Darželį vieni tėvai piešia kaip pragarą, kiti – kaip rojų. Kaip yra iš tikrųjų? Kada laikas leisti vaiką į darželį, kad greičiau prisitaikytų ir mažiau sirgtų bei liūdėtų?
Mamos Svetlanos pasakojimas
Mūsų mažajai Liepelei 1 m. ir 2 mėn. Tai trečias vaikelis mūsų šeimoje, vyriausiam broliui 19 metų, vidurinei sesutei 15 metų, gyvename Panevėžyje. Vyresnieji darželį pradėjo lankyti 3 ir 4 metų. Aš irgi ėjau į darželį nuo trejų metų, o vyras augo be darželio – jį prižiūrėjo auklė. Prisiminimų apie darželį likę nedaug: kad nenorėdavome miegoti pietų, kad valgyti versdavo, kai nebūdavome alkani, kad patikdavo eiti į lauką.
Kai laukiausi Liepelės, per radiją išgirdau, kad Lietuvoje, pagal Europos Sąjungos projektus, planuojamos atidaryti dvi darželio grupes, į kurias bus galima vesti vaikelius nuo gimimo.
Bus kambariai, skirti kūdikiui žindyti, atskiros patalpos įvairiai veiklai, vienai auklėtojai bus priskirti keli vaikučiai ir dar visokių įdomybių. Kadangi tuo metu dirbau, o tas darželis buvo visai prie pat mano darbo, nuėjau ir užsirašiau į eilę.
Kai Liepai buvo 7 mėnesiai, vasarą mums paskambino iš darželio ir paklausė, ar mes tikrai lankysime? Nutarėme pabandyti. Ir viskas pavyko puikiai!
Labai atsakingos ir rūpestingos auklėtojos Liepai padėjo priprasti prie naujos aplinkos, kitų vaikučių. Iš pradžių darželyje likdavo po valandą, vėliau po truputį ilginome laiką iki 3-4 valandų per dieną. Nuo metukų dukra pradėjo likti miegoti pietų.
Manau, kad kiekviena mama jaučia, ar gerai jaučiasi jos vaikutis vienoje ar kitoje situacijoje. Mes dukrelę darželyje paliekame besiveržiančią pas vaikus ir į auklėtojos glėbį, o pasiimame linksmutę ir besišypsančią. Man tai pats geriausias įrodymas, kad darželyje ji jaučiasi puikiai, yra mylima ir apgaubta dėmesio. Grupėje tik 6 vaikučiai, o dažniausiai būna, kad lanko tik 3-4, tai ir auklėtojos nebūna tokios pavargusios kaip kad prižiūrėdamos 20-15 vaikiukų.
Su auklėtojomis kartu vaikai piešia, šoka, dainuoja daineles, vaidina, groja, mokosi pažinti gyvūnėlius, švenčia visokias šventes ir dar gal ne viską mes, tėveliai, ir matome. Iki ašarų sujaudina pakabintas tavo vaiko piešinukas, be abejo, jis mums pats gražiausias visame pasaulyje… Kai naujametėje kiškių šventėje matai, kaip tavo metukų vaikelis šoka kartu su visais vaikučiais, žino, ką reikia daryti – tai geriausias auklėtojų meilės ir darbo įrodymas.
Privalumas anksti leisti vaiką į darželį tas, kad mažiukui lengviau prisitaikyti nei vyresniam, greitesnė vaikelio raida, nes jis viską kartoja, mokosi žaisti ir dalintis su savo bendraamžiais, pailsi mamytė ir susitvarko savo reikalus, o kuo ramesnė mama, tuo geriau jaučiasi ir vaikelis, ir visa šeima.
Aplinkinių reakcijų, be abejo, sulaukėme įvairių, ir, aišku, dauguma neigiamų, bet juk niekas nesigilino į konkrečią mūsų situaciją. Jei dukrytei ten būtų negerai, jei ji verktų ar kitaip parodytų, kad ten likti nenori, be jokios abejonės būtume ieškoję kito varianto.
