Baby Blue etapą išgyvena daugybė moterų po gimdymo
Labai daug jaunų mamų (50-85 proc.) po vaikelio gimimo praėjus vos kelioms dienoms, aprimus pirmajam džiaugsmui, pajunta labai netikėtus ir net gąsdinančius ženklus.
Mama suvokia, kad visiškai nebesusigaudo savo jausmuose – čia jai norisi juoktis, čia verkti. Ašaros byra dažnai, gausiai, jų priežasties nesupranta nei ji pati, nei artimieji.
Moteris staiga tampa nekantri, sudirgusi, ją erzina, jaudina net smulkmenos, dalykai, į kuriuos anksčiau net nekreipdavo dėmesio. Užplūsta didžiulis liūdesys, moteris jaučiasi nepasitikinti savimi, įsitempusi, pavargusi, nerami, prislėgta.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet taip jaustis keletą dienų, net savaitę-dvi po gimdymo yra normalu. Ir dažniausiai ši savijauta (baby blues, motinystės melancholija) kaip staiga užėjo, taip staiga ir pranyksta. Konsultuoja Konsultavo psichoterapeutė Rima Viliūnienė.
O gal jau depresija?
Tačiau maždaug vienai iš aštuonių moterų ir po dviejų savaičių savijauta ne pagerėja, o pereina į tikrų tikriausią pogimdyminę depresiją.
Nuotaikos. Tuomet mamai tampa vis sunkiau rūpintis kūdikiu, ji gali pradėti pykti ant jo, manydama, kad tai jisai kalčiausias dėl jos vargų. Tuo pat metu moteris jaučiasi kalta, kad nepakankamai myli savo vaiką, kad nėra pati geriausia mama. Apima beviltiškumo, nepilnavertiškumo jausmas… Moterį kamuoja nerimas, gali net ištikti panikos priepuoliai. Prislėgta liūdna mama vis mažiau geba džiaugtis augančiu vaiku, ją slegia rutina tampanti kasdienybė, vis dažniau apima jausmas, kad gyvenimas eina pro šalį. Prasideda konfliktai šeimoje.
Maistas. Dingsta apetitas, o ir laiko pavalgyti ne visada atsiranda. Arba priešingai – mama ištisai jaučiasi alkana (ir ne vien maisto…) ir visą dieną ką nors kramsnoja, tai netrunka pereiti į kilogramus ir dar labiau didina mamos nepasitenkinimą savimi bei savo dabartiniu gyvenimu.
Miegas. Kone nuolatos jaučiamas miego trūkumas – arba vaikas neduoda miegoti, arba, net jei jis ir leidžia, mama tiesiog negali užmigti.
Savigrauža. Mama vis labiau jaučiasi išsekusi, nuvargusi, sugniuždyta. Jos nuotaika liūdna, ji dažnai verkia… ir graužia save už tai, kad taip jaučiasi, kad „išskydo“, kad „nesusiima“.
Kūdikis. Kūdikis jaučia mamos baimę, liūdesį, nepasitikėjimą savimi, jis pradeda dažniau verkšlenti, neišsimiega, visą laiką jaučiasi alkanas. Tai dar labiau sekina moterį, ji tarsi patenka į užburtą ratą. Kartais atrodo, kad tai niekada nesibaigs, kad nėra jokios išeities. Gali būti, kad kartais moteris pagalvoja apie savižudybę. Pati išsigąsta savo minčių. Ir labai gėdijasi papasakoti apie jas artimiesiems.
Kodėl mamos taip jaučiasi
Kyla normalus klausimas – kodėl mamos taip jaučiasi? Kas nutinka, kad po vaiko gimimo, užuot vien džiaugusis mažuoju, tenka „lipti sienomis“?
Priežasčių tikrai ne viena, ir sunku išskirti „tikrąją“, svarbiausiąją.
Hormonai. Pirmiausia, aišku, jei jau kalbame apie moteris, tai kaip gi be hormonų? Nėštumo laiku moters organizme estrogenų bei progesterono kiekis būna kur kas didesnis (iki kelių šimtų kartų) negu įprastai. Prolaktino, kuris paruošia krūtis pieno gamybai, irgi daugėja; taip pat ir kortizolio.
