Kanadoje apie autizmą kalbama jau seniai, o Lietuva šioje srityje – dar kūdikystės etape, įsitikinusi Lina Diksaitė-Tolvaišienė. Kanadoje Lina susilaukė pirmagimio Dominyko, kuriam dabar aštuoneri. Berniukui diagnozuotas įvairiapusis raidos sutrikimas.
Ji sutiko papasakoti optimistinę Dominyko istoriją, kaip fitoterapija padėjo ištrūkti iš uždaro burbulo, kuriame jis gyveno pirmus savo gyvenimo metus. Iki penkerių metų visiškai nekalbėjęs, vaikas dabar Lietuvoje lanko bendrojo ugdymo mokyklos pirmą klasę ir sėkmingai mokosi.
Linos tinklalapis https://timeherbs.com/, čia rasite daug vertingos informacijos.
Lina, papasakokite apie Dominyko gimimą, kada paaiškėjo, kad jis kitoks?
Dominyką pagimdžiau 35-erių. Abu su vyru esame nuo vaikystės pažįstami lietuviai, tik aš 16 metų gyvenau Anglijoje, jis – Kanadoje. Kai nutarėme kurti šeimą, aš atskridau gyventi pas jį. Žinoma, kad planavome ir norėjome vaikų. Tik Kanados gydytojai pražiūrėjo, kad vaisius auga įsitvirtinęs netaisyklingai, dėl to deformavosi jo galvos kaulai, o kartu galėjo būti sutrikdytas ir smegenų vystymasis. Tai paaiškėjo jau Dominykui gimus, nes buvo ne tik deformuota, galvos kaukolė bet ir kairė akis krypo į vieną pusę. Taigi, kai žvelgiame atgal, galime spėti, jog autizmas yra lemtas nėštumo metu vykusių komplikacijų. Nors tiksliai nustatyti autizmo priežastis visada yra labai sudėtinga.
Pirmus penkerius Dominyko metus vadinu vėžlio metais. Laikas tarsi sustingo, o kiekviena diena virto amžinybe. Gana greitai aš pastebėjau, kad Dominykui kažkas ne taip. Jo rankytės buvo vangios. Žvilgsnis klajojo kažkur toli, už šio pasaulio ribų. Jis buvo užsisklendęs savyje ir gyveno savajame pasaulyje. Mažylis vengė vaikų, žaidė vienas. Vyliausi, kad, laikui bėgant, jis išaugs. Juk berniukų raida šiek tiek lėtesnė negu mergaičių.
Kada išleidote jį į darželį?
Kai Dominykui suėjo dveji, Kanadoje radome privatų Montessori darželi, kuriame buvo laisvų vietų, ir jį ten užrašėme. Vylėmės, kad tarp vaikų ir dirbant specialistams vaiko pažanga bus greitesnė. Tuo metu Dominykas dar neturėjo jokios diagnozės, bet širdyje tą diagnozę mes su vyru jau įtarėme. Labiausiai neramino vangios, nejudrios jo rankytės. Kiti dvimetukai domisi žaislais, juos ima į rankas, o mūsiškiui ką įduodavai, tas iš rankų ir iškrisdavo. Nesu tikra, ar Dominykas suprato, kad jis yra darželyje. Jis gyveno visiškai savame pasaulyje.
Kanadoje patys darželiai parodo iniciatyvą, jei vaikui reikia specialiosios pagalbos. Mūsų atveju buvo suburta specialistų komanda iš kelių žmonių, kurie stebėjo Dominyką ne vieną dieną, išsamią apklausą atliko ir su mumis, tėvais. Darželio darbuotojai matė, kad Dominyko raida netipinė. Tačiau tada diagnozės mes negavome, tik buvo skirta papildomų užsiėmimų su logopedu, ergoterapeutu.
Kadangi vaikas darželyje nieko nevalgydavo ir neidavo į tualetą niekur kitur, tik namuose, jį atveždavome tik kelioms valandoms per dieną. Manėme, po truputį pripras. O tada prasidėjo kovidas, ir visas pasaulis ilgam užsidarė namuose. Mes kaip tik tuo metu buvome grįžę į Lietuvą, ir per visą karantiną čia likome.
Kol nėra tikslios diagnozės, visada galima tikėtis, kad vaikas išaugs, viskas praeis?
