„Lapė mane atvedė į tą vietą, kur aš labai gerai jaučiuosi ir kalbu ta kalba, kuria galiu išreikšti savo mintis geriausiai. Nėra netikrumo jausmo, kad gal kažką darau ne taip. Dirbi ir tau gera, ramu ant širdies“, – sako dailininkė Aušra Kiudulaitė. Kiekvienos knygos kūrybą ji prilygina vaiko gimimui, ir drąsiai būtų galima pasakyti, kad dabar Aušra yra 6 vaikų mama, – dviejų sūnų ir keturių knygų.
Aušra, prisipažinote, kad pati buvote „Mamos žurnalo“ skaitytoja, augindama savo vaikus?
Mano vyresnėlis Jokūbas – jau suaugęs vyras, kaip sakau skaitytojams, jis jau su barzda ir mergina. Bet tada, prieš 23 metus, „Mamos žurnalas“ buvo reikalingas pagalbininkas. Jokūbo susilaukėme labai jauni, būdami studentai. Studijavau Dailės akademijoje.
Kad noriu būti dailininke ir mano saviraiškos kalba yra vaizdai, supratau labai anksti, nuo kokių 15 metų. Ruošiausi studijoms, studijuoti tapybą buvo mano svajonė. Bet paskui, apie 2000-uosius, reklamos verslas šovė į viršų, pradėjau dirbti agentūroje reklamų kūrime. Dirbau, bet nebuvau laiminga, nelabai man patiko tas darbas. Po 9 metų pertraukos gimė antrasis sūnus Rapolas. Jis yra ta tikroji priežastis, kodėl aš atėjau į vaikų literatūrą ir knygų iliustravimą. Sakoma, kad moteriai apie trisdešimtuosius metus įvyksta branda ir suvokimas, kad gyvenimas per trumpas daryti darbus, kurie tau nepatinka. Nebesinori užsiimti tuo to, kas tavęs nedžiugina, kuo nesididžiuoji.
Motinystės atostogos buvo laikas, kai nusprendėte pabandyti knygų iliustravimą?
Tai įvyko kur kas vėliau, Rapolas jau buvo darželinukas. Išėjusi iš reklamos agentūros, kurį laiką buvau tarsi „neįsižeminusi“, laisva menininkė, piešiau, kėliau savo darbus į dailininkams skirtas internetines platformas, bet pasirašydavau slapyvardžiais. Buvo toks nepasitikėjimas savo jėgomis, nes manoma, kad vaikams piešia tie dailininkai, kurie nieko daugiau nesugeba. Net ir pasakymas „vaikiškos knygelės“ skamba kažkaip mažybiškai, šiek tiek su pašaipa.
Bet kad galiu su vaikais kalbėti per piešinius, mačiau ir augindama sūnų – jis raides išmokdavo kur kas greičiau, jei jas mokydavau piešdama, ypač, jei paveikslėlis humoristinis, užkabinantis. Kartais ateidavau į Rapolo darželio grupę, vesdavau vaikams piešimo valandėles.
Lietuvos kultūros institutas turi tokią labai gražią progrąmą, kasmet po vieną žmogų, kuris nori būti vaikiškų knygų iliustratoriumi, siunčia į tarptautinę Bolonijos knygų mugę, kuri skirta vaikų literatūrai. Laimėjusi tą konkursą, 2015 metais išvykau į Boloniją, kelios ten praleistos dienos man atvėrė akis, kad pasaulis yra beprotiškai didelis, stilių įvairovė vaikui – tik į naudą. Kuo vaikas daugiau skirtingų iliustracijų pamatys, tuo geriau. Net jei savęs nematai Lietuvos kontekste, reikia užsimerkti ir daryti, o paskui jau žiūrėti. Ta knygų mugė mane taip padrąsino, kad aš grįžau įkvėpta. Staiga pradėjau sulaukti įvairių agentų pasiūlymų, ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių, net Amerikos. Ir tada nutiko keistas dalykas: mane susirado tuo metu Kinijoje gyvenanti Evelina Daciūtė. Ji buvo internete mačiusi mano darbus ir pasiūlė kartu kurti knygą. Vienas, antras jos siųstas tekstas manęs neužkabino, bet „Laimė yra lapė“ iškart surezonavo su mano pačios vidine būsena.
