Barborytė – Žvagulių klano pažiba

ineta

Virginijos Sankalienės nuotr.

Inetos ir Ąžuolo Žvagulių dukrytei Barborai – pusė metų, ir ją nuo pat gimimo tėvai pratina prie aktyvaus gyvenimo. Neseniai parskridusi iš Ispanijos, Barbora su tėvais iškart po naujųjų iškeliavo į Tenerifę. „Pažįstami juokiasi, kad mums Lietuvos jau per maža, nes iš tiesų su Barboryte išvažinėjome visą Lietuvą, lankydami giminaičius, – nuo Klaipėdos iki Lazdijų“, – sako Ineta Puzaraitė- Žvagulienė.

Ineta, pastarieji metai jūsų šeimai pilni įvykių. Tapote tėvais, pradėjote šeimos verslą – atidarėte austrių ir šampano restoraną…

Restoranas – daugiau Ąžuolo rūpestis, aš jį palaikau psichologiškai. Kartais patariu, kai klausia mano nuomonės. Pusmetį, kol atidarė restoraną, Ąžuolas labai daug dirbo, jį matydavau tik miegantį. Namuose vietoj meninių filmų pradėjo suktis mokomieji ir dokumentiniai filmai apie austrių auginimą, šampano gamybą ir rūšis. Mano vyrui labai įdomu tai, ką jis daro, nori gerai išmanyti savo verslą. Tiesa, namuose kol kas austrių su šampanu neragaujame – galbūt vėliau ateis tai romantikai laikas. Bet abu labai vertiname gerą maistą, mėgstame gurmaniškai pavakarieniauti. Kai atsirado Barborytė, išeiti nelabai turime galimybių, tad namuose pasigaminame gražią vakarienę, užsidegame žvakių. Jei norisi kažko naujo, neragauto, – tada gamina Ąžuolas. Jam skaniai pavalgyti yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų, ir pats gaminti mėgsta. Jo didkepsniai neprilygstami. O jei sugalvojame, kad vakarieniausime tradiciškai, tada gaminu aš. Moku pagaminti visus lietuviškus patiekalus: balandėlius, cepelinus, vištieną… Cepelinus, tiesa, gaminu daugiau giminaičiams, šis patiekalas nėra mano vyro mėgstamiausias.

Ne tik maisto gaminimu, bet ir kitais buities darbais dalijamės su Ąžuolu. Jo nereikia prašyti, kad nuvalytų dulkes, jei mato, kad namuose nešvaru. Ir su Barboryte mielai pasilieka. Šiandien kaip tik abu buvome namuose ir sulaukėme staigmenos –išdygo pirmasis Barboros dantukas. Labai abu džiaugėmės, paskui puoliau skambinti į Marijampolę mamai ir sesei Irūnai.

Kaip sutikote žinią, kad turėsite vaikelį?

Abu labai norėjome leliuko. Ąžuolas vis ragindavo mane, kad pasidaryčiau nėštumo testą: o gal? Kaip tik buvome grįžę iš kelionės, kai jis vėl užsiminė. Buvo vakaras, sakau, reikia palaukti ryto, vakarinis testas gali būti netikslus. Bet pasidariau, ir rezultatas buvo teigiamas. Ąžuolas visą vakarą svaigo, kad jis jau tėvas, net laikė ranką man ant pilvelio. Rytinis testas buvo toks pat, bet aš paprašiau dar niekam nesakyti, kol tos žinios nepatvirtins gydytojas. Ir štai po valandos man skambina Ąžuolas, sako, negalėjo susilaikyti, pasakė tėveliui (dainininkui Žilvinui Žvaguliui – red. past).

Nėštumas buvo lengvas, nekamavo nei nuotaikų kaita, nei maisto užgaidos, buvau aktyvi iki pat gimdymo. Gimdymo išvakarėse dar viriau cepelinų giminaičių būriui. Iš manęs visi juokėsi, kad negaliu nusėdėti vietoje. Tik užuolaidų nekabinau, nes žinojau, kad negalima kilnoti rankų, kad neprasidėtų priešlaikinis gimdymas. Manau, ir tai būčiau sugebėjusi, bet stengiausi nedaryti to, kas pavojinga.

Gimdymas manęs labai neišgąsdino – maniau, kad tikrai bus baisiau. Nebijosiu ir antro vaikelio gimdyti. Su Ąžuolu buvome nusprendę, kad jis gimdyme nedalyvaus, tik pabus su manimi kurį laiką. Bet kai man prasidėjo sąrėmiai, jis nebegalėjo išeiti. Buvau jį įspėjusi, kad gimdymas trunka ilgai, jis gali pasiimti ką nors užkąsti. Ir kenčiau skausmą, ir juokiausi, žiūrėdama į savo vyrą, kaip jis iš pakelio ima kažkokius užkandžius ir kramto, kramto… Mat kai nervinasi, Ąžuolas visada valgo. Tik paties užgimimo momentu vyras išėjo iš gimdyklos, o paskui paėmė suvystytą Barborytę ant rankų, net šampaną iššovėme tą naktį.