Melavau sau ir tikėjausi stebuklo. Prisimenu, kaip desperatiškai ieškojome atsakymų. Kiekvieno gydytojo vizito laukdavau vildamasi, kad jis ras būdų jam padėti.
Visi lankyti neurologai nesiūlė nieko jo pykčio priepuoliams mažinti. Akių specialistai pasakė, kad akį reikės operuoti daug kartų. Logopedo pasiūlytos komunikavimo kortelės nedavė net menkiausio rezultato. Jam einant ketvirtus metus, jis vis dar negebėjo atpažinti mūsų nuotraukose ar net nosies iššnypšti. Jis tipeno ant pirštų galų, daugiau paeiti jam buvo sunku, greitai pavargdavo.
Nenuleidome rankų, net per karantiną Lietuvoje ieškojome specialistų, labai daug su sūnumi dirbau aš pati. Beje, dirbu ir iki šiol, nes bet kokie teigiami poslinkiai atsiranda tik po sunkaus darbo. Patyrėme ir skaudžių akimirkų, nes ne vienas specialistas atsisakė su Dominyku dirbti, sakydami, kad tai bus mūsų pinigų švaistymas. Pavyzdžiui, nuvežame pas privatų logopedą, o Dominykas, visiškai nekalbantis vaikas, visa laiką klykia. Nueiname į privatų ergoterapijos užsiėmimą, o sūnus stovi kaip įbestas, nereaguoja į jokius žodžius. Aš suprantu ir specialistus, nieko nekaltinu – galbūt klykiantis vaikas trukdo dirbti su kitais vaikais?
Laimei, radome ir nuostabių terapeutų bei specialistų. Pavyzdžiui, Lietuvoje atrasta muzikos terapija Dominykui tiko, beveik nekalbančio vaiko žodynas pasipildė vienu kitu nauju žodžiu. Bet praėjus dvejiems metams Dominyko progresas buvo labai menkas ir lėtas, atrodė, vėžlys greičiau ropoja.
Tuo metu Lietuvoje pas privačius specialistus gavome ir diagnozę – buvo patvirtintas įvairiapusis raidos sutrikimas, 4,5 metų vaiko raida prilygo dvejų metų vaiko raidai.
Mūsų šeima susilaukė antrojo vaikelio, dukrytės, o Dominyką pabandėme čia leisti į darželį. Deja, kitaip nei Kanadoje, Lietuvoje į autistiškus vaikus ne visur žiūrima palankiai. Iš vieno privataus darželio mūsų paprašė išeiti. Arba pasiūlė patiems samdyti auklėtojos padėjėją, kuri kasdien būtų šalia Dominyko. Teko ieškoti kito darželio, į kurį trims–keturioms valandoms galėtume atvesti sūnų.
Tuo metu Dominyko būklė buvo labai sudėtinga – nekalbėjo, nebendravo, neturėjo jokių savarankiškumo įgūdžių?
Mūsų atvejis buvo išskirtinai sudėtingas. Man, kaip mamai, buvo sunku, nes moteris tarsi pasiima visą naštą nešti ant savo pečių. O vyrui sunku, nes dūžta svajonė išauginti sūnų „tikru vyru“. Šeimoje labai sudėtinga išlaikyti darnius santykius. Augindamas vaiką, dar nelankantį mokyklos, juk turėtum džiaugtis juo labiausiai (tai galiu patvirtinti augindama „sveiką“ dukrytę), o autistuką augindamas tu daugiau laiko praverki nei esi laimingas. Tu gyveni nerime, nežinioje, nėra jokių garantijų kaip tau bus, ar geriau, ar blogiau?
Po privataus darželio, iš kurio buvome išprašyti, patekome į Valdorfo pedagogikos darželį. Dominykui tiko tai, kad daug laiko būdavo leidžiama lauke. Ir auklėtojos pasitaikė geros, tad viskas būtų buvę gerai, jei ne labai dažnos ligos. Dominyko imunitetas labai silpnas, vos tik kas – ir serga, temperatūra pakyla iki 40 laipsnių.
Kada įvyko lūžis tiek fizinėje, tiek intelektualinėje Dominyko raidoje?
