Grupės „Funky“ vokalistė Beata visada turi kuo nustebinti. Keturiolikmečio Tomo ir aštuonmetės Izabelos mama sako, kad jos vaikai laisvai kalba penkiomis kalbomis: lenkiškai, rusiškai, angliškai, portugališkai ir lietuviškai.
Pati Beata dar supranta vokiečių, baltarusių, ukrainiečių, ispanų ir italų kalbas. Juokauja, kad reikia planuoti koncertinį turą po Skandinavų šalis, kad pramoktų ir šiaurietiškų kalbų.
Su Beata Judickiene kalbamės apie vaikus ir namus.
Tarp jūsų vaikų – 6 metų skirtumas. Ar randa bendrą kalbą brolis ir sesutė?
Aš pati augau su broliu, tarp mūsų buvo 2 metų skirtumas. O atrodė, kad kur kas didesnis, nes aš jį prižiūrėjau ir, galima sakyti, auginau. Turiu pažįstamų, tarp kurių vaikų yra 6 metų skirtumas, atrodo tarsi praraja. O tarp mano vaikų to amžiaus skirtumo nesijaučia, nes jie gražiai draugauja. Abu eina į tą pačią lenkų mokyklą, tad galiu būti rami, kad saugiai nueis ir pareis. Izabela palaukia brolio pailgintoje grupėje, kol jam baigiasi pamokos. Tomas labai atsakingas, jei reikia, Izabelai padeda ruošti ir pamokas. Į mūsų kiemą vis ateidavo berniukas mušeika. Kartą jis norėjo trenkti Tomui, tai Izabela pasiėmė pagalį apginti broliukui. Jie vienas už kitą mūru stoja.
Bet galbūt Tomas labiau laukė brolio?
Tomas į žinią, kad turės sesutę, sureagavo labai pozityviai. Jis buvo labai laimingas. Mes su juo kartu skridome į Braziliją, nes nusprendžiau gimdyti Brazilijoje vien dėl ramybės. Apie nėštumą niekam neprasitariau beveik iki pat pabaigos, kol ėmė matytis pilvukas. O septintą nėštumo mėnesį susikrovėme lagaminus ir išskridome į Braziliją. Žinoma, turėjau gydytojų palaiminimą, kad galiu atlaikyti tokį ilgą skrydį.
Ar nebijojote gimdyti Brazilijoje?
Ne, ten medicina aukščiausio lygio. Pas mus, jei skauda galvą, einame į vaistinę ir prašome ko nors nuo skausmo, o ten bet kokį negalavimą konsultuoja gydytojas. Girdėjau, kad po cezario operacijos moterys ligoninėje gali išbūti iki 40 dienų, jos labai rūpestingai prižiūrimos, neleidžiama net vaikelio kilnoti.
Aš pasirinkau gerą ligoninę netoli namų, šiek tiek nustebau, kad vienai moteriai priskirtos dvi medicinos seserys. Į lovą jos atveža specialų stalelį pavalgyti, kad gimdyvei nereikėtų keltis, moterį net nuprausia. Sakiau: „Nejuokaukit, aš tikrai galiu pati apsitarnauti“.
Bet, be tų patogumų, pastebėjau ir atgyvenų, kokios mūsų šalyje būdavo tarybiniais metais. Pavyzdžiui, vyras gali tik trumpam užsukti aplankyti žmonos, o vaikai iki 12 metų apskritai į gimdymo namus neįleidžiami. Tomui tuo metu buvo 6 metai, jis matė sesutę tik pro ligoninės langą. Prieš gimdymą man, kaip užsienietei, skyrė gydytojus, kurie stažavosi Europoje ir puikiai kalbėjo angliškai. Nors aš moku ir portugališkai. Mano antrasis gimdymas buvo planuota cezario operacija.
Nustebino gimdymo namų maistas. Mūsų gimdymo namuose tai to negalima, tai ano. O man po operacijos atnešė kepsnį su braziliškomis pupelėmis ir daugybe prieskonių, kaip restorane. Nuramino, kad po gimdymo tikrai galima, nes organizmas turi atsigauti. Aš 40 dienų ligoninėje nebūčiau ištvėrusi. Jau kitą dieną pati nuėjau aplankyti mažylės, bet mane lydėjo dvi seselės. Ketvirtą dieną išsiprašiau namo, tikriausiai sukeldama nemažą nuostabą. Kai su naujagime grįžome į vyro tėvų kotedžą, anyta irgi ilgai neleido lipti laiptais ir vis stengdavosi panešti mergytę, kad tik man nenutiktų nieko bloga. O aš per koncertų turus esu užgrūdinta ir stipri kaip arklys, daug patempiu. Man net juokinga tas šokinėjimas apie moterį.