Didėja tiroksino poreikis. Pradėjusi funkcionuoti placenta gamina 4 pagrindinius hormonus: choriongonadotropiną, progesteroną, estrogenus ir placentinį laktogeną.
Gimus vaikeliui ir placentai, per pirmąsias paras estrogenų ir progesterono kiekis moters organizme greitai ir labai smarkiai sumažėja. Su placenta išeina ir jos gaminti hormonai. Kortizolio ir β endorfinų lieka trečdalis to, kiek buvo iki gimdymo. Tiroksino irgi pasidaro mažiau, nei įprastai – mažiausiai jo būna praėjus trims savaitėms po gimdymo. Prolaktino po gimdymo padaugėja, ir padidėjęs jo kiekis išlieka visą maitinimo krūtimi laiką.
Palaipsniui atjunkant, prolaktino irgi palaipsniui mažėja, ir kažkuriuo metu dar tebemaitinančiai moteriai prasideda menstruacijos. Grubiai galima sakyti, kad moteris vėl tampa savimi, kai vėl gali pastoti – t.y., kai prasideda menstruacijos.
Taigi yra nemažai priežasčių manyti, kad už moters emocinę būseną po gimdymo labiausiai „atsakingi“ hormonai. Net yra autorių, kurie pogimdyminę depresiją traktuoja kaip vien tik hormoninę (endokrininę) problemą.
Yra daugybė emocinių-psichologinių dalykų, kurie labai svarbūs, ir susidėję keli gerokai apsunkina moters savijautą:
• Pirmiausia, ar planuotas, ar lauktas buvo šis vaikas? Kaip praėjo gimdymas? Kokie susiklostė santykiai su medikais? Ar gimdymo metu moteris jautė pakankamą medikų pagarbą ir rūpestį, ar buvo atsižvelgiama į jos norus, ar mama jaučia, kad buvo padaryta viskas, kad ji ir kūdikis jaustųsi gerai? Ar ji džiaugiasi gimdymu? O gal mama nusivylusi, nes viskas vyko ne taip, kaip tikėjosi, jaučiasi kažko nepadariusi?
• Jei tai pirmas vaikas, tapimas mama yra neišvengiamas šokas. Net ir išnešiojus visas 40 savaičių ir gimdžius pusę paros, vaikas, atrodo, vis tiek ateina per greitai, kai tėvai dar nepasiruošę jo priimti. Staiga mama tampa ištisą parą atsakinga už bejėgį žmogiuką. Ši atsakomybė slegia.
• Reikia laiko išmokti daugybės visiškai naujų nežinomų dalykų, ir neretai nėra kam jų pamokyti. Daug bejėgiškumo, nerimo, abejonių, vienatvės. Reikia laiko įgyti pasitikėjimo savimi šioje naujoje situacijoje. Tai gali labai apsunkinti pernelyg dideli moters reikalavimai sau.
• Netrukus moteris pastebi, kad jos laisvė dingo. Ilgam. Net nuėjimas į parduotuvę tampa kruopščiai planuojama „operacija“. Mama jaučiasi lyg įkalinta, uždaryta viena namuose su vaiku, ir nėra net su kuo pasikalbėti… Dažnai moterys pasakoja besijaučianti tarsi voverė rate – vaikas, visa buitis, vėl vaikas, ir taip kasdien. Netrukus tai, kad vaikas prižiūrėtas, namai sutvarkyti, priimama kaip savaime aiškūs dalykai. Įvertinimo, pripažinimo, kurio taip trūksta, pavyksta sulaukti ne kiekvienai. Neretas vyras taip ir nesupranta, ką jo moteris per dienas veikia vaiko auginimo ATOSTOGŲ metu.
• Po gimdymo beveik kiekviena moteris yra nepatenkinta savo išvaizda. Kilogramai netirpsta taip greitai, kaip norėtųsi…
• Staiga pasikeičia santykiai ir moters vaidmuo šeimoje. Iš žmonos ji tampa mama. Reikia laiko suvokti naują vaidmenį. Kinta santykiai ir su tėvais – jie tampa seneliais, ir tai reikia „suvirškinti“ ir jiems, ir jums.