Mamos Tatjanos pasakojimas:
Auginame du nuostabius vaikus – dukrytę Kariną (9,5 m.) ir sūnelį Nikitą (1,1 m.). Kariną išleidome į darželį, kai jai buvo 1 metukai ir 1 mėnuo. Ir visiškai nesigailime. Atvirkščiai – gailimės, kad neturime galimybės šiuo metu išleisti į darželį sūnelio.
Dukra pateko į darželį netikėtai. Nusprendėme pasidairyti po aplinkinius darželius, ir viename iš jų Karina tiesiog pasiliko. Iš karto nuėjo žaisti su vaikais ir įdėmiai klausė, ką sako nepažįstama teta (tai buvo auklėtoja). Aš tuo metu pasikalbėjau su darželio direktore, pasidairiau po grupę, kokiais žaisliukais vaikai žaidžia, kur miega, iš kokiu indų valgo. Buvo labai daug klausimų. Ar auklėtojos deramai prižiūrės, ar laiku pasodins ant puoduko, ar nesegs sauskelnių, kad mažiau būtų rūpesčių, ar nebus vaikas alkanas, ar jo nenuskriaus ir dar begalė kitų. Tikriausiai jie kyla kiekvienai mamai.
Kol aš bendravau su darželio direktore, kol apžiūrinėjome grupes, mano princesė kuo ramiausiai žaidė su vaikais ir net pamiršo, kad kažkur turi būti mama. Auklėtoja ir direktorė pasiūlė eiti namo ir ateiti per pietus. Labai ilgai dvejojau, ar tai gera mintis. O kas, jei ji staiga prisimins, kad nėra mamos? Ar nebus mažylei streso? Įkalbėjo. Išėjau namo. Nors namie reikėjo išbūti vos 1,5 valandos, man atrodė – tai begalybė. Laikas tiesiog sustojo. Vis laukiau ir laukiau. Pagaliau, atėjus pietų metui, nubėgau į darželį.
Įžengusi vis klausiausi, ar neverkė mano dukrelė, ar viskas gerai. Buvo tylu ir ramu. Nuėjau iki grupės durų ir sustojau paklausyti. Gal kartasi auklėtoja bara vaikus? Kvailai skamba, bet tuo metu tai atrodė labai rimta. Už durų buvo tyla. Užėjau į grupę, o ten tylu, įeina auklėtoja ir sako: „Nusiraminkite, viskas gerai, Karinutė papietavo su visais vaikais ir nuėjo miegoti“. Negalėjau patikėti. Kaip nuėjo miegoti? Juk svetima aplinka, nauji žmonės. Tad teko grįžti namo ir laukti dar kelias valandas, kol vaikučiai bus keliami po pietų miego.
Atėjusi dar kartą pamačiau, kaip mano dukrytė kuo ramiausiai žaidžia su žaisliukais ir bendrauja su kitais vaikučiais. Tik jau pamačiusi mane atbėgo ir pasiprašė ant rankų. Taip buvo gera ją apkabinti, ir jausti, kad ji patenkinta. Dukra vis rodė į žaisliukus ir kartojo „lia-lia“.
Auklėtojos paklausta, ar gali įtraukti Kariną į sąrašus, atsakiau TAIP. Ir tik grįžusi namo pradėjau galvoti, ką pasakiau. Gal dar per anksti, gal dar tegul pabūna namie? Vyras buvo už darželį. Kitą rytą pabudusi Karinutė kartojo „lia-lia, lia-lia“. Supratau, kad reikia eiti į darželį. Tad atsikėlėme, nusiprausėme, šiek tiek papusryčiavome ir nukeliavome. Nuo to laiko dukra pradėjo lankyti darželį.
Buvo keista klausyti tėvelių pasakojimų, kad jų vaikai verkia, nenori eiti į darželį. Mums pasisekė, Karina pati išsirinko darželį ir noriai jį lankė. O svarbiausia – auklėtojos buvo nuostabios. Esame be galo dėkingi darželio „Spygliukas“ auklėtojoms Danutei ir Antaninai už begalinį rūpestį mūsų dukrele, už parodytą meilę, suteiktas žinias.
