Čiulpimo refleksas yra įgimtas. Jis – gyvybės garantija, todėl kūdikiui tampa vyraujančiu, slopinančiu kitas reakcijas refleksu. Čiulpimas reiškia kur kas daugiau negu alkio malšinimą. Čiulpimo judesiai slopina motorinį aktyvumą, mažina ir panaikina neigiamas emocijas, veikia lyg migdomieji.
Teigiamos ir neigiamos šio įpročio pusės:
Anot JAV vaikų ligų gydytojų W. ir M. Sears, užauginusių aštuonis vaikus ir 20 metų išdirbusių žindymo konsultantais, čiulptuką galima duoti tik išimtiniais atvejais, kai būtina patenkinti čiulpimo poreikį. Jei pamaitintas, pervystytas, 18-20°C kambario temperatūroje per šiltai neaprengtas mažylis neramus, bet padavus žinduką aprimsta, pradeda snausti, vadinasi, jam reikia čiulptuko. Kai mažylis giliai įmigs, čiulptuką iš burnos ištraukite.
Augant piršto čiulpimo įprotis nyksta, tačiau neretai išlieka iki 5 metų, o kartais net dar ilgiau. Pastebėta, kad 1 iš 5-6 penkiamečių vis dar mėgsta pačiulpti pirštą.
Vyresni nei 4 metų vaikai čiulpia pirštą daugiau iš pripratimo negu iš norėjimo nusiraminti ar nerasdami geresnio užsiėmimo, ypač kai yra kuo nors nusivylę, nepatenkinti.
Kūdikių įprotis čiulpti pirštą nepriklauso nuo to, ar jis gauna žinduką, ar ne. Čiulpdamas pirštą mažylis kita rankute gali kasytis galvą, pešioti plaukus, monotoniškai sukinėti nusitvertą žaisliuką arba juo stuksenti į gretimai esančius daiktus.
Piršto čiulpimas nereiškia, kad kūdikis ar vaikas yra alkanas.
Kūdikis ar mažas vaikas čiulpia pirštą, kai yra pavargęs, kai jam nuobodu, nori būti paimtas ant rankų, nori žaisti arba susirgo.
JAV vaikų ligų gydytojai teigia, kad piršto čiulpimas padeda išgyventi nemalonius jutimus – slopina skausmą, leidžia nepajusti (ar užmiršti) spaudžiančius vystyklus, šaltį, drėgmę, kitus nemalonius pojūčius. Kitaip tariant, čiulpdamas pirštą ar čiulptuką mažylis atsipalaiduoja, tarsi medituoja. Vaikui augant aplinka suteikia daug įspūdžių ir palengva poreikis čiulpti natūraliai mažėja, nes atsiranda begalė kitų įdomių užsiėmimų.
Pastebėta, kad pirštą dažniau ir intensyviau mėgsta čiulpti tie kūdikiai ir maži vaikai, kuriems „vos suverkus“ į burną – tarsi kamštis į butelį, buvo įkišamas čiulptukas. Kai taip buvo daroma, paskui prireikia daug kantrybės ir pastangų, kol tokie mažyliai atpratinami nuo nepageidaujamo įpročio. Jeigu vaikas pirmaisiais gyvenimo metais buvo įpratintas prie čiulptuko, tai vėliau nors ir didžiausią dėmesį rodant, atpratinti labai sunku.
Geri patarimai apie čiulptukus
Kuo mažiau papuošimų, tuo geriau. „Papuošimai“ kartais būna tokie nepraktiški, kad uždengia ne tik mažylio burną, bet ir dalį veido.
Nieko nelaimės mamos, kurios gryname ore vežioja ar vedžioja mažylį su čiulptuku burnoje. Čiulptukas neapsaugo nuo peršalimo.
Piršto ar žinduko čiulpimas stabdo vaiko tobulėjimą. Įrodyta, kad nuolatinis čiulptuko ar piršto čiulpimas sulėtina protinį mažylio vystymąsi, slopina norą pažinti aplinką, trukdo susiformuoti įgūdžiams, kurie augant darosi gyvybiškai būtini. Pastebėta, kad kūdikiai, kurie ilgai čiulpė žinduką, vėliau pradeda kalbėti.