Tuo laikotarpiu išgyvenau begalinį skausmą – palaidojome dešimtmetę krikšto dukrą, patekusią į automobilio avariją. Mes buvome labai artimi su ta draugų šeima, kartu auginome vaikus. Aš nežinojau, kur pasidėti. Atrodo, gyvenimas visada turi būti teisingas, tai kaip gali atimti vienintelį vaiką iš šeimos? Labai įstrigo posakis: atrodo, kad dabar numirsi iš sielvarto, bet kažkodėl nenumiršti, turi gyventi. Ir man ta istorija su lape taip surezonavo! Pavyzdžiui, lapės klausia: „Ar tu visada visada būsi su manimi?“ Vaikas tikisi teigiamo atsakymo, kad taip, būsiu, viskas bus gerai. O lapė atsako, kad ne. Aš į tą knygą sudėjau visą savo sielvartą ir galbūt norėjau kažkaip įprasminti krikšto dukrytės netektį. Knygą skyriau visiems, su kuriais buvau, esu ir dar būsiu ateity laiminga.
Evelinai pasakiau, kad čia mano istorija, aš ją imu, nes turiu ką pasakyti. Norėjau tikėti, kad vis dėlto laimę gali atrasti kitur, jei negali susigrąžinti tos, kurią turėjai. Pradėjau tą knygą daryti, verkiau, liūdėjau, išliūdėjau. Kas su manimi dirba, žino, kad knyga be dvejų metų neišeina. Buvo atvartų, kuriuos perdarinėdavau ir po 19 kartų. Mano vidinis kritikas – su dideliais raumenimis, dariau, kol rezultatas daugmaž mane tenkino, leidykla jau tiesiog išplėšė failus, nes būčiau tobulinusi dar toliau.
Su ta lape gyvenau dvejus metus. Eidavau į studiją kaip į kasdienį darbą. Neperdėdama galiu sakyti, kad buvau dvejus metus nėščia, kol 2017 metais gimė knyga. Kai moteris laukiasi, iš to laikotarpio pasimiršta tam tikri dalykai, bet ji visada prisimena, kaip jautėsi. Kuriant knygas – tas pats, tu gali pamiršti, kokie buvo metai, bet niekada nepamirši, kaip tuo metu jauteisi.
Knyga man padėjo išbristi iš mano skausmo. Tai nėra knyga, skirta tik Lietuvai ir lietuviams, tai knyga vaikams. Nesvarbu, kokioje šalyje gyvena. Ji žmonėms, kurie išgyveno skyrybas, netektis, išvažiavo gyventi toli nuo namų. Ta knyga turi tarsi du pamušalus: vienas suprantamas vaikams, kitas suaugusiesiems. Pamenu, kaip ją skaičiau savo Rapolui, kuris buvo bebaigiąs darželį, ir galvojau: „Kaip man tavęs gaila, tu dar nežinai, koks pasaulis yra iš tikrųjų, visos netektys ir visi išsiskyrimai tavęs dar tik laukia“. Į tą knygą taip norėjosi sudėti šviesios vilties. Buvau įsikibusi į tą lapės uodegą, norėjau padėti ir sau, ir kitiems.
Kaip atrodė „Laimė yra lapė“ pripažinimo kelias?
Knyga išėjo, ir prasidėjo tolesnis jos gyvenimas. Iš pradžių Lietuvoje knygą priėmė gana santūriai, nes ji labai skyrėsi bendrame kontekste. Kai tai tavo pirmoji knyga, nelabai ir įsivaizduoji, kaip turėtų būti priimama. Buvo praėję nemažai laiko, gal pusė metų, kai knygos iliustracijos pakliuvo į konkursus, gavo pirmuosius apdovanojimus, tada po truputį pasikeitė požiūris ir Lietuvoje. Knyga išleista prieš septynerius metus, ir ji vis dar sugeba nustebinti. Vis pasidžiaugiame nauju vertimu į užsienio kalbą, dabar turiu 14 ar 15 užsienio kalbomis išleistų knygos versijų.