Sakoma, vaikai dažnai serga, kai lanko darželį. Tikra ne visi, ko gero, tai priklauso nuo paties vaiko. Karina sirgo labai retai. Darželyje ji išmoko daug dainelių, eilėraštukų, šokti. Būdama 1 metų ir 1 mėnesio Karina jau puikiausiai prašėsi ant puoduko.
Labai gaila, kad šiuo metu tokia netvarka dėl darželių, negalime leisti sūnelio dabar, nors tikrai norėčiau. Manau, kuo anksčiau vaikas padeda lankyti darželį, tuo mažiau streso patiria. Jam įdomu nauji žaisliukai, daug vaikučių, su kuriais galima kartu žaisti. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau jis prisiriša prie namų, mamos, tėčio, sesers ar broliuko. Bijau net pagalvoti, kaip reikės leisti sūnelį į darželį, jis darosi tikras „mamyčiukas“.
APIE ANKSTYVĄ DARŽELIO LANKYMĄ
www.psichoterapija-jums.lt
Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė
Abiejų mamyčių – ir Svetlanos, ir Tatjanos – pasakojimai yra puikios iliustracijos teiginiui, kad ankstyva darželio lankymo pradžia (sulaukus maždaug metukų) gali būti sėkminga ir džiaugsminga. Kita vertus, būtų per daug drąsu teigti, jog anksčiau vedami vaikai pripranta lengviau, mažiau verkia, būna drąsesni nei pradedami vesti 3-4 metų amžiaus, arba atvirkščiai. Yra bendrų dėsnių, kuriais remdamiesi, galime tikėtis vienokių ar kitokių vaiko reakcijų, tačiau ne mažiau įtakos turi ir kiekvienos šeimos bei vaiko individualios savybės bei aplinkybės. Vieniems vaikams perėjimas iš namų į „socializuotą aplinką“ yra lengvas, kone nepastebimas, kitiems jis gali būti sunkus ir skausmingas. Pabandykime aptarti, kodėl gali pasitaikyti tokių nevienodų reakcijų.
Amžius: kada geriausia „socializuotis“?
Jei kalbėsime vien apie amžių, nekreipdami dėmesio į visas kitas aplinkybes – vis dėlto natūralesnis atsiskyrimas nuo mamos ir namų vyksta tada, kai vaikas yra vyresnis. Iki pusantrų metų mažyliui mažai rūpi kiti žmonės, nebent tik tada, kai jis saugiai įsitaisęs ant mamos rankų ar žino, kad bet kada galės nubėgti pas mamą pagalbos ar paguodos. Tada galima pasidomėti ir „svetima“ teta ar dėde, ypač jei jie gražiai kalbina, o juo labiau – jei siūlo kokį nors nematytą žaislą ar gardėsį. Bet tik pabandykite vaiką paimti iš mamos glėbio, ypač jei jis yra 8-10 mėnesių amžiaus, o ir keliais mėnesiais vyresnis vaikutis taip pat gali stipriai sureaguoti… Jei bandėte, turbūt prisimenate aiškų nepasitenkinimą ir garsų protestą, daug šauksmo ir ašarų. Tokia reakcija yra normali, nes maždaug nuo pusės metų iki pusantrų yra susiformavusi nepažįstamų žmonių baimė ir ypač stiprus prisirišimas prie mamos (ar kito žmogaus, kuris mažyliu labiausiai rūpinasi – mūsų kultūroje dažniausiai tai yra mama). Tuo metu mama yra žmogus, su kuriuo dalijamasi visais savo atradimais ir praradimais, džiaugsmu ir nusivylimais, todėl idealu, jei ji yra šalia, pas mamą galima atbėgti ir rasti ją tada, kai jos reikia – kitaip tariant, ji yra „prieinama“. Net galima sakyti, kad viena iš svarbių mamos funkcijų, kai vaikutis yra nuo metukų iki dvejų metų amžiaus – priimti jį atbėgantį, išgirsti, ką jis nori pasakyti, suteikti jam to, ko reikia (švelnumo, paguodos, pasidžiaugimo kartu), ir vėl paleisti tyrinėti aplinką. Tai nė kiek ne mažiau svarbu, nei kūdikystėje mažiuką laiku pamaitinti ar nuraminti verkiantį, nors gali atrodyti, kad labai savarankiškam ir savomis kojomis bėgiojančiam nenuoramai mama nebėra tokia reikšminga. Vis dėlto be svarbiausio žmogaus palaikymo pasaulis atrodys ne toks saugus ir vertas tyrinėjimo, kaip tada, kai yra su kuo pasidalinti savo atradimais (juk ir mums, suaugusiesiems, neretai kur kas smagiau kažkuo grožėtis tada, kai galime jausmais ir išgyvenimais pasidalinti su artima siela).