Sužinojusi, kad man prasidėjo gimdymas, į ligoninę atvažiavo ir Irūna. Bet ji nėjo į gimdyklą, jai buvo per baisu. Sakė, kad paskutinį pusvalandį sėdėjo koridoriuje, rankomis susiėmusi galvą. Iš tikrųjų vaizdas ligoninėje nebuvo pats maloniausias –gimdyklos visos perpildytos, moterys laukia net koridoriuje, tarsi koks gimdymo konvejeris… Manėme, kad Barborytė gims tą pačią dieną kaip Ąžuolo teta Eglė, bet ji uždelsė keletą minučių ir gimė jau po vidurnakčio, taigi – kitą dieną. Pamenu, kaip naktį mūsų pasveikinti atvažiavo Ąžuolo tėtis Žilvinas su žmona Irena Starošaite.

Susidarė įspūdis, kad gyvenate kaip tikra itališka šeima, net žiemą atostogauti skrendate su Barboryte, Ąžuolo tėvais ir broliais…

Jei reikia Barborytę porai valandų kam nors palikti, visada atsiranda norinčių ją pagloboti. Galiu nuvažiuoti į universitetą ar sutvarkyti kokį reikalą, su Barboryte mielai pabūna Irena ir Žilvinas. Irena man pasakojo, kad vienos kelionės į užsienį metu jie užėjo į prekybos centrą, ir Žilvinas staiga kažkur dingo. Pasirodo, vaikų skyriuje derino Barborytei drabužėlių komplektą. Jis ir pirmus džinsus anūkei yra nupirkęs. Manau, jam anūkės auginimas yra nauja ir įdomi patirtis, nes pats augino tris sūnus.

Kartais mus aplanko Irūna. Tačiau ji dažnai turi reikalų, tad atvažiuoja jau vėlai, kai Barborytė miega. Kartą atvyko jau po vidurnakčio, atsisėdo prie lovytės ir kalbina: „Barboryte, pabusk, noriu su tavimi pasisveikinti.“ Barborytė pramerkė akis, iškart – plačiausia šypsena, pažaidė valandėlę abi ir vėl užmigo. Irūna irgi pamišusi dėl Barborytės, vieną dieną skambina: kokią suknelę radau! Kitą dieną: o jau kokį kostiumėlį nupirkau, tik rankinuko reikia. Visi artimieji nori jai visko pirkti, mums patiems nebereikia rūpintis. Kartais aprengiu tik kartą kokiu drabužėliu ir išauga. Bet, aišku, smagu, kad visi mažylę taip myli.

Mano tėvai, Marijampolės seneliai, tikrai nėra suvalkietiškai šykštūs – nėra buvę, kad kada nors Barbora liktų be dovanų. Su mama kasdien po kelis kartus kalbame, ji skambina paprasčiausiai paklausti, ką dabar Barborytė veikia. Dukrytė –svarbiausias asmuo, juk pirma anūkė mano tėvams.

Kiekvieno mėnesio 31 dieną švenčiame Barborytės gimtadienį, tiksliau mėnesiadienį. Vieną mėnesį šventėme su Ąžuolo teta, antrą – visi kartu važiavome į Klaipėdą, trečią – su Irena, Ąžuolo broliais Vakariu ir Ryčiu. Kiekvieną mėnesį būna tortas ir žvakutės. Tik kai šventėme Ispanijoje, pas Ąžuolo mamą, žvakučių neberadome, buvo tik tortas.

Barborytė mėgsta keliauti?

Kai dukrytei buvo dvi savaitės, vykome į Žilvino Žvagulio jubiliejinį koncertą Klaipėdoje. Iš pradžių neketinome vaiko imti kartu, juk žmonių daugybė, garsas nemažas. Bet paprašė, kad aš irgi ant scenos pasakyčiau sveikinimo kalbą, tad teko Barborytę pasiimti. Ir ji puikiausiai ištvėrė ir kelionę, ir koncertą. Tai įkvėpė drąsos keliauti ir toliau – aplankėme mano tėvus Marijampolėje, paskui – senelius Druskininkuose ir Lazdijuose. Kadangi Ąžuolas daug dirbo, atidarinėdamas restoraną, mudvi su Barboryte nesėdėjome namuose. Sugalvojame – ir važiuojame pas ką nors į svečius.

Kaip suplanavote pirmąją Barboros kelionę į Įspaniją?

Norėjome aplankyti kitą močiutę –Ąžuolo mamą Regvitą. Ji gyvena Ispanijoje, ten sukūrusi šeimą ir augina dar du vaikučius, Ąžuolo broliukui 5 metai, o sesutei 12.  