Mums buvo sunku priimti faktą, kad mūsų vaikas vystosi kitaip, nei jo bendraamžiai. Asmeniškai aš negalėjau susitaikyti su mintimi, kad jis niekada nekalbės ar liks visiems laikams priklausomas nuo mūsų. Būtent ši nepasidavimo dvasia ir motiniškas instinktas paskatino mane ieškoti alternatyvių sprendimų. Ilgos valandos, praleistos tyrinėjant įvairias terapijas ir procedūras, net ir tokias netradicines, kaip kamieninių ląstelių persodinimas, galių gale atvedė mane prie fitoterapijos. Nors Lietuvoje ši terapija dar nėra plačiai paplitusi, jos senos tradicijos ir sėkmės istorijos kitose šalyse man suteikė daug vilties.
Kai Dominykui buvo treji ar ketveri, išgirdau vieno žymiausių Amerikos fitologų paskaitą, kaip fitoterapija gali būti taikoma autizmo sutrikimų turintiems žmonėms. Man kilo mintis: kodėl nepabandžius? Gal tai yra raktas į visa kita? Baigiau sertifikuotus dvejus metus trunkančius kursus ir pradėjau taikyti fitoterapiją Dominykui.
Lūžiu vadinčiau tą dieną, kai vežiau Dominyką iš Valdorfo darželio namo ir paklausiau, ar tą dieną jis ką nors valgė? Žinojau, kad Dominykui sunku praeitį susieti su dabartiniu laiku ir jis niekada į tokį klausimą neatsakydavo. O tą dieną pasakė: „Obuoliuką“. Aš netekau žado. Nuo fitoterapijos pradžios buvo praėjusios vos 10 savaičių.
Tada pradėjau rašyti dienoraštį, išsikėliau tikslus, ką norėčiau, kad Dominykas darytų, ko dabar nedaro. Pavyzdžiui, jis atsisėsdavo į mašiną ir nesuvokdavo, kad reikia uždaryti duris, užsisegti saugos diržą. Dirbau su juo kiekvieną dieną, ir dabar jis tai padaro pats. Fitoterapija jau trejus metus yra jo pagrindinė terapija, nors bandėme ir kitų metodų, bet šis sūnui pasirodė veiksmingiausias. Jis pradėjo kalbėti ir kalba sakiniais. Kuo daugiau kalba, tuo mažiau piešia – matyt, jau gali savo emocijas išreikšti ir verbaliniu būdu.
Tai buvo sprendimas, kuris atvėrė naujas duris mūsų sūnui. Jis ištrūko iš savo uždaro pasaulio, kuriame gyveno visiškai vienas. Kiek ašarų išliejau matydama jį taip arti, bet kartu taip toli nuo mūsų. Tačiau aš niekada nepraradau tikėjimo, kad galima pasiekti daugiau. Pasitelkę natūralius preparatus, mes pradėjome nuostabią kelionę pokyčių link.
Atėjo laikas pradėti lankyti mokyklą – kur tai įvyko, Kanadoje ar Lietuvoje?
Pusę metų jis lankė mokyklą Kanadoje. Ten nebuvo jokių mokytojo padėjėjų, bet mokykla turėjo puikiai įrengtą nusiraminimo kambarį su tam skirtomis priemonėmis ir žaislais. Jei vaikas pavargsta per pamoką, jis gali pats pasiprašyti į nusiraminimo kambarį ir ten pabūti. Bet pradėjęs lankyti mokyklą Dominykas vėl ištisai ėmė sirgti, tad priėmėme sprendimą grįžti į Lietuvą.
Nuo šio rugsėjo Dominykas lanko bendrojo ugdymo mokyklą, mokosi pagal BU programą ir turi individualų padėjėją. Dominykas gali atsakyti į klausimus ir palaikyti pokalbį, bet rišliai dėlioti sakinių seką atpasakojant tekstą jam yra dar sudėtinga. Tiesiog jo smegenys veikia kitaip. Bet mano norų dienoraštyje įrašytas tikslas, kad per šiuos mokslo metus sūnus išmoktų skaityti, ir tas tikslas sėkmingai vykdomas – dar tik pusė mokslo metų, o jis jau beveik skaito.
Apsilankėme pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, kad gautume rekomendacijas, kaip mokytojams dirbti su Dominyku. Man atrodo, kad Lietuvoje per daug vietos paliekama paties pedagogo ir mokyklos interpretacijoms. Ankstesnė mokytoja užduodavo labai daug namų darbų – Dominykas juos ruošdavo po tris valandas. Paskui ta mokytoja išėjo, atėjo nauja – ir viskas iš esmės pasikeitė. Tas pačias rekomendacijas mokytoja taiko kitaip, ir įtampa dingo. Dabar Dominykas rytais pats pabunda, apsirengia, susiruošia į mokyklą, nes nori ją lankyti. Prieš porą metų net nebūčiau įsivaizdavusi, kad viskas bus taip gerai.