Maždaug nuo pusantrų metų mažylio pasaulyje pradeda rastis ir kitų žmonių, pirmiausia svarbus tampa tėtis, palaipsniui – ir kiti suaugusieji. Ne, tai nereiškia, kad iki to laiko tėtis vaikui – buvęs nebuvęs. Jau kūdikis geba atskirti ir kitaip reaguoti, kai jį ant rankų ima tėtis, o ne mama. Reikia sulaukti tam tikro amžiaus, kad būtų galima tai įsisąmoninti ir „pasinaudoti“ tuo, kad tėtis gali pasiūlyti kitokių užsiėmimų ir kitokios veiklos nei mama.
Kaip mažai svarbūs suaugusieji, taip metukų vaikui mažai rūpi ir kiti vaikai. Matydamas, kaip jam reikšmingas suaugęs žmogus (pavyzdžiui, mama) moko bendrauti, žaisti su kitu vaiku, metinukas gali mėgdžioti: ištiesti žaislą ar draugiškai pasisveikinti. Tik tai daugiau susiję su elgesio kopijavimu, bet ne su vidiniu siekiu bendrauti. Iš pradžių kiekvienas vaikas mokosi žaisti pats: sugriebti jį dominantį daiktą ar žaislą, apčiupinėti, galbūt apgraužti ir aplaižyti (jei vaikas visai mažiukas, dar kūdikis), pažiūrėti, ką galima su tuo daiktu (žaislu) nuveikti. Augdamas jis išmoksta žaisti „pagal paskirtį“, tai yra taip, kam tas žaislas skirtas (pavėžinti, jei tai mašinėlė, statyti namelį, jei tai konstruktoriaus detalės, ir panašiai). O mintis duoti žaislą kitam vaikui ir žaisti kartu, jei nepaskatina suaugusieji, atsiranda sulaukus maždaug trejų metų. Tokio amžiaus vaikus kiti vaikai pradeda labai dominti, todėl paprastai ir siūloma ieškoti bendraamžių kompanijos, sulaukus būtent trejų.
Be to, mažesni vaikai dar neturi aiškaus laiko supratimo. Ar penkios minutės, ar pora valandų – kūdikiams tai daugmaž tas pat. Todėl metukų vaikai, matydami, kaip mama išeina pro duris, dar sunkiai gali suvokti, ar ji grįš po keliolikos minučių, ar po… savaitės. Nesvarbu, ką mama ir kiti aplinkiniai sako, svarbiau, kad jų sąmonėje laikrodis tiksi visai kitaip, nei tai vyksta realybėje. Kartais jų niekas neįtikins, kad mama tikrai grįš, ir būtent todėl gali būti taip sunku išsiskirti, tenka ištverti daug ašarų, stiprių apsikabinimų ir didelį nenorą atsisveikinti. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai jau suvokia, kad pro duris išeinanti mama niekur nedingsta, ji po kurio laiko grįš ir vėl bus galima su ja ką nors įdomaus veikti.
Taigi, žvelgiant iš vaiko raidos pozicijos, vyresnis vaikas labiau pasiruošęs atsiskirti nuo mamos, jau sugėręs iš jos tiek rūpesčio ir meilės, kad jaustųsi saugus pasaulyje, net ir mamai nesant šalia, besidomintis kitais vaikais ir norintis įsitraukti į bendrą veiklą. Be to, žmogui, prižiūrinčiam dvejų metukų mažylį, labai svarbu reaguoti į dažną vaiko dėmesio prašymą, kai jis atbėga parodyti žaisliuką ar kokį savo atrastą daiktą, paguosti, kai to reikia, ir padrąsinti vėl grįžti domėtis aplinka. Tad galime suprasti, kad auklėtojai, vienu metu prižiūrinčiai ne vieną, o keletą tokių aktyvių mažylių, gali būti nelengva visada tinkamai atsiliepti į jų poreikius.