Regvita Barborytę matė tik tada, kai ji gimė, o po savaitės turėjo išskristi atgal į Ispaniją. Norėjome, kad ji irgi pasidžiaugtų anūkėle. Mes skridome į Ispaniją dviems savaitėms, o paskui visi kartu grįžome į Lietuvą, taigi močiutė su anūkėle pabuvo visą mėnesį.

Į priekį su Barbora skridau viena. Į Malagą nebuvo tiesioginio skrydžio, Briuselyje teko persėsti. Kaip tik skrydžio išvakarėse įvyko tie teroro išpuoliai Prancūzijoje, sužinojome, kad Briuselyje sulaikytas vienas iš teroristų. Žilvinas Žvagulis siūlė net atidėti skrydį. Bet Ąžuolo mama skaitė informaciją internete, ir, jei būtų kilęs pavojus, tuoj būtų įspėjusi neskristi. Ačiū Dievui, viskas nurimo, mes sėkmingai atskridome į Ispaniją.

Iki pat lėktuvo pakilimo bijojau, kad vaikas verks, užguls ausytes. Buvau skaičiusi, kad, lėktuvui kylant ir leidžiantis, reikia duoti krūtį. Į priekį skrendant taip ir dariau, bet paskui pamačiau, kad Barbora nė nesiruošia verkti. Ji arba žaidžia, arba miega. Kai įėjau į lėktuvą su kūdikiu, pastebėjau kaimynų žvilgsnius, kurie be žodžių sakė: dabar tai jau ramybės nebus, tris valandas teks klausytis vaiko verkimo. O paskui visi lėktuve stebėjosi, kas čia per vaikas, ramybės įsikūnijimas.

Skridau su nedideliu bagažu, nes vežimėlį ir visus kitus kūdikiškus reikmenis buvo išsaugojusi Ąžuolo mama nuo savo vaikučių. Malagoje aklimatizuotis nebuvo sunku, vėlų rudenį mus pasitiko 22 laipsnių šiluma ir kasdien šviečianti saulė. Pirmas dienas visi vaikščiojome prisimerkę kaip eskimai, o Barborytė net užsimerkusi, kol šiek tiek pripratome prie saulės. Aš norėjau net maudytis, nors niekas iš vietinių jau nebesimaudė. Ispanijoje puikiai pailsėjome – mes su Ąžuolo mama važiuodavome pasportuoti, vyrai likdavo su Barboryte. Ir apsipirkimo džiaugsmus išbandėme.

Ar ispaniškas maistas tiko maitinančiai mamai?

Valgiau viską, išskyrus labai aštrius patiekalus, Barborytės nebėrė. Pamenu, kai ji gimė, vyro prašiau atvežti vandenyje virtos vištienos be jokių prieskonių, kad vaikui nepūstų pilvuko ir nebertų. Labai griežtos dietos laikiausi porą savaičių po gimdymo, o paskui maistą pradėjau gardinti šaukšteliu sviesto, paskui ir prieskoniais. Barborai – nieko, taip ir perėjau prie „normalios“ mitybos.

Esu laiminga, kad nereikėjo dėti jokių pastangų, kad susigrąžinčiau įprastą figūrą. Per nėštumą buvau priaugusi 13 kilogramų, po gimdymo praėjus dviem savaitėms, svėriau tik 2 kilogramais daugiau negu visada. Ir dabar gal dar likęs vienas, šiek tiek matyti ant rankų, veido, nors kiti mano suapvalėjimų nemato, tik aš pati. Matyt, tai genai. Mano mama, besilaukdama kiekvieno vaiko, priaugdavo po 6 kilogramus, ir po gimdymo numesdavo taip pat greitai, be jokių pastangų.

Dabar nesportuoju, nors gal ir reikėtų, kad būtų stipresnė nugara nešioti Barborą.  Bet kol neskauda nugaros, tol ir neprisiruošiu. Apskritai ta mano motinystė tokia lengva, be jokių problemų. Jei kas pakviečia dalyvauti renginyje ar susitikti mieste, galiu su vaiku, man tai ne kliūtis. Kartais su draugėmis važiuojame apsipirkti, kartais – viena pas kitą į svečius. Nežinau, kas yra pogimdyminė depresija. Galbūt ji atsiranda, kai moterys negali išsimiegoti naktimis. O mūsų Barbora miega iki 9–10 ryto, naktį prabunda porą kartų pavalgyti, ir toliau abi ramiai miegame.

Stengiuosi, kad kiekvieną dieną Barborytei būtų naujų įspūdžių. Geresniu oru į lauką išeiname, kadangi gyvename name, yra galimybė ją migdyti kieme prie lango.  Įjungiu mikrofonėlį, kad girdėčiau, jei verks. Blogesniu oru nuvažiuojame bent į parduotuvę. Kartais tėvelį darbe aplankome. Stengiuosi, kad kiekviena dienelė būtų ypatinga.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki − = 3

Kitos temos: