Lėlė – ypatingas žaislas. Archeologai yra radę lėlę, su kuria kažkas žaidė prieš 2000 metų prieš mūsų erą! Tai, ko gero, pirmasis žinomas žaislas. Ne veltui. Įdomu, kiek žmonių užaugo nė karto nepažaidę su lėle?
Kada vaikui pradeda reikėti lėlių?
Ne veltui naujagimiams ir kūdikiams dovanojami minkšti žaisliukai – jiems svarbu mielas, jaukus, šiltas, švelnus prisilietimas, kuris tarsi sustiprina, paguodžia ir kartais net tenkina mamos šilumos poreikį. Ne veltui ir mes – jau užaugę – nurimstame, kai glostome švelnų katės kailiuką ar tiesiog rankose laikome minkštą, pūkuotą daiktą. Kartais norint nurimti užtenka rankose palaikyti minkšto audinio skiautelę. Dėl sensorinio lietimo gauname saugaus, jaukaus, mielo, švelnaus prisilietimo informaciją, ir tai mus sustiprina, paguodžia, nuramina. Priešmokyklinio amžiaus vaikai apskritai mieliau renkasi žaisti su minkštais gyvūnėliais nei su lėlėmis-žmonėmis. Tokio amžiaus vaikams ir pasakas skaityti rekomenduojama tokias, kuriose pagrindiniai veikėjai yra ne žmonės, bet gyvūnai. Vaikui augant, sąmonei keičiantis – pereinant iš abstraktaus mąstymo prie labiau
konkretaus, kuriame yra vis daugiau detalių, – keičiasi ir lėlės pasirinkimas.
Nesvarbu, kokį laikmetį ar kultūrą, subkultūrą nagrinėtume, jose yra vienokių ar kitokių lėlių pavyzdžių ar atmainų. Pavyzdžiui, viduramžiais žaislų parduotuvių nebuvo, tad lėles tekdavo gamintis patiems.
Lėlės suteikia galimybę vaikams imituoti kasdienį gyvenimą. Tai, ką jie mato savo artimuosius darant kiekvieną dieną, vaikai „išžaidžia“ su lėlėmis. Vaikai lėles maudo, keičia joms vystyklus, rengia, valgydina, apkabina, myluoja, guodžia –žodžiu, jomis rūpinasi atkartodami mūsų rūpestį jais pačiais.
Lėlėms statomi namai, tiesiamos gatvės, lėlė mama ir tėtis eina į darbą, važiuoja apsipirkti, bendrauja vieni su kitais. Jei vaikas turi brolių ar seserų, žaidimo su lėlėmis metu dažnai „sužaidžia“ tikras gyvenimiškas situacijas ir taip, pavyzdžiui, išsprendžia kilusį konfliktą. Žaidimas su lėle padeda vaikui susidėlioti tai, kas tuo metu sukasi mažoje galvelėje.
Kokius jausmus ugdyti ir emocinius poreikius tenkinti turėtų lėlė? Ar reikalingos mažam vaikui lėlės monstrės? Barbės modistės?
Anksčiau ir dabar mergaitės mėgdžioja savo mamas ar šalia esančias moteris. Taip ir mes – moterys – kai buvome mergaitėmis pamažu priėmėme aplinkoje skleidžiamą informaciją ir pritaikėme ją sau.
Kiek anksčiau moterys buvo tik namų šeimininkės su spiečiumi vaikų. Mergaitės savo mamos ir neįsivaizduodavo kitaip – tik su kūdikiu ant rankų. Dabar mergaitės per televiziją, žurnalų puslapiuose mato išsipuošusias moteris, ir mamos į darbą eina pasitempusios… Taigi dukros nori būti gražuolės, todėl pasikeitė ir lėlė – mergaitės žaidžia ne su lėlėmis-kūdikiais, o su lėlėmis-barbėmis.
Dažniausiai, kol berniukai kovoja karuose, mergaitės puošiasi prieš veidrodį, rengia savo barbę madingiausiais drabužiais, auna jai aukštakulnius ir šukuoja ilgus plaukus. Jai suteikiami įvairūs vaidmenys: dantų gydytojos, mamos, manekenės, šokėjos, mokytojos ir net astronautės, bet turbūt dažniausiai ji – puošni princesė ar fėja, kurios grožiui niekas neprilygsta.
