Dažnai manęs mamos klausia, nuo kada galima su vaikais tartis ir įvesti namuose vienokias ar kitokias taisykles? Atsakau trumpai: nuo tada, kada jūs pati pasiruošusi jų nuosekliai laikytis ir apie tai švelniai nuolat priminti vaikams/sutuoktiniui/seneliams. t.y. visiems asmenims, kurie su jomis yra susiję.
Neuroedukatorė Joana Cironkaitė, „Vaikų ir jaunimo visapusiško lavinimo centro“ įkūrėja
Darnių namų taisyklėse, manau, galioja ir taisyklių taisyklė „mažiau yra daugiau“, kur bent kelių susitarimų yra laikomasi nuolat ir taisyklės apima ne tik vaikus, tačiau ir pačius tėvus.
Kviečiu jus pagalvoti apie savitą variantą, kurio laikytis būtų paprasta visiems. Tačiau mielai pasidalinsiu ir savais atradimais, kurie puikiai veikė mūsų šeimoje, kai dar vaikai buvo ikimokyklinukai ar pradinukai.
Vienu metu, kai emocijos ėmė viršų, vaikai dažnai sirgdavo, o ir man pačiai nebuvo paprasta išlaikyti gerą nuotaiką, mūsų su vaikais namų taisyklės apėmė daugiausiai emocinę sferą. Tuomet buitis – grindų švara, idealiai surūšiuoti žaislai, išblizginti langai, piktžolės darže – buvo atidėta į šoną, nes aš tiesiog neturėjau jėgų visko kontroliuoti.
Tad apie kokias taisykles kalbėdavausi su savo 2–6 m. keturiais pametinukais? Taip, kalbėdavausi, nes jokio plakato tuomet neturėjau.
- Atsiprašyti nėra jokia gėda.
- Jei žaidėte drauge, drauge ir tvarkotės. Jei žaidei vienas, gali paprašyti pagalbos, tačiau brolis neprivalo surinkti tavo žaislų.
- Visų pirma pabandykite pasidalinti žaislais/susitarti patys.
- Verkti galima, jei tave kas nors nuskriaudė, užgavo ar įskaudino, tačiau ne tam, kad gautum dėmesio iš manęs.
- Tu tikrai gali pykti ir supykti. Tai normalu. Tačiau, kai esi piktas, brolį/mane/katę/šunį skriausti draudžiu. Žaislai irgi niekuo nekalti. Tam gali naudoti bokso kriaušę.
Ar buvo lengva man laikytis šių taisyklių? Tikrai ne, ypač po bemiegių naktų ar kai jie visi lyg tyčia susipešdavo dėl vienos ir tos pačios lego kaladėlės.
Ar pavykdavo išlikti ramiai ir nepakėlusiai balso? Tikrai ne. Tačiau motinystė mane vis labiau ir labiau mokė – nuoseklumas ir atjauta sau duoda geriausių rezultatų. Po truputį. Motinystė mokė ir atsiprašyti vaikų, jei juos įžeidžiau savo tonu ar nederamu žodžiu. Tuo metu, ne mažiau nei dabar, motinystė mane mokė, kad aš tik žmogus, moterytė. Viduje silpna, bet be galo trokštanti mylėti besąlygiškai ir būti priimama su visomis savo klaidomis.
Ar didžiuojuosi dėl šių taisyklių tuomet? Žinoma, nes šiandien jų tiesiog laikomasi iš įpratimo, nors vis dar tenka kartkartėmis priminti esmę – jau paauglišku žargonu.
Kai didieji jau pradėjo eiti į mokyklą, šiek tiek keitėsi mūsų namų taisyklės. Jose atsirado pareigos ir atsakomybės, dar griežtesnis režimas, o sąrašas pasipildė naujais punktais, tokiais, kaip:
- Nepaisant to, kas nutiko, visuomet pasakyk tiesą.
- Jei tu negerai jautiesi klasėje/būrelyje, pasidalink savo savijauta, dvejonėmis. Šeimoje mes rasime sprendimą. Gali pasipasakoti tėčiui, gali man, gali abiem kartu.