PPT rekomendavo papildomą visų specialiųjų pedagogų ir logopedo pagalbą, ją gauname nemokamai.
Pirmoji klasė – didelis žingsnis kiekvienam vaikui, Dominykui – dar didesnis iššūkis. Nerimas graužia iš vidaus. Ar jis spės keliauti su visa klase? Ar susidoros su nauja aplinka, naujais draugais? Kasdienės užduotys reikalauja 10 ar 100 kartų daugiau kantrybės ir pastangų jam, nei jo bendraamžiams. Tačiau jis pasižymi išskirtine atmintimi. Prisimena tokius dalykus, kurie įvyko jam būnant trejų ar ketverių. Jis yra labai mylintis ir atjaučiantis vaikas. Kaskart atėjęs pas babą pasiteirauja, ar jai vis dar skauda koją, ar padeda mažiesiems nulipti nuo kalno. Nuostabu matyti jį linksmą, besišypsantį ir besimėgaujantį gyvenimu.
Žmogiškai pagaunu save lygindama jį su kitais vaikais, bet greitai primenu sau, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir turi savo kelią. Todėl ir panašaus likimo šeimoms nuoširdžiai patariu pamiršti rungtyniavimą ir susitelkti ties savo vaiko progresu, džiaugtis laimėjimais, kad ir kokie jie būtų. Mes labai didžiuojamės tuo, kad Dominykui net pavyko pradėti lankyti krepšinio treniruotes. Autistiškam vaikui komandiniai žaidimai yra didelis iššūkis, o krepšinyje yra tiek taisyklių, tiek visko reikia išmokti! Treneris buvo labai nustebęs, kai aš atėjusi užrašyti sūnaus į treniruotes pasakiau, kad Dominykas autistiškas. Sakė, kad trenerio praktikoje aš esu pirma mama, kuri sako tai viešai. O aš manau, kad šitą informaciją būtina pasakyti ir pedagogams, ir visiems žmonėms, kurie susidurs su Dominyku.
Atvirumas leidžia išvengti daugelio nesusipratimų.
Na ir pabaigoje papasakokite šiek tiek plačiau apie fitoterapiją, kurią iki šiol taikote Dominykui. Kas tai – arbatos, užpilai, tabletės?
Dabar visiškai suprantu posakį: „Žmogus – gamtos dalis“. Todėl vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimų, vadinu „gamtos vaikais“, nes jiems iš tikrųjų trūksta dalelės gamtos. Viliuosi įkvėpti tuos, kurie yra atsidūrę prie nevilties slenksčio. Noriu padrąsinti išbandyti tai, kas yra labai sena, bet kartu dar vis nauja šiuolaikiniame pasaulyje. Dominykas porą kartų per dieną vartoja jam pritaikytus augalų preparatus mikstūrų ir kapsulių pavidalu.
Fitoterapija – natūralus ir saugus būdas grąžinti organizmą į homeostazės būseną. Kiekvienas žmogus, turintis autizmo spektro sutrikimą, yra unikalus, todėl ir augalinės formulės turi būti kuriamos individualiai, atsižvelgiant į konkrečius poreikius ir simptomus. Augalinė terapija gali būti taikoma tiek atskirai, tiek kartu su kitomis terapijomis. Augaliniai preparatai veikia švelniai, bet turi ilgalaikį poveikį. Kadangi augalai tiesiogiai veikia smegenis, rezultatai matomi gana greitai. Yra daugybė mokslinių tyrimų, patvirtinančių fitoterapijos veiksmingumą gydant įvairius sutrikimus, įskaitant ir autizmo spektro sutrikimą. Augalai, tokie kaip ramunėlės, melisos, valerijonai, turi momentinį raminamąjį poveikį ir gali padėti mažinti nerimą. Augalai „tonikai“ gali sustiprinti nervinę sistemą ar kitus organus.
Adaptogenai gali padėti organizmui lengviau adaptuotis prie stresinių situacijų, didelio krūvio ar naujovių. Svarbu pabrėžti, kad tai yra kompleksinė ilgalaikė terapija, o tam geriausia susirasti tinkamą specialistą, kuris padės siekti geriausių rezultatų.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Projektą „Priimti kitokį“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 8000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.03.19.