Dažnai kritikuojama ne tik barbės sureikšminama išvaizda, seksualizuoti drabužiai, bet ir nerealistinės kūno formos, kurias nuolat stebi mergaitės. Tai jas gali skatinti kelti sau, savo kūnui nerealius reikalavimus.
Lėlių būna ir gerų, ir blogų. Blogos lėlės yra tos, kurios neatjaučia vaiko. Pavyzdžiui, gražuolė barbė vaikui visiškai neatlieka to vaidmens, kurį turėtų atlikti lėlė. O ji turėtų padėti vaikui atsistoti ant kojų – dieną eiti su juo pasivaikščioti, naktį saugoti nuo baimių, apimančių tamsoje. Tačiau barbė yra susitelkusi pati į save, ir dažnai vaikui net tampa konkurencijos objektu.
Tobula lėlė, turinti tobulą vyrą, namus ir darbą, kokio tik nori, gali formuoti mergaičių požiūrį, kad norint visa tai turėti, būtina būti tokia kaip barbė – liekna, aukšta, blizgi. Tai tik prisideda prie kitos socialinės aplinkos – televizijos, žurnalų, kitų žaislų – peršamo įvaizdžio, kad moteris turi siekti „tobulo“ kūno, odos, plaukų. Išvaizda yra sureikšminama, o intelektiniai ar meniniai gebėjimai – nuvertinami.
Vaikai – tarsi kempinės – sugeria, ką mato aplink, todėl svarbu, kad švytintis barbių ir princesių pasaulis būtų ne vienintelis šaltinis, kurio pagrindu formuotųsi vaikų vertybės ir požiūris į save ir pasaulį.
Ką pirkdami lėlę turėtų žinoti tėvai?
Užmaunamos ant pirštukų lėlės labiau tinka mažiems priešmokyklinio amžiaus vaikams. Vyresniems patinka marionetės – jas sudėtingiau valdyti, tačiau žaisti įdomiau. Lėlės-kūdikiai padeda vaikui priskirti save kuriai nors lyčiai ir geriau suvokti suaugusiųjų pasaulį.
Dažnai nelabai svarbu, kokia yra lėlės veido išraiška, nes lėlę atgaivina pats vaikas. Pradėjęs ja žaisti, vaikas perduoda savo mintis, suteikia norimus bruožus.
Žinutes vaikams skleidžia ne lėlė, bet aplinka, mes patys, televizijoje rodomos laidos, mūsų bendravimas su vaikais. Vaikams lėlės padeda tik išreikšti jiems aktualias situacijas, jos tampa pagalbinė priemonė materializuoti mintis, išgyvenimus, patyrimus.
Akivaizdu, kad mokyklinio amžiaus mergaitė turimų vertybių pagrindu į lėlę barbę žvelgia vienaip, o priešmokyklinio amžiaus mergaitė – visai kitaip. Priešmokyklinio amžiaus mergaitės, žaisdamos su barbe, dažnai dar nesureikšmina jos krūtinės dydžio ar klubų apimties – jos mato tiesiog lėlę, kuri niekada neatsisakys kartu pažaisti, visur lydės šeimininkę ir taps tuo, kuo tik ji panorės.
Į šią lėlę, kaip ir į kitus žaislus, vaikai perkelia savo jausmus bei norus – tai atspindys to, kas vaikams tam tikru metu svarbu. Vieną dieną barbė gali būti puošni princesė, o kitą – jau banko darbuotoja; kai serga šuniukas – ji gali tapti veterinare, o kai ilgimasi artimiausiųjų – globojančia mama.
Čia lygiai taip pat, kaip su spalvomis. Dažnai girdžiu iš auklėtojų, mamų – mes, norėdamos apsaugoti vaikus nuo agresyvumo ir baimės, išimame tokias spalvas kaip raudona ar juoda, vengiame jų, o vaikams rekomenduojame piešti su geltonais, mėlynais dažais.
Bet juk spalva yra spalva, jei viduje agresyvumo nėra, tuomet jo negali sukelti raudona spalva, jei nėra aktuali baimė, juoda spalva ne baugins, bet atvirkščiai, suteiks drąsos būti tamsoje ir į ją žvelgti. Tačiau jei viduje yra pyktis, baimė, – taip, tuomet tokios spalvos kaip raudona, juoda tik atspindės visa tai – bet jau geriau, kai vaikas savo agresyvumą išpiešia raudonais dažais ar save drąsina piešdamas juoda spalva, nei visa tai ir vėl slopina savo viduje.