- Pažadų ir susitarimų mes šeimoje laikomės. Jei laikytis negali ar persigalvojai, ką padarysi – turi pats apie tai pasakyti mums, broliams, draugams, mokytojams.
- Ačiū, prašau, atsiprašau – vis dar svarbūs mūsų kasdienybėje.
- Pirma pareigos, paskui pramogos.
Žinoma, atsirado taisyklių, kurios buvo beveik vienašališkai mano nustatytos, be jokių diskusijų, tokios kaip:
- Valgome tik prie stalo.
- Labai ribotas medijų/TV žiūrėjimas.
- Paruoštą maistą turi bent paragauti.
- Nėra netinkamo oro, yra tik netinkama apranga.
- Naktinio miego laikas gali keistis tik išimtiniu atveju.
Šios taisyklės nebuvo niekur užrašytos, nes man atrodė, kad be jų namuose tiesiog bus chaosas, kurio ir taip netrūko. Pasinaudojusi sena gera fraze „mama žino geriausiai“ jaučiausi teisi ir net savotiškai rami – tai darau nuoširdžiai – linkėdama jiems geros sveikatos, o kartu – ir poilsio sau. Dabar atsisukusi atgal beveik 10 metų džiaugiuosi, nes ir šiandien šių taisyklių laikymasis atneša darnos į mūsų santykius.
Kokios dar galėtų būti darnių namų taisyklės?
Tikiu, kad tai, ką išvardinsiu, jūs net nelaikytumėte taisyklėmis, tai yra jūsų šeimos laimės pagrindas. Tai tarsi natūralu ir taip kasdieniška, kad net pavadinant taisyklėmis jų svarba sumenkėja:
- Dėkingumo niekad nebus per daug.
- Pagarba vyresniems bei kito žmogaus kitoniškumui.
- Nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų. Tačiau yra vyriškesnių ir moteriškesnių.
- Elgtis maloniai su savo broliu ne visada lengva, tačiau galima pabandyti.
- Dalintis gali tik tada, kai pats to nori, jei tai tavo daiktas.
- Tu gali drąsiai pasakyti, kas tau nepatinka.
- Mama ir tėtis nori būti išgirsti, kai tau kažką sako. Prašau paklausyti.
- Apsikabinimai didina meilės jausmą ir padeda nurimti.
- Kalbame po vieną.
- Visos iniciatyvos ir pasiūlymai, ką galime nuveikti drauge, priimtina ir sveikintina. Siūlyk, ką tu norėtum veikti dabar/ryt/savaitgalį.
Sutinku, jog sąrašas išėjo ilgokas, tačiau linkiu jame atrasti ir iš jo pasiimti tik tai, kas jums būtų palengvinimas ir įkvėpimas.
Tik dar labai norėčiau pridurti, kad dažnai tėvai vaikams taisykles ir net bausmes (taip taip, kartais jas net supainioja) sugalvoja apimti nuovargio, išsekimo, emocijų, pykčio ar paprasčiausiai beviltiškumo, o juk taisyklės, kaip ir ribos, turėtų būti aptartos esant ramiai nuotaikai, išdiskutuotos (jei tai vyresni vaikai) bei gerai apgalvotos.
Noriu palinkėti nenusivilti savimi, jei kažkas nepavyko ir jūs tiesiog suskydote. Nežinau, kaip jums, bet man būna ir būdavo tokių dienų, kai dėl savo nuovargio nebeturėdama nei jėgų, nei kantrybės iš vaiko kažko išreikalauti iki galo, tiesiog pasiduodavau ir nusileisdavau. Tačiau savęs už tai stipriai nebardavau.
Ir pabaigoje pasikartosiu, apie ką užsiminiau iš pradžių, – taisyklės namuose galioja visiems, ir dar svarbiau – abu tėvai vienodai laikosi susitarimų, tam, kad darnos, pagarbos ir meilės būtų daugiau.
Susiję straipsniai