„Lapė“ atvėrė didelius kelius ir susitinkant su skaitytojais. Ypač, kai išleido viena žymi Anglijos-Amerikos leidykla, kuri savo leidžiamoms knygoms duoda tarsi kokybės ženklą. Po to pasipila pasiūlymai leisti įvairiose šalyse, o tada mus kviečia pristatyti knygą tos šalies skaitytojams. Iš tų susitikimų buvo įvairių patirčių. Ten, kur yra perteklinis vartojimas, perteklinė kultūra, vaikams nebepakanka paprasto pristatymo, jie galbūt tikisi 3D reginių, šou, kostiumų. Bet nepaprastai sužavėjo Indijos vaikai savo blizgančiomis akelėmis, smalsumu. Jie tave tarsi geria, nes nepersisotinę pramogomis ir galimybėmis. Indija liko abiejų mūsų su Evelina didžiąja meile. Po tų susitikimų pradėjau vertinti, kad svarbu susitikti su nuošaliau gyvenančiais vaikais, kur sunkiau prisikviesti autorius, kur nėra bibliotekų. Atėjo suvokimas, jei gyvenimas tiek daug davė, reikia atidavinėti ir pačiai, negailint laiko ir jėgų, pabūti su tais žmonėmis, nors tai tik keliolika vaikų, bet tai yra didžiulė prasmė.
Literatūriniai renginiai leido iš arti pamatyti pasaulio mokyklas, pavyzdžiui, Anglijoje buvome ten, kur net moksleivių tėvai be leidimo negali užsukti. Vaikai buvo jau skaitę šią knygą, turėjo klausimų, į kuriuos ne taip paprasta buvo atsakyti. Daug mokyklų aplankėme ir Lietuvoje. Kartais draugės, rinkdamos būsimą mokyklą savo vaikams, manęs klausia nuomonės: o kaip ta mokykla? Kaip bendrauja mokytojai? Kai esi svečias, kitomis akimis pamatai mokyklų atmosferą.
Susitikimuose pamatau, kaip vaikai supranta knygas ir ką jose atranda savo, apie ką net nemąsčiau piešdama. Tai neįtikėtina patirtis, tu darei galvodamas apie viena, o vaikai pamato kita. Knygai „Laimė yra lapė“ turėjau sukurti ir priešlapius, pamaniau, būtų įdomu ten sudėti vaikų mintis, o kas laimė yra jiems? Vienas sakė, kad laimė – tai šeima, mama, tėtis. Kitam laimė yra močiutės blynai su braškių uogiene. Trečiam čiuožti su rogutėmis. Vienas berniukas pasakė: „Man didžiausia laimė būtų sutikti dinozaurą miške“. O man pačiai laimė yra tada, kada nėra nelaimės…
Ar knygos kūrimo procese Evelina matė jūsų piešinius? Kokia buvo jos reakcija?
Žinoma, aš rodžiau piešimo metu, nes mano iliustracijos nėra pažodinės. Man buvo nedrąsu, kaip ji sutiks tokią iliustravimo versiją, nes praplatinau turinį visomis prasmėmis, – ir ji mane palaikė. Paveikslėlių knyga sukuriama iš dviejų dalių: teksto ir vaizdo. Jie sukimba į vieną nedalomą rutulį. Kiekvienas autorius turi parašyti, kas jam svarbu, o kiekvienas dalininkas turi nupiešti, kas jam svarbu. Paveikslėlių knyga yra dviejų žmonių bendrystė, draugystė. Mūsų su Evelina kūrybinė draugystė peraugo ir į tikrą draugystę.
Kuo sužavėjo „Draugystės ant straublio galo“ tekstas, kad ėmėtės ją iliustruoti?
Man norisi kalbėti apie tokias vertybes, kurios svarbios visą gyvenimą, – apie bendravimą, draugystę, ryšį tarp žmonių. Galbūt ne taip įdomu būtų iliustruoti liaudies pasaką apie vilką ir septynis ožiukus – su visa pagarba liaudies pasakoms. Man norisi šiuolaikinio vaiko pasauliui pateikti pačius aktualiausius dalykus. Kodėl to nepadarius per knygas? Ši antroji mano iliustruota knyga kur kas lengvesnė, žaismingesnė. Kai leidykla mane susirado ir pasiūlė Mariaus Marcinkevičiaus tekstą, įspėjau, kad man sunku įtikti, kad tekstas turi mane įkvėpti, kristi į širdį. Juk pradedi darbą, kuris truks dvejus metus, tad turi būti visiškai tikras, kad tai prasminga. Šįkart aš turėjau viziją, kad knyga gali išeiti iš rimtumo ribų, būti žaisminga tarsi žaidimas, įsijungianti fantaziją. Šita knyga irgi išversta į daug užsienio kalbų.