Kas Jums sunkiausia auginant vaikus?
Tomas nemiegojo iki 3 metų. Atsimenu, kai pirmą kartą išmiegojo visą naktį neprabudęs, atsidusau: „Pagaliau“! Pirmieji trys jo auginimo metai buvo sunkūs, nes net po koncertų negalėdavau pailsėti. O su antru vaiku viskas kitaip. Brazilijoje turėjau labai daug pagalbos, tarkime, atvažiuoja mano buvusio vyro Gleisono brolis ar sesuo, jie iškart ima vaiką ant rankų ir leidžia mamai atsikvėpti. Net sauskelnes pakeičia, tai kaip savaime suprantamas dalykas. Brazilijoje sulaukdavome daug svečių, kurie ateidavo net iš anksto nepaskambinę.
Tarkime, dėdė važiuoja pro šalį – kaip neužsuks valandėlei? Ir visi džiaugiasi vaikeliu. Aš nė nepajutau to vaiko auginimo.
Ar skiriasi vaikų temperamentas?
Labai. Tomas – tikras vyresnysis brolis, atsakingas, pareigingas, o Izabela – „maniana“. Jei seneliai sako, kad reikia susitvarkyti kambarius, Tomas tai padaro iškart, o dukra atideda rytdienai, kaip ir visi pietiečiai. O jei jai ko nors reikia, tai tikrai išprašys meilumu: pavyzdžiui, kad senelis iškeptų bulvinių blynų.
Izabelos seneliai brazilai – labai įdomūs žmonės. Mama kažkada buvo to miesto Mis, labai įspūdinga moteris, jau kurį laiką praktikuoja baltąją magiją ir pranašauja žmonėms. Kartą per savaitę prie jos namų susirenka žmonės, ji „įeina į transą“ ir atsakinėja į žmonėms rūpimus klausimus dėl ateities ar sveikatos problemų. Kartais anytai atneša palaiminti gimusius vaikus. Gleisono giminėje yra ir daugiau turinčiųjų aiškiaregystės dovaną. O Izabelos senelis, Gleisono tėtis, jaunystėje buvo futbolo žvaigždė. Gal todėl ir sūnų, mano vyrą, nuo 8 metų išsiuntė žaisti į Europą. Tie metai Belgijoje, Vokietijoje, Lenkijoje pakeitė charakterį, Gleisonas vokiškai punktualus. O šiaip brazilams laikas neegzistuoja. Jie gyvena neplanuodami laiko, tarsi vyktų ištisa gyvenimo šventė: šoka, dainuoja. Net parduotuvės dirba kaip nori, nors parašytos darbo valandos, jiems tai nė motais. Ir bankas gali nedirbti, nepaaiškindamas, kodėl.
Izabela savo prigimtimi yra brazilė, jai patinka muzika, mėgsta šokti, ji iš tiesų laimingas vaikas. Ir nepaprastai gabi kalboms, savarankiškai pramoko net ukrainiečių kalbą, žiūrėdama kažkokį ukrainietišką serialą.
Kokius būrelius lanko vaikai, ką jie mėgsta?
Mokykloje yra lenkų liaudies šokių kolektyvas, abu vaikai ten šoka. Šiuolaikinių šokių juos pamoko mano draugai choreografai. Tomas lankė rankinį, futbolą, ketina eiti sportuoti į salę – nori auginti raumenis. Tomo tėtis buvo Tailando bokso ir kung fu sporto treneris, bet dabar nebepraktikuoja šių sporto šakų. Gleisonas įskiepijo meilę futbolui.
O Izabelai patinka viskas, kas susiję su šokiais. Tik kad nebūtų sunku ir nereikėtų dėti didelių pastangų. Kartą ji man sako: „Noriu lankyti gimnastiką“.
Apsidžiaugiau, bet greitai tas noras praėjo: internete pamatė, kaip viena mergaitė mokosi daryti špagatą per skausmą. Ji viską darytų, kas lengviausia. Labai mėgsta plaukioti. Nardo, gerai plaukia, mudvi mėgstame eiti į baseiną. Jos kraujas braziliškas – nori kuo daugiau saulės, pliažų, nesulaukia, kada važiuosime į pajūrį.