• Santykiai su vyru irgi patiria daugybę išbandymų. Dažnai vyras po kurio laiko į vaiką ima reaguoti kaip į konkurentą, kuris iš jo beveik visiškai atėmė žmonos dėmesį. Vyrui irgi reikia nemažai laiko, kad prisitaikytų prie pasikeitusių sąlygų. Nereta pora išgyvena pačią tikriausią tarpusavio santykių krizę.
• Jei vaikas nebe pirmas, reikia papildomų jėgų ir laiko padėti vyresnėliui rasti savo naują vietą pagausėjusioje šeimoje, padėti jam susivokti savo jausmuose, kartais nuo jo net fiziškai saugoti mažylį.
Perskaičius viską, tampa nuostabu ne tai, kad kai kurios mamos patiria depresiją, bet tai, kad tos depresijos kai kurios nepatiria… Natūraliai kyla klausimas: nuo ko priklauso, kad vienos moterys suserga, o kitoms tas laikas praeina labai švelniai? Deja, aiškaus, konkretaus atsakymo nėra.
Kada norma, kada – nebe?
Vienose šeimose įprasta atvirai reikšti savo jausmus, ir nerimaujanti, ašarojanti, bambanti mama nieko negąsdins. Kitose šeimose tai gali būti visiškai nepriimtina. Bet vis dėlto – kada rimtai suklusti, o kada jau ieškoti pagalbos?
Svarbūs keli dalykai:
• ar moteris susitvarko su nauja pasikeitusia situacija
• ar pajėgia pasirūpinti vaiku ir savimi
• kaip pati vertina savo būseną
• kiek tai trunka.
Jeigu moteris, nors ir ašarodama, pykdama, burbėdama ant viso pasaulio, galbūt stipriai nerimaudama ar nepasitikėdama savimi, bet rūpinasi vaiku (maitina jį, pakeičia sauskelnes, aprengia, pamigdo, reaguoja į jo verksmą, paima ant rankų, myluoja), pati išalksta ir pavalgo, esant galimybei, užmiega ir pamiega, tai namiškiai turėtų „suremti pečius“ ir padėti moteriai išgyventi šį kritinį kelių savaičių laikotarpį.
Jeigu net praėjus 3-4 savaitėms moteris:
• didžiąją laiko dalį praverkia
• nesirūpina vaiku (nemaitina kūdikio, nereaguoja, kai vaikas verkia, neima jo ant rankų, nesidžiaugia juo)
• nesirūpina savimi
• sako, kad nenori valgyti, valgo nedaug, prisiversdama
• arba, atvirkščiai, niekaip nepasisotina
• net galėdama pamiegoti neužmiega
• pradeda atkakliai kalbėti, kokia ji beviltiška, niekam tikusi motina, kad ji tik kenkia savo vaikui, kad jam ir kitiems būtų geriau, jei jos ir/ar vaiko neliktų, koks baisus pasaulis, į kurį ji paleido šį vargšą vaiką, – tuomet metas ieškoti profesionalios pagalbos. Ir ne po savaitės, o dabar. Išsyk.
Pogimdyminė psichozė
Maždaug vienai iš 500 moterų būna vadinamoji pogimdyvinė psichozė. Tą būseną artimieji atpažįsta sąlyginai lengviau, nes moters elgesys aiškiai „iškrenta iš konteksto“:
• pervargusi moteris kurį laiką beveik nustoja miegoti
• ji gali būti arba giliai depresiška (liūdna, apatiška, niekuo nesirūpinanti), arba perdėtai energinga (pvz., trečią valandą nakties karštligiškai pradeda namie generalinį valymą, kiek padirbėjusi, viską meta, puola, skalbti, vėl meta, …)
• gali turėti keistų idėjų (pvz., tvirtinti esanti mergelė Marija, jos misija – išgelbėti pasaulį…)
• gali girdėti garsus, balsus, matyti vaizdus, kurių kiti negirdi, nemato. Prarandamas ryšys su realybe. Ir tuo pat metu moteriai visa tai atrodo normalu, nekelia problemų.
Panašiais atvejais reikia kuo skubiau kreiptis į gydytoją, greičiausiai iš pradžių reikės psichiatro pagalbos, labai gali būti, kad kurį laiką moteriai teks gydytis ligoninėje. Paguodžia tai, kad tokios būsenos išsivysto pakankamai retai, dažniau toms mamoms, kurių šeimoje kas nors arba jos pačios iki nėštumo sirgo psichikos liga. Gydymas dažnai efektyvus. Artimiesiems svarbu neišsigąsti ir suskubti kreiptis pagalbos. Kuo greičiau bus suteikta tinkama pagalba, tuo greičiau moteris pasveiks.
Kaip išgyventi kritinį laikotarpį?
Ką gali ir netgi turi daryti šeimos nariai:
Gimus vaikeliui ir grįžus visiems namo, šeimos nariai turėtų užtikrinti mamai miegą, ramybę ir maistą. Reikia moterį pagloboti ir perimti iš jos visus buities darbus, leisti mamai rūpintis tik vaiku ir savimi, nes jiems reikia laiko susipažinti ir išmokti būti kartu. O maisto gaminimas, skalbimas, namų tvarkymas ir kiti ruošos darbai jai neturėtų rūpėti.
Susitarus tarpusavyje, vyras kuriam laikui turėtų perimti bendravimo su artimaisiais ir draugais naštą – atsiliepti į skambučius ir nebijoti pasakyti, kad mama dabar užsiėmusi, negali kalbėti, ir ji pati paskambins, kai galės. Reikia aiškiai ir drąsiai visiems pasakyti, iki kada jūs nepriimat svečių. Itin atkakliai besiveržiantiems pas jus (tai dažniausiai būna seneliai…) verta duoti darbo – pvz., išvirti ir atvežti pietus, išeiti pasivaikščioti su vyresnėliu.
Tuomet jie jausis svarbūs, reikalingi ir nebe taip atkakliai atakuos jus.
Be galo svarbu, kad namiškiai visapusiškai moterį palaikytų emociškai, pagirtų, visaip kaip parodytų, kad vertina ją pačią ir jos atliekamą darbą. Kad nekaltintų, nesmerktų, jei jaunai mamai ne viskas puikiai sekasi, nelygintų jos su kitomis jūsų pažįstamomis, auginančiomis vaikus.
Būtų puiku, kad artimieji pasiūlytų savo pagalbą. Kad kalbėdami su moterimi, nesidrovėtų paklausti, kaip ji jaučiasi, ir būtų pasiruošę išgirsti bei priimti ne vien malonius, džiugius pasakojimus. Kad neišsigąstų ir nepultų sakyti: „baik, ką tu čia dabar prisigalvoji“, jei moteris papasakoja apie savo baimes, abejones, nerimus. Sutrikusiai po gimdymo moteriai nereikia dalinti neprašytų patarimų. Moteris neretai tuomet jaučiasi kritikuojama, net smerkiama. Bet jeigu ji pati klausia, reikia pasidalinti patirtimi.
Svarbu, kad namiškiai paskatintų moterį kreiptis pagalbos į specialistus.
Ką gali ir turi daryti pati moteris:
Prieš gimdymą. Dar besilaukdama ji turėtų susirasti ir lankyti patinkančią mokyklėlę ar kursus besilaukiančioms šeimoms (geriausia, jei lankytų kartu su vyru) – tuomet šeimai taps aiškiau, ko tikėtis gimdymo metu ir po vaiko gimimo, todėl vėliau kils mažiau sumaišties, nerimo, abejonių.
Po gimdymo. „Svarbiausia – nesijaudinti ir gerai maitintis“, kaip sakė animacinio filmuko veikėjas. Kiekviena mama čia galėtų prirašyti patarimų po gerą puslapį. Man svarbūs atrodo šie momentai:
Mama turėtų nepamiršti rūpintis pati savimi. Tapti truputėlį egoiste. Nes jei mama nepasirūpins savimi, tai ji negalės rūpintis ir vaiku.
Ji turi drąsiai prašyti ir priimti kitų pagalbą. Pamirškite savo mėgstamą posakį „aš viską pati“. Pagalbos prašymas nerodo silpnumo, nesugebėjimo, tai rodo stiprumą ir sveiką protą.
Patariama bendrauti su kitomis mamomis. Jei nepažįstate tokių, susipažinkite. Nes kitos mamos dažnai patiria panašius sunkumus, ir tokie pokalbiai padeda pasijusti kur kas geriau.
„Nenukvakti“ labai padeda šiokia tokia dienos struktūra. Aišku, su mažu vaiku sunku tikėtis kasdien tiksliai tą pačią valandą kažką daryti, bet ryte gerai būtų rasti laiko palįsti po dušu, apsirengti, susišukuoti (vaikščioti ištisą dieną su chalatu gal ir patogu, bet emociškai geriau jaustis tai tikrai nepadeda). Rytinė kava-arbata-pusryčiai neturėtų virsti pavakariais. Kažkada jūs vaiką prausiate, kažkada turbūt einate į lauką, kažkada būtinai pietaujate, kažkada kartu miegate, kažkada pradedate laukti grįžtančių namiškių. Tas ritmas padeda struktūruoti dieną. O struktūra padeda išlaikyti „rėmus“.
Kartojuosi – verta labai gerai pamiegoti dieną kartu su vaiku. Indai-šiukšlės-dulkės-skalbiniai palauks, niekur nedings.
Verta turėti savo dienos ritualą. Jo trukmė ir turinys ne taip svarbu, svarbiausia, kad mamai tai būtų malonus užsiėmimas. Gal tai bus 5 minučių arbatos gėrimas su knyga rankoje susirangius fotelyje arba vakarinis pasisėdėjimas prie kompiuterio užmigus vaikui. O gal…
Primygtinai rekomenduočiau pasidaryti laiko sau. Iš pradžių gal tai bus tik valanda per savaitę, bet tai turi būti laikas, kai jūs veikiate tiktai tai, ko JUMS norisi, kad ir kaip kitiems tai atrodytų nerimta, neprotinga, nepraktiška. Miegate. Išeinate miestan. Užsisakote masažą. Sėdite ir žiūrite į vieną tašką. Nesvarbu, ką darote, svarbu, kad tuomet jūs visiškai negalvojate apie vaiką, šeimą. Būnate ne mama, o moteris.
Reikėtų perskirstyti prioritetus. Man labai patiko išgirsta formuluotė: „pirmiau žmonės, paskui daiktai. Pirmiau maži, paskui didesni“. Aišku, išimčių būna, bet pirmiau poilsis, o gerokai paskiau – indų plovimas.
Maitinanti mama turėtų pati nepamiršti valgyti. Visavertį sveiką maistą. Gerai yra gerti raminamąsias, stiprinamąsias arbatas. Jeigu yra poreikis, verta vartoti maisto papildų, vitaminų. Apie juos yra visokių nuomonių, man atrodo svarbu, kad juos vartodama gerai jaustųsi mama, tada ir vaikui bus gerai. Homeopatiniai, žolių preparatai dažniausiai saugūs. Aišku, abejojant reikia pasitarti.
Jeigu moteris jaučiasi blogai, ją vargina depresija, svarbu neslėpti savo jausmų. Jei liūdna – išsiverkti. Tikrai kuriam laikui palengvės. Verta papasakoti apie savo savijautą žmogui, kuriuo pasitiki.
Darsyk – labai svarbu kalbėtis apie tai, kaip jūs jaučiatės, apie savo sunkumus. Su šeima, su drauge, su kita jauna mama. Su kuo jums saugiau, geriau. Galiausiai – yra psichologinės pagalbos telefonai. Svarbu yra kalbėtis apie savo savijautą.
Jei susirgote depresija, nekaltinkite savęs už tai. Tai yra liga ir jūs susirgote ne dėl to, kad esate silpna, nesugebate „susiimti“ ar kad kažką blogai darėte. Tiesiog taip nutinka. Svarbu prisiminti, kad tai yra ganėtinai dažna liga (kaip minėjau, nuo jos kenčia apytiksliai kas aštunta moteris), kad yra galintys padėti specialistai. Ir kad verta į juos kreiptis. Ir kad jums tikrai palengvės.
Pabaigai
Kiekvienai mamai reikėtų atminti: nors ir labai norėtųsi rūpintis tik savo kūdikiu, ji turi pasirūpinti ir savimi, nes depresija veikia ne tik moters, bet ir kūdikio esamą ir būsimą sveikatą. Jei vargina pogimdyminė depresija, drąsiai ieškokite profesionalios pagalbos. Specialistai tikrai gali jums padėti. Tik reikia į juos kreiptis.
„Mamos žurnalas“