Mama, auklėtoja ir kokybiška priežiūra
Vis dėlto amžius – ne vienintelis veiksnys, turintis įtakos geresniam ar prastesniam vaiko prisitaikymui darželyje. Jeigu žvelgtume vien į amžių, tikriausiai kiltų klausimas, o kaip vaikai, gyvenantys kitose šalyse, jei ten mamos grįžta į darbą gana anksti, ir įvairaus pobūdžio įstaigoms bei auklėtojų priežiūrai tenka palikti dar visai mažiukus kūdikius? Juk niekas nekalba, kad lietuvaičiai yra labai brandūs, nes dauguma pradėjo „socializuotis“ ne kelių mėnesių, o 2-3 metų amžiaus, o, tarkim, prancūzai, belgai ir kitų šalių atstovai auga traumuoti, nes mamos anksti turėjo grįžti į darbą, ir teko mažylius palikti auginti „svetimoms tetoms“. Deja, statistika rodo, kad, nepaisant lietuvių mamų galimybių ilgiau auginti vaikučius pačioms, lyginant su kitų šalių atstovėmis, Lietuvoje vis dar nesiseka reikšmingiau sumažinti nei vaikų ir paauglių savižudybių skaičiaus, nei patyčių paplitimo. Pagaliau ir patys vaikai Lietuvoje jaučiasi nelaimingesni, nei „užsieniečiai“. Taigi tikriausiai galimybė prižiūrėti savo mažylius dar nereiškia, kad vaikai būtinai jausis saugesni ir ramesni.
Kaip tai paaiškinti? Nepaisant to, kad pirmaisiais dvejais gyvenimo metais kiekvienam vaikui gyvybiškai svarbu palaikyti artimą ir šiltą ryšį su savo mama, nereikėtų daryti išvados, kad toks ryšys bus artimesnis ir šiltesnis tada, kai mama galės daugiau laiko praleisti su vaiku. Jei mama turi daugiau laiko būti su mažyliu, ji turi ir daugiau galimybių tokiam ryšiui megzti ir palaikyti, tačiau galima, nors ir sunkiau, tą patį daryti ir turint vos kelias valandas per dieną. Tad jeigu dėl kokių nors priežasčių tenka grįžti į darbą ir vaikelį dar visai mažą palikti prižiūrėti kitiems žmonėms (auklei, močiutei ar auklėtojai vaikų darželyje) – saugus ryšys su mama gali išlikti ir tada, kai mama po darbo su vaikučiu praleis kelias valandas, per kurias ji su juo daug žais ir skirs daug ir kokybiško dėmesio. Kartais darbas gali padėti „persijungti“ į visai kitokio pobūdžio veiklą, todėl labiau pasiilgstama savo mažylio, atsiranda daugiau kantrybės jo išdaigoms ir daugiau entuziazmo skirti porą valandų vien tik jam, neužsiimant jokia pašaline veikla. Visai kitaip negu mama, matanti mažylį kiaurą parą, tačiau, bei vaiko priežiūros, dar nudirbanti krūvą namų ruošos darbų, einanti į parduotuvę ir ruošianti pusryčius, pietus bei vakarienę, taigi kartais paskendusi tarp rutinos ir mažai norinti kartu su vaiku krykštauti bei žaisti.
Tik negalima būtų sakyti, kad taip būtinai ir nutiks… Nereikėtų pamiršti, kad dirbant irgi pavargstama, kartais darbe gali būti jaučiama įtampa, kuri bus perteikta ir kitiems šeimos nariams. Puiku, jei mamoms, turinčioms mažų vaikų, suteikiama galimybės dirbti ne visą darbo savaitę ar ne visą darbo dieną. Tai turbūt būtų pats geriausias variantas, kai galima sugrįžti prie profesinės veiklos, bet kartu ir turėti laiko bei jėgų savo mažyliui.