Bet kuris vaiko piešinys, pasakojimas ar žaidimo momentas yra projekcinis.
Socialinės aplinkybės, situacija šeimoje, emocinė ar fizinė savijauta bei kiti veiksniai vienareikšmiškai daro įtaką meninio vaizdo kūrimui, pokalbiui tarp žaislų, lėlių atsiradimui, kompozicinės erdvės, spalvų, formų, simbolių susidarymui.
Žaidimo metu įgyjami pagrindiniai socialiniai įgūdžiai, mokomasi bendrauti, išbandomi nauji socialiniai vaidmenys, tačiau kartu ši veikla yra ir vaiko akimis matomo pasaulio projekcija.
Kokias lėles vaikai mėgsta labiausiai?
Vaikai mėgsta kūrybinę veiklą. Lėlės kūrimas turi didesnį terapinį poveikį, be to, su tokiu žaislu vaiką sies glaudesnis psichoemocinis ryšys. Su savadarbe lėle galima žaisti ir modeliuoti įvairiausias situacijas: „supažindinkite“ lėlę su šeimos nariais, tegul ji „papasakoja“ apie save – vaikas gali išreikšti visiškai netikėtas emocijas ir mintis. Naudinga švęsti ir jos „gimtadienius“ (apsvarstykite, kokią dovanėlę padovanotų jai vaikas?), „gydyti“ įvairias ligas ir t.t.
Tokia lėlė tampa savotišku tarpininku, palengvinančiu vaiko ir aplinkinių santykius, padeda išreikšti giliąsias ir ne visada suvokiamas būsenas, troškimus, užslėptus poelgių motyvus.
Ar šiuolaikinėms mergaitėms dar reikia skudurinukių?
Vaikams gyvybiškai reikalingas tėvų dėmesys. Išties, kurdami lėles kartu su savo vaiku, mes suteiksime jiems kur kas daugiau nei nupirkę jam vieną ar kitą lėlę. Čia kyla retorinis klausimas – kiek laiko užsiimame vaikui įdomia veikla kartu su juo ir kaip dažnai mes, tėvai, kuriame kartu su vaiku? Juo labiau kad bet koks kūrybinis procesas yra labai malonus vaikui – juk mažylis dirba kartu su jam brangiausiais žmonėmis.
Vaikas pats arba kartu su savo mama gamindamas lėlę labiau susitapatina su ja. Vadinasi, pagaminta lėlė bus brangesnė ir artimesnė. Lėlės paskatina netiesiogiai vaiką kalbėti, kaip jis jaučiasi pats. Praktika ir tyrimai rodo, kad su vaiku kasdien reikia pabendrauti bent 15 minučių. Ne pjaustant bulves ar šluojant, o atsidėjus: žaidžiant, piešiant ar tiesiog skaitant pasakas. Tiek laiko visiškai pakanka, kad vaikas lavintųsi – ir socialiai, ir emociškai.
Pamenu, neseniai žaidimo metu paklausiau savo mažosios dukrelės Elzės, kaip ji mano, dėl ko ji pas mus atkeliavo, ko ji norėtų iš mūsų – tėvų… Nė nesusimąsčiusi iškart atrėžė: ,,Mama, ko ko… meilės ir dėmesio“.
Taigi lėlė skudurinukė, pagaminta iš meilės, primena vaikui apie nuolatinę meilę ir kokybišką dėmesį, skleidžiamą iš lėlės, kuri prireikus net atstoja ir mamą.
Kodėl vaikai taip mėgsta mamų ar močiučių pasiūtas lėlytes?
Čia, matyt, atsakymas labai panašus – dėl to, kad jos turi artimo žmogaus įdėtą meilės energiją. Jos tampa tarsi gyvos ir tikros, pasiūtos iš meilės, ir čia svarbu net ne grožis, ne lėlės pagaminimo kokybė, bet emocinis kontekstas. Tokios lėlės tarsi įgauna magišką jėgą saugoti, globoti vaiką ir jam padėti.
Apskritai lėles galima gaminti momentines, tik tam vienam, čia ir dabar kuriamam žaidybiniam momentui:
• Lėlės iš įvairių audinių skiautelių;
• Lėlės iš riešuto kevalo;
• Lėlės iš įvairių atliekų;
• Lėlės iš popieriaus ir folijos;
• Lėlės iš gipso;
• Lėlės iš plastilino;
• Lėlės iš gofro kartono;
• Megztos, siūtos, nertos lėlės;
• Lėlės iš šieno;
• Lėlėmis gali tapti ir šlepetės, šaukštai,
pagalvės ir kt. aplink aptinkami daiktai…
Gaminant skudurinukes, pirštines ar kitas savadarbes, momentines lėles ir vaidinant su jomis, galima patyrinėti vidines problemas, jausmus, asmeninius išgyvenimus. Tokių žaidimų metu scenarijus nėra kuriamas iš anksto – jis sugalvojamas spontaniškai.
Verta pagaminti lėlę, turinčią galimybę keisti savo veidus (nuotaikas), t.y. lėlė gali turėti keletą skirtingų veidų. Tai sudaro sąlygas modeliuoti skirtingas emocijas, keičiant „blogą – gerą“ veikėjų vaizdinius.
Psichologinė tokio pratimo išmintis sako, kad viena ir ta pati lėlė iš neigiamo personažo virsta teigiamu, iš bailios drąsia ir pan. O juk taip vyksta ir gyvenime.
Kiek lėlių reikia vaikui?
Stebėdama savo dukras, galiu drąsiai teigti, kad tikriausiai daug. Tai yra lėlių šeimos, lėlių namukai, įvairūs buitiniai rakandai lėlėms… Vyresnioji mano dukra Lurda, kuriai dabar 10 metų, išties išradinga.
Pamenu, kaip nuoširdžiai nustebau, kai ji grįžusi iš mokyklos ilgai kažką veikė prie palangės. Po to pakvietė mane ir parodė, o ten – visa puponautų šeima. Ji jiems sukūrė namus, lovas, televizorių, net laužą iš plastilino ir degtukų sukrovė, visiems nulipdė mažas kėdutes ir juos susodinusi aplink laužą man pasakojo visą šią istoriją… Ir tokie stebuklai mūsų namuose vis dar vyksta. Man toks džiaugsmas stebėti, kai jos abi – Lurda ir Elzė – gali žaisti su pačiomis netikėčiausiomis priemonėmis. Ir todėl drąsiai sakau, kad, matyt, lėlių reikia daug, ir nebūtinai jas pirkti parduotuvėje, jų reikia vis kitokių savo patirčiai ir jausmams atspindėti, save nuraminti… Tokioms lėlėms sukurti puikiai tinka įvairios atliekos ar netikėčiausi daiktai. Laisvi žaidimai padeda vaikui jausti, kad viskas leidžiama. Kai vaikas taip jaučiasi, su juo lengviau kalbėtis, bendrauti ir pažinti jo vidinį pasaulį.
Ar berniukams reikalingos lėlės?
Taip, ir berniukai žaidžia su lėlėmis. Tik gal lėlę Keną renkasi rečiau, čia, matyt, vis dėlto mergaičių lėlė, kuri tampa barbės vyru ir taip padeda joms sukurti vienokį ar kitokį šeimos modelį. Žinoma, tokio šeimos formavimo kūrybinis procesas neretai vyksta stebint savo artimųjų ar per televizorių rodomus santykius ir yra vienaip ar kitaip atkartojamas žaidimo metu.
Kaip žinoma, mergaitės supa lėles ir joms vystosi moteriškieji, motiniškieji pradai. Berniukai, aišku, žaidžia su kitokiais žaislais. Jie dažnai renkasi ginklus, žvėris – jėgos pradus, kurie ugdo vyriškumą.
Tačiau ginklas nebūtinai yra agresijos požymis. Baugštiems berniukams net rekomenduojama rankose laikyti žaislinius ginklus. Tai suteikia vaikui galimybę susidoroti su tam tikromis baimėmis.
Berniukai mieliau renkasi lėles-herojus, tokius kaip Supermenas ar vėžliukas Nindzė. Tokios lėlės jiems labai reikalingos – berniukai, save tapatindami su minėtais herojais, tarsi perima visas jų stipriąsias savybes, jų jėgą, tarsi patys vaikai tampa tokiais – drąsiais ir gelbėjančiais pasaulį.
Vaikams, ypač aktyviems berniukams, išreikšti savo pyktį, nusivylimą, priešiškumą padeda ir kiti pagalbiniai žaisliukai – žaisliniai kareivėliai, krokodilas, šautuvas, guminis peiliukas, žaislinės vinys, plaktukas, pliauska, laukiniai gyvūnai, molis (ypač gaminant lėles iš molio ar plastilino – jį galima minkyti, daužyti, mėtyti, energingai kočioti, stipriai plėšyti gabalais, lipdyti agresyvias, piktas lėles, o vėliau jas perlipdyti). Dažnai tokiuose žaidimuose svarbiausia ne agresija, o laimėjimas – gėrio pergalė prieš blogį. Taip vystosi vaikų moralė, jie mokosi atskirti, kas yra tas gėris, o kas – blogis.
Kaip galėtų tėvai kartu su vaikais žaisti lėlėmis?
Kartais vaikai išgyvena sudėtingas ar traumuojančias situacijas. Dažnai jausmai, susiję su šiomis patirtimis, nėra išgyvenami ir ima kelti vaiko elgesio bei emocinius sunkumus. Tam, kad vaikas imtų jaustis ir elgtis geriau, jis turi suvokti stresinės patirties prasmę ir ją įlieti į savo suvokimą apie pasaulį.
Šis procesas vadinamas perdirbimu. Tai labai panašu į tai, ką daro suaugusieji, dirbdami su terapeutu ir kalbėdami. Tačiau vaikams sudėtinga savo mintis ir jausmus reikšti žodžiais, tad tenka pasitelkti kitus metodus.
Žaisdami vaikai naudoja vaizduotę ir išreiškia save simboliškai per žaidimus. Tai reiškia, kad patirtis, paveikusi vaiką, atsispindės jo žaidimuose. Šį reiškinį tėvai gali stebėti ir namuose, pavyzdžiui, vaikas, grįžęs iš darželio, migdo lėles ir naudoja labai panašius migdymo būdus, kaip ir auklėtojos darželyje, arba elgiasi taip, kaip ir mama vakare.
Vaikų nereikia mokyti žaisti ar versti juos žaisti. Vaikai žaidžia spontaniškai ir nesiekia kokių nors tikslų.
Žaidimo metu nematomai įvyksta skirtingos patirties formavimas. Vaikai daugiau, geriau ir lengviau save išreikš spontaniškame žaidime, kurį jie patys sugalvojo. Žaidimas ne tik gali parodyti, kokioje gyvenimo sferoje vaikas turi problemų, bet ir pamokyti jį rasti teisingus sprendimo būdus. Kol dar vaikas nemoka objektyviai vertinti ir suvokti pasaulio – jis jį atspindi per savo nekaltus žaidimus. Atspindi savo psichinę būklę ir mokėjimą bendrauti su kitais.
Užsiėmimų namuose poveikis sustiprėja, jei „tėvų“ lėlė vakarais kalbasi su vaiku. Geros istorijos, artimos pasakoms, kurių herojai (sužmoginti) turi vaikui būdingų bruožų ir susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir vaikas.
Nereikia kurti jokių išankstinių žaidimo scenarijų. Geriausia, kai mamos ir vaiko lėlės kalbasi gyvai ir laisvai. Laisvo žaidimo metu lengviau ugdyti ir socialinius vaikų įgūdžius – kaip elgtis parduotuvėje, kaip bendrauti su vaikais, ką daryti, kai kitas patenka į bėdą, arba kaip susipažinti sutikus naują veikėją.
Užsiėmimų namuose temos gali būti pačios įvairiausios ir parenkamos laisvai arba atitinkant spręstinos problemos temą:
„Kai buvau mažas…“
„Kai užaugsiu… “
„Susapnavau sapną… “
„Mano lėlė labai bijo… “
„Gyveno kartą nenuorama berniukas, kurį nuolat barė… “
Vaikui sudėtinga suprasti, kas dedasi jo širdelėje, o tuo labiau jam sunku žodžiais įvardinti savo jausmus.
Neturėdami pakankamai gebėjimų išsakyti emocijas, vaikas randa savų būdų, kaip susitvarkyti su kylančiais jausmais. Todėl žaisdamas vaikas gali bausti žaislus, juos mušti, gąsdinti arba guosti, myluoti, gali kartu su jais liūdėti. Negalima barti vaiko už jausmus, kuriuos jis patiria. Jis turi teisę supykti, būti agresyvus, jausti pasibjaurėjimą.
Geriausias lėlių terapijos namuose rezultatas pasiekiamas, kai įtraukiama tokia veikla: pirštinių lėlių gamyba, pasakojimas lėlių vardu, lėlių spektakliai, terapinės istorijos, kurias sugalvojo lėlė (mama, močiutė ar kitas asmuo), taip pat svarbios bendros šeimos istorijos.
„Mamos žurnalas“
