Skaitytojų prašymu, į žurnalo puslapius grįžo mamos Vilmos rašiniai. Bernadetos (9 m.), Gerdos (7 m.) ir Jurgio (4 m.) mama dabar dirba vaikų darželio auklėtoja ir dalinasi nauja patirtimi.
Taip prasideda diena
„Ar galiu statyti namą?“ – tai dažniausiai būna pirmas klausimas, kurį išgirstu į grupę atėjus pirmajam vaikui. Kai pasakau „taip“, prasideda statybos, o pasirodžius antrajam – ir „statybinių medžiagų“ dalybos. Kokių namų esu mačiusi! Ir mažų mažučiukų, kai namas tėra vienas suolas, uždengtas medžiagos skraiste, ir kelių aukštų, kelių kambarių – tikrų architektūros šedevrų. Statyboms naudojamos kėdutės, suolai, staliukai, medžiagos skiautės, prispaudžiamos įvairiomis kaladėmis, išnaudojamos net palangės ir lentynėlės.
Kartais šalia namo įrengiama čiuožynė – vieno suolo galas užkeliamas ant kito suolo. Tikriausiai tai pats populiariausiais žaidimas mūsų darželyje. Kai namas jau pastatytas, žaidimas vejasi it gija. Jame galima žaisti parduotuvę, namus, kavinę, gimtadienį – ką tik nori. Galima tiesiog kalbėtis, jaukiai įsitaisius viduje. Laisvam žaidimui laikas skiriamas iki pat priešpiečių. Būtent čia, laisvo žaidimo metu, galima daug ką suprasti apie kiekvieną vaiką, čia reikia daugiausiai auklėtojų išminties sprendžiant nesutarimus ir nesusipratimus. Ir net jei atrodo, kad toks auklėtojų gyvenimas – tikras rojus: sėdi sau kamputyje ir mezga, nuobodu tikrai nebūna, nes reikia būti visiškai budrioms ir, kad ką veiktume, kur sėdėtume, visada „su vaikais“.
Žaisdami laisvą žaidimą vaikai „iškvepia“. Ryte jiems reikėjo susikaupti: atsibusti, nusiprausti, apsirengti, papusryčiauti, atvažiuoti į darželį, atsisveikinti su mama. Dabar – laikas atsipalaiduoti.
Vaikai žaidžia kasdienes situacijas, mokosi bendrauti, žaidime išsiskleidžia jų asmenybės, žaidime jie įgyja patyrimą, kaip surėdytas šis pasaulis. Kartą stebėjau, kaip vienas berniukas žaidė lauke. Dar nebuvo šalta, ant kalniuko, atsigulęs ant žemės, jis rideno savo pirštinę žemyn ir visiškai susikaupęs žiūrėjo, kaip ji rieda. Nuriedėjusią pasiimdavo, palypėdavo į kalną ir vėl ridendavo žemyn. O paskui vėl ir vėl.
Tikriausiai ne vienas tėvelis ar mama būtų pagalvoję, kad vaikas nuobodžiauja, todėl jį būtina užimti.
Tačiau būtumėte matę, kokiu susikaupimu spindėjo jo akys! Iš tikrųjų sutrukdyti šį užsiėmimą būtų buvusi pati didžiausia kvailystė. Iš tokių žaidimų vaikai semiasi jėgų kūrybai. Būtent šis berniukas, dažnai žaidžiantis panašius žaidimus, geba pastatyti pačius sudėtingiausius labirintus, kuriais riedėdami stikliniai kamuoliukai neiššoka ir niekur neužkliūva, jis sugalvojo kaip galima iš stiklinio kamuoliuko ir medinės piramidės detalės padaryti sukutį, jis gali sukurti patį tikriausią būgnų orkestrą aplink save susidėliojęs įvairiai skambančius daiktus. Tai nėra paprasti gebėjimai, jiems reikia įsiklausymo į daiktų prigimtį, reikia tylos ir laisvės.