Mes su vaikais mėgstame Lietuvos pajūrį, dažnai ten per vasarą dirbu. Dar kai gyvenome su Gleisonu, važiuodavome į Braziliją aplankyti senelių, kurie gyvena netoli kurorto, tada prisimaudydavome ir prisidegindavome. Izabela – saulės vaikas.
Ji visus išbučiuoja, o jei ateina į klasę keletą dienų sirgusi, ją visi apkabina, jos visi pasiilgsta.
Esate šeimos žmogus, mėgstate gaminti, rūpintis namais?
Kas rytą atsikeliu šeštą valandą, kad pagaminčiau vaikams ir draugui šiltus pusryčius. Draugui dar iš vakaro pagaminu pietus, kad įsidėtų į darbą. Įprasta, kad ryte valgome kiaušinienę, košes, o ne sumuštinius. Jei nekoncertuoju, namuose gaminu dviejų patiekalų pietus. Moku greitai ir skaniai gaminti, galbūt tai paveldėjau iš savo tėčio.
Aš perku kokybiškus produktus, žinau, kur jų nusipirkti. Prie tėvų namų turime šiltnamį, daugelį daržovių ir uogų užsiauginame patys. Savo darže nenaudojame jokios chemijos.
Mūsų namuose nėra saldainių, neperku bulvių traškučių. Maitinamės sveikai, nors kalorijų tikrai neskaičiuoju. Supratau, kad dietų laikymasis duoda labai trumpalaikių rezultatų. Esu jų laikiusis, numesdavau 3 kilogramus, priaugdavau 5. Geriau valgyti sveikai ir visavertiškai. Moterims dar rekomenduočiau reguliariai sportuoti ir lankyti masažą.
Ne tik aš, bet ir vaikai būtų linkę apvalėti, jei leisčiau valgyti ką nori. Kai turiu daugiau koncertų ir anūkais rūpinasi seneliai, iškart matau palepinimo pasekmes. Blynai, tortai, ledai – seneliai jiems viską leidžia.
Sako, valgykim, kol galim. Su seneliais dažniausiai ir ginčijamės maisto tema. Aš norėčiau, kad namuose nebūtų batono ir šlapios dešros, bet vaikai senelių paprašo, ir jie, aišku, perka.
Į picerijas ar makdonaldus mes nevaikštome, geriau pas senelius išsikepame ką nors skanaus grilyje. Keista, bet net Izabela nemėgsta braziliškos virtuvės patiekalų, kuriuos aš išmokau gaminti. Ten dominuoja juodosios pupelės. Kai jų atsiveždavau iš Brazilijos, dar valgydavo, o su mūsiškėmis pupelėmis skonis kitoks. Brazilijoje populiaru jautienos kepsniai iš sultingos buivolų mėsos. Net nereikia daug prieskonių, pakanka druskos ir pipirų. Lietuvoje tokios mėsos sudėtinga rasti.
Mėsos parduotuvėje neperkame, mes turime keletą hektarų žemės netoli Vilniaus, svajojame kada nors ten įkurti sodybą ir turėti natūrinį ūkį. Mano dėdė kažkada augino triušius. Dabar turiu draugų, kurie iš ūkininkų pristato kaimiškos vištienos, kiaušinių. Kaimiškų produktų skonis kitoks. Kartais su brolio šeima perpus perkame veršiuką.
Ką veikiate per vasaros atostogos?
Mano tėvai gyvena nuosavame name Vilniaus pakraštyje, iki ežero – vos 300 metrų. Kiemas apsodintas tujomis, saugančiomis nuo pašalinių akių, ilsimės ant šezlongų, įšokame į kiemo baseiniuką. Vaikams ten geriausios atostogos.
Vaikai mėgsta ir stovyklauti. Tomas jau keletą kartų buvo geležinkeliečių stovykloje Ignalinoje, ko gero, tai viena šauniausių vasaros stovyklų Lietuvoje, turinti net savo geležinkelį.
Vasarą ir vėl dirbu pajūryje, kaip ir pastaruosius trejus metus. Kartais į Šventosios viešbutį „Floros simfonija“ pas mane atvažiuoja ir vaikai. Mano darbas palankus vaikų atostogoms.
Ginta Liaugminienė