Esate sukūrusi ir autorinę knygą „Maksas ir 92 musės“, kurioje ne tik vaizdas, bet ir tekstas jūsų?
Ne tik piešti, bet ir rašyti man pasirodė įdomus iššūkis, aš pabandžiau, nors nebuvo lengva. Knyga „Maksas ir 92 musės“ išėjo likus kelioms savaitėms iki karantino pradžios, visos tuo metu išleistos knygos kažkiek nukentėjo, nes buvo mažiau matomos. Pamenu, kad iškart po „Knygų mugės“ viskas užsidarė, gyvenimas persikėlė į ekranus. Man virtualūs susitikimai su skaitytojais nėra tokie smagūs, kaip kalbėtis gyvai. Šita knyga irgi buvo nominuota kaip gražiausia metų knyga vaikams. Beje, visos keturios mano iliustruotos knygos buvo nominuotos Metų knygos rinkimuose – man tai ne tik įvertinimas, bet ir padrąsinimas, kad darau tai, kas reikalinga, kad tokių knygų reikia.
„Maksas ir 92 musės“ galbūt mažiausiai filosofinė knyga, ji neturi paslėpto prasmių pamušalo, kaip, pavyzdžiui, „Laimė yra lapė“. Tai gražus pasakojimas apie draugystę. Šuo Maksas kiekvieną vasaros dieną susipažįsta su vis nauja muse ir su jomis susidraugauja, net pamiršta šunų kalbą. Vasara turi 92 dienas, tad ir draugių 92. Man atrodo, kad vasara kiekvienam vaikui yra tarsi atskiras nuostabus pasaulis.
Naujausia jūsų knyga – vėl kūrybinis duetas su Evelina Daciūte?
Po „Laimė yra lapė“ praėjo šešeri metai, ir mes vėl išleidome bendrą knygą. Ne, tai nėra ,,lapės“ tęsinys. Nors daug kas sakė, kad turėtume tęsti tą sėkmingą liniją, bet man atrodo, kad tęsinio nereikia. Kai Evelina atsiuntė tekstą „Katinas ir tulpė“, supratau, kad imsiuosi šio darbo. Aplinkinių lūkesčiai buvo dideli, ir nors ta knyga nesulaukė tokio pasaulinio pripažinimo, išversta į mažiau kalbų, nei „Lapė“, man ji labai brangi, nes per šešerius metus jaučiuosi paūgėjusi kaip iliustratorė. Beje, su šia knyga mes vyksime į Indiją jos pristatymui.
Kodėl vaikystėje skaitytos knygos mums tokios svarbios?
Man pačiai iš vaikystės liko gražiausias atsiminimas, kaip mama man vakare skaito, sukurdama tarsi tokį saugų burbulą. Mūsų namuose buvo didelė biblioteka, vėliau jau pati skaičiau knygas, o kadangi buvau daug sergantis vaikas, nebuvo ir didelio pasirinkimo, ką veikti. Nesudomindavo viena knyga, imdavau kitą, trečią. Manau, labai svarbu, kad vaikas pasirinktų tai, kas jį domina, kas teikia skaitymo džiaugsmą. Nepradėsiu kalbėti apie tiesiogines knygos teikiamas naudas: kalbos ugdymą ir žodyno plėtimą. Labiau akcentuočiau patį ankstyvojo skaitymo ritualą. Kai turi mažą vaiką, galvoji: kaip norėčiau atsigulti ir paskaityti savo knygą! Bet kai vaikas išmoksta skaityti pats, tada supranti, kad praradai tokį gražų vaikiškų knygų pasaulį. Geroje knygoje vienus dalykus supras ir pakikens tėvai, kitus – vaikai. Labai smagu, kai vaikų knygos yra universalios ir tinkančios bet kurio amžiaus žmogui.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų rugsėjo 29 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