Tyrimais įrodyta, kad dėl ilgo, dažno, nuolatinio piršto arba žinduko čiulpimo iškrypsta sąkandis, net veidas. Tiek čiulptukas, tiek pirštas sąkandžiui kenkia vienodai.
Jei žindukas ar nykštys nuolat burnoje, be reikalo susitraukinėja skrandis, jis ima gaminti virškinimo sultis, be to, mažylis prisiryja oro.
Labai pripratęs prie čiulptuko vaikas ir miegodamas jo pasigenda, todėl neramiai miega ir vos jį išmetęs pabunda.
Per čiulptuką, jeigu jis nepakankamai švarus, kūdikis gali užsikrėsti įvairiomis ligomis. Čiulpiant pirštą irgi padidėja rizika užsikrėsti įvairiomis infekcinėmis ligomis.
Itin sunkiai su čiulptukais atsisveikina tie mažyliai, kuriuos suaugusieji intensyviai buvo pripratinę jais naudotis. Juo dažniau ir ilgiau buvo duodamas čiulptukas, tuo sunkiau nuo jo atpratinti. Tada būna ir ašarų, ir isteriškų verksmų, ir nemigos.
Kaip atpratinti?
Stebėkite ir net užsirašykite, kokiose situacijose mažylis, ypač antrais metais ir vėliau, čiulpia pirštą. Jei aptiksite pasikartojančias aplinkybes, pamėginkite jas šalinti arba nukreipti vaiko dėmesį į kitus užsiėmimus, jį kalbinti, paimti ant rankų, pradėti su juo žaisti.
Norėdami atpratinti nuo piršto čiulpimo neduokite čiulptuko, nes tai vienodai negerai.
Nuo piršto, čiulptuko mažylį atpratinkite palaipsniui.
Jei vaikutis trečiais-ketvirtais metais vis dar čiulpia pirštą, dėl to jam nepriekaištaukite ir nebauskite, nes stiprus dėmesys neigiamam įpročiui pažadina vaiko norą juo užsiimti.
Ketverių metų ir vyresni vaikai jau yra sąmoningesni. Jie gerai suvokia, kas yra pagyrimas, ir nori būti giriami. Todėl už tai, kad vaikas nečiulpė piršto, neužmirškite pagirti. Galite gerai matomoje vietoje pakabinti kalendorių ir žvaigždute pažymėkite dienas, kai vaikutis pirštuko nečiulpė.
Atpratinimo laiku vieningos pozicijos turi laikytis visi šeimos nariai, nes nieko gero nebus, jei vienas draus čiulpti čiulptuką ar pirštą, o kitas slapta leis.
Iš vaiko, čiulpiančio pirštą, negalima juoktis, juolab jį bausti uždraudžiant ką nors daryti, baidyti ir gąsdinti, kad „nukris pirštukas“, suduoti per rankas, teplioti pirštų pipirais.
Stenkitės atpratinti vaiką nuo čiulpimo, kol jis dar neina į darželį.
Jei per pusmetį nepavyksta atpratinti nuo piršto čiulpimo, pasikonsultuokite su vaiko gydytoju ir vaikų neurologu.
Mažylio negalima erzinti – paslėpti žinduką, o po kelių dienų ar savaičių neatlaikius vaiko zirzimo, vėl jį duoti.
Nepradėkite atpratinti nuo čiulpti, jei vaikas negaluoja.
Atpratinant nuo čiulptuko vaikui turi būti suprantamai paaiškinama, kad čiulptuko nebėra ir tiek.
Laukti, kol vaikas pats atsisakys čiulptuko ar žinduko, beprasmiška. Jei vieną kartą čiulptuką „nusinešė pelytė“, jo neberodykite net mažyliui susirgus.
Konsultavo docentas Algimantas Vingras
„Mamos žurnalas“