Panašią mintį išsako ir mamytė Svetlana: „Kuo ramesnė mama, tuo geriau jaučiasi ir vaikelis, ir visa šeima“. Tikrai, kai mama jaučiasi gerai, neužsisukusi rutinoje, nepervargusi, negraužiama kaltės, kad palieka mažylį kitam žmogui, laikas, kurį ji praleis su vaikučiu, bus kur kas kokybiškesnis, nei tada, kai mama įsitempusi.
Labai svarbu, kad vaikas su auklėtoja, kuri jį prižiūrės, sukurtų saugų ir šiltą ryšį. Kai kuriems vaikučiams auklėtoja psichologiniu požiūriu pakeičia mamą, tai yra vaikui ji tampa artimesnė nei mama. Kitais atvejais ji gali būti „antrasis“ prieraišumo asmuo (pavyzdžiui, kaip vaikas bendrauja ir su tėčiu ar močiute, taip jo gyvenime gali atsirasti ir auklė ar auklėtoja). Idealu, jei kasdien su mažyliu bendrauja ta pati auklėtoja, ir jam nereikia nuolat „persijungti“ nuo vieno žmogaus prie kito: kuo vaikutis mažesnis, tuo jam svarbiau pastovumas, kad jis galės kasdien sutikti tuos žmones, kurių ir tikisi.
Iš pateiktų pavyzdžių galime matyti, kad auklėtojoms pavyko sukurti šiltą ir saugų ryšį tiek su Liepa, tiek su Karina. Gerai, kad tokių mažiukų grupėse gali būti mažai vaikų: jei vienai auklėtojai tenka 3-4 vaikučiai, kaip pasakoja Liepos mamytė Svetlana, tai primena natūralią šeimos aplinką, ir auklėtoja gali spėti pasirūpinti visų mažylių poreikiais.
Daug reikšmės turi ir tėvų nuostatos darželio atžvilgiu: jei mamos ir tėčiai stipriai nerimauja, kad darželyje gali vykti kas nors nemalonaus, patys yra turėję blogos patirties vaikystėje, jiems gali būti sunku pasitikėti auklėtojomis, o nerimą neabejotinai pajus ir mažyliai. Mamytė Svetlana dalijasi kai kuriais savo prisiminimais: kad darželyje nenorėdavo miegoti pietų miego, tekdavo valgyti tada, kai nebuvo alkana, patikdavo eiti į lauką.
Vadinasi, yra ir negatyvių, ir pozityvių prisiminimų ir su jais susijusių jausmų, tačiau svarbiausia, kokie jausmai vyrauja ir kaip mama nusiteikusi būtent dabar. Ar ji jaučia, kad darželis yra gera vieta būti jos vaikui, kad ten galima įgauti geros patirties. Atrodo, kad mama Svetlana jautėsi patekusi į geras rankas: ji mini, kad auklėtojos buvo labai atsakingos ir rūpestingos, todėl greičiausiai buvo ramu joms palikti prižiūrėti savo dar labai mažą dukrytę. Panašiai ir mama Tatjana pasakoja, kad labai nerimavo dėl savo dukrelės (iš pradžių ilgai dvejojo, ar palikti mažylę darželyje, jai labai prailgo laikas be vaiko, o grįžusi klausė už durų, ar auklėtoja nebara vaikų), tačiau, pamačiusi, kad Karina sėkmingai liko darželyje, greitai aprimo. Toks ramus mamų nusiteikimas labai padėjo mergaitėms greitai ir „neskausmingai“ prisitaikyti prie pokyčių jų gyvenime.
Kad anksčiau į darželį vedami vaikai daugiau išmoksta – nėra labai reikšminga, vertinant tai, kad vaikams apskritai būdinga aktyviai domėtis aplinka, imti viską, kas pasitaiko akiratyje, ir išbandyti. Jei namuose auginamas mažylis nesusipažins su kokiu nors lavinamuoju žaidimu (nors namuose gali būti irgi puikios sąlygos įvairiausiems žaidimams ir veikloms!), neišmoks dainelės ar šokio, jis labai greitai pasivys savo bendraamžius, patekęs į kolektyvą. Iš tiesų ikimokyklinukams kur kas svarbiau jaustis saugiai ir ramiai šiame pasaulyje, užuot išmokus daugybę naujų dalykų – tam jie dar turės daug galimybių ir laiko vėliau.
