčiau dirbusi Julijos, o ne 4 jos vaikų aukle.
Apie vaikus nebuvo net užsiminta, man neleido su jais pasimatyti ir net pasakyti sudie. Nepanorėjusi būti ponios verge buvau išgriebta tarsi musė iš barščių. Vargšai mano prižiūrėti vaikučiai. Puikiai žinau, kokia sumaištis buvo jų galvelėse ir liūdesys jų širdelėse. Ne dieną ir ne dvi verkiau, vis galvodama apie tuos vaikus. Dar ir dabar dažnai sapnuoju tuos 4 visko pertekusius, bet vienišus vaikus. Vis išgirstu apie eilinę pasikeitusią auklę Julijos ir Deivo šeimoje. Lietuvos tėvelių noriu paprašyti – mylėkite, globokite, skatinkite savo vaikus. Nesvarbu, kad ne kiekvieną žaislą galite nupirkti, kad drabužėliai ne patys brangiausi. Jūsų meilė, šiltos rankos – tai didžiausios dovanos ir turtas, kokio tik gali reikėti Jūsų vaikui. Gal tie žiopliukai ir ne visada parodo, kaip jie mūsų dėmesį įvertina, bet tai lyg mažytės sėklelės byra į jų širdutes.
Beata
„Mamos žurnalas“