Vaikai, kurie nemoka žaisti
Deja, daug vaikų žaisti paprasčiausiai nebemoka. Tai pastebėjo ne vieno darželio auklėtojos. Tokie vaikai neturi jėgų kurti savo žaidimą, todėl dažniausiai kišasi į kitų vaikų žaidimus, juos griauna. Jiems greitai nusibosta bendri žaidimai, jiems neįdomu patiems pažinti pasaulį, o žaisti santykių žaidimus (namus, parduotuvę, teatrą) – baisu, nes ten jie jaučiasi tarsi drambliai stiklinių figūrėlių parduotuvėje. Vos pasisuka, tuoj pasirodo, kad padarė kažką nei į tvorą, nei į mietą, ir vaikai veja juos lauk iš žaidimo, o jei nepavyksta – prašo auklėtojos pagalbos. Dažniausiai tai yra tie vaikai, kurie daug laiko praleidžia prie televizoriaus arba kompiuterio. Realiame pasaulyje jiems sunku. O man liūdna, nes nežinau, kaip jiems padėti. Regis, vieninteliai juos dominantys ir jiems „įkandami“ žaidimai yra ristynės ir kumštynės.
Yra ir dar vienas fenomenas, kurį tenka stebėti. Štai žaidžia vienas trimetis. Jis dievina mašinas, todėl pasiėmęs kėdę burzgia ir stumdo ją po visą grupę. Kai žaidimas nusibosta, sustato kelias kėdes vieną šalia kitos ir kviečia visus plaukti jo laivu. Jis – kapitonas. Į laivą sulipa keleiviai, o aplinkui lyg tyčia prisirenka ryklių. Prasideda nuotykių kupina kelionė su ryklių žvejyba ir kitomis įdomybėmis. O kai nusibosta plaukti laivu, žaidimo iniciatorius perduoda šturvalą į kitas rankas ir, pasiėmęs didelį pintą krepšį bei prikrovęs į jį medinių pliauskų, ima žaisti mokyklinį autobusą. Šalia – kitas vaikas, kuriam taip pat labai patinka mašinos, bet jis nuobodžiauja, nes čia nėra tokių mašinų, kaip jo namuose. O jam žūtbūt reikia tokių pačių, nes kitokių įsivaizduoti jis negali. Keista, juk vaikų vaizduotė paprastai neturi ribų…
Žinoma, kartais būna, kad vaikai ateina į šį pasaulį jau būdami vienokie ar kitokie. Vieni mėgsta vienus dalykus, kiti – kitus. Bet ar tikrai mes patys nenuskurdiname savo vaikų, trokšdami, kad jie turėtų viską, ko panorėję? Kai žiūriu parduotuvėse į kalnus „lavinamųjų“ žaislų, kurie iš tikrųjų nieko nelavina, tik apriboja, norisi verkti. Ką gali lavinti gydytojo rinkinys, kad ir medinis, ekologiškas? Jis tiesiog įperša vaikui mintį, kad žaisti reikia gydytoją, o neturint rinkinio, žaisti gydytojo tiesiog neįmanoma. O gal jo širdyje gimtų visai kitoks žaidimas? Juk pirmiausiai turi būti žaidimas, idėja, o paskui jau priemonės, kurių vaikas gali susirasti bet kur ir pritaikyti jas pagal savo poreikius. Beje, žaisti gydytoją puikiausiai galima ir be jokio rinkinio.
Negalima piešti?
Žaidimas tikrai yra rimtas vaikų darbas. Ir yra vaikų, kurie, nesvarbu moka žaisti ar ne, vis tiek ieško, kaip nuo šio darbo išsisukti. Štai viena mergaitė gali iki pat priešpiečių valgyti savo atsineštus pusrytėlius, kad tik nereikėtų eiti prie vaikų ir kažką su jais veikti. O kitas vaikas gali piešti vieną piešinį po kito, nes žaisti tiesiog… tingi. Sakysite, o kas čia blogo? Gal ir nieko, jei tai yra tikras vaiko poreikis, jei jis piešia susikaupęs ir popieriaus lape išlieja save, net jei rezultatas yra „paprasta makaliūzė“. Juk piešiniu, kaip ir žaidimu, vaikas išreiškia save.
Deja, kartais stebint vaiko piešimą galima pajusti, kad jis paprasčiausiai „gadina popierių“, kad įkvėpimo piešimui nebeturi. Štai tada ateina auklėtoja ir pasako, kad naujo piešinio pradėti nebegalima, kad jis turi eiti ir susirasti kitą užsiėmimą. Visai neseniai tokia situacija ištiko ir mane. Jau seniai stebėjau tą berniuką. Pirmą piešinį jis nupiešdavo tikrai įkvėptas, o antrasis taip skirdavosi nuo pirmojo, kad buvo aiškiai matyti – jam reikia pailsėti. Be to, vėlesni piešiniai ir jam pačiam nebeteikdavo jokio pasitenkinimo. Kai kartą pasakiau, kad piešti užteks, vaikas apsipylė kuo nuoširdžiausiomis ašaromis.