Ašaros ir ligos
Dar vienas argumentas, kurį pasitelkia tėvai, svarstydami, kada vaiką pradėti vesti į darželį – kad mažyliai greičiau prisitaiko ir mažiau verkia, tačiau vyresni greičiausiai mažiau serga. Vis dėlto sunku būtų atsakyti taip vienareikšmiškai. Taip, mažiukai gali mažiau verkti, atrodyti ramesni, ne taip kabintis į išeinančios mamos sijoną, tačiau tai nereiškia, kad jie neišgyvena tų pačių jausmų tyliai, užgniaužę viduje, nes dar nemoka parodyti arba nedrįsta. Didesni vaikai gali „daugiau sau leisti“, todėl garsus verksmas ir protestas nebūtinai atspindi vaiko būseną. Greičiau galima sakyti, kad tėvams patogiau ir parankiau leisti į darželį mažesnius vaikučius, nes jie mažiau verkia, ir tėvai tuomet jaučiasi ramiau… Vis dėlto reikėtų būti atidiems ir stebėti, ar mažai verkiantis vaikutis nerodo kitų požymių, kad jam neramu pradėti lankyti darželį: pavyzdžiui, jis gali tapti baikštesnis, pradėti šlapintis ar net tuštintis į kelnaites, daugiau aikštytis namuose, neramiai miegoti, dažniau sirgti (taip, ligos nebūtinai gali rodyti dažnesnį užsikrėtimą infekcijomis – tai gali būti blogos psichologinės būsenos požymis). Visa tai dar nebūtinai reiškia, kad reikėtų mažylio nebevesti į darželį: gali padėti suvokimas, kad vaikutis išgyvena stresą, ir didelė kantrybė, meilė bei kokybiškas dėmesys tuomet, kai vaikelis yra namuose, pavyzdžiui, vakarais ir savaitgaliais.
Dažnas ar retas sirgimas didele dalimi priklauso nuo paties mažylio individualių savybių, galbūt – nuo įgimto atsparumo, ir čia sunku būtų atrasti dėsningumų. Juk galima sutikti pačių įvairiausių vaikų: vieni iš pažiūros puikiai prisitaiko darželyje, tačiau dažnai serga, kitiems sunku atsiskirti nuo mamos, jie ilgai verkia, tačiau retai serga; yra vaikų, kuriems ir prisitaikyti sunku, ir ligos dažnai puola… Kai kada iš tiesų pasitvirtina nuogąstavimai, kad anksti vedamas į darželį vaikas dažnai sirgs, kitais atvejais kur kas dažniau serga tie, kurie pradėjo darželį lankyti vėliau. Turbūt čia reikėtų pasakyti, kad viskas labai individualu, ir iš anksto dažną ar retą sirgimą numatyti nėra paprasta.
Kalbant apie prisitaikymą prie darželio, kaip ir apie kitus pačius įvairiausius vaiko gyvenimo aspektus, reikėtų pabrėžti, kad visada gali būti išimčių: kiekvienas vaikas kitoks, kitaip reaguoja įgyvenimo situacijas, kitokios situacijos susidaro šeimoje. Tačiau saugus ryšys, kuriamas pirmaisiais gyvenimo metais, atliepianti mama, palaikantis tėtis gali padėti prisitaikyti kaip įmanoma lengviau.
Svarbiausios mintys:
Atsižvelgiant į vaiko raidą, tinkamiausias laikas pradėti lankyti darželį – 2-3 metai.
Jeigu mažylis pradeda lankyti darželį metukų amžiaus ar net jaunesnis – labai svarbu sukurti šiltą ryšį su auklėtoja ir kokybiškai laiką leisti su mama po darželio.
Nors vaikas gali atrodyti lengvai prisitaikęs prie darželio, reikėtų atkreipti dėmesį, ar jis netapo baikštesnis, aikštingesnis, nepradėjo šlapintis ar tuštintis į kelnaites ar lovą, neramiai miegoti, dažniau sirgti.
„Mamos žurnalas“