Žinau, daugelis žmonių tokio sprendimo tiesiog nesuprastų, galbūt jiems atrodytų, kad vaikas taip yra mažų mažiausiai skriaudžiamas. O ir man širdis tuo metu oi kaip drebėjo. Tačiau iš tiesų pasitenkinimą pajusti padeda prasminga veikla. Kad ir kokie beprasmiai mums – suaugusiesiems – atrodo vaiko žaidimai, taip nėra. Tada, kai jie iš tiesų tampa beprasmiai, vaikai pradeda jaustis blogai. Taigi išsiverkęs berniukas nuėjo žaisti, o kai prisižaidęs į valias grįžo ir nupiešė piešinį, jis buvo toks skalsus, kad iš nuostabos net „išsižiojau“. O ir pas dailininkas be galo didžiavosi ir buvo kupinas tikro dėkingumo.
Darbai darbeliai
Žinoma, darželyje mes darome ir darbelius, tačiau jie irgi turi būti prasmingi, reikalingi. Dažniausiai darbeliai daromi besiruošiant šventėms. Prieš Mykolines kepėme obuolių pyragą, spaudėme spanguolių sultis ir gaminome stiprybės gėrimą. Valgėme, gėrėme, vaišinome tėvelius. Prieš Vėlines liejome žvakeles, prieš žibintų šventę – akvarelę, iš jos lankstėme ir klijavome žibintus, iš vielos sukome žibintų rankenas, žibintus aliejavome, vakare nešėmės į tamsųjį žygį šviesdami sau ir kitiems. Prieš Kalėdas minkėme tešlą, kepėme meduolius, juos glazūravome, vėlėme ir vėrėme girliandas eglutei puošti – tai buvo vaikų dovana tėveliams. Netrukus taip pat imsimės darbų – iš molio lipdysime dubenėlius, kai jie bus išdegti, bersime į juos žemes ir grūdelius, laistysime, stebėsime kaip jie dygsta, kaip auga, o prieš Velykas kiekvienas išsineš savo dubenėlį su gerokai ūgtelėjusiais želmenimis. Gaminsime ir lizdelius kiaušiniams, vašku dažysime kiaušinius. Minkysime ir kepsime duoną. Kiekvienas dirbs taip, kaip moka, kiekvienas – savaip.
Na o išleistuvininkai daro savo metų darbus. Drožia, velia, siuvinėja, siuva. Kiekvienais metais tie darbai būna kitokie. Yra vaikų, kurie prie darbų tiesiog prilimpa. Jų audimėlis būna ilgas ilgiausias, darbelis – pilnas pilniausias. O yra tokių, kurie mielai tų darbų visai nedarytų. Neverčiame, bet pasistengti paskatiname – juk ne už kalnų mokykla, kur jų laukia rimti darbai. Na o čia, darželyje, pagrindinis darbas vis dėlto yra žaidimas.
Tegyvuoja nuobodulys!
Kad ir kaip būtų keista ir nepriimtina šiais laikais, pats didžiausias vaikų įkvėpėjas yra… nuobodulys.
Patys įdomiausi, nuostabiausi žaidimai gimsta tuomet, kai mažo vaiko niekas nelinksmina ir nesiūlo žaidimų temų. Nesakau, kad tėvai su vaikais neturi žaisti. Darželyje mes irgi žaidžiame rato žaidimus – visi drauge prieš pat priešpiečius, laukdami pietų ar pavakarių kartu žaidžiame pirštukų žaidimus.
Puiku, jei visiems kartu žaisti smagu, bet vaikui reikia ir laisvės, erdvės savam žaidimui, žaidimui, kuris tenkina jo asmeninius poreikius. Ir nereikia jokių programų ar pedagoginių krypčių, kiekvienas žaidžia tai, kas jam šiuo metu svarbu, ko jam šiuo metu reikia. Štai iš suolų pastatoma scena, ir vaikai ima žaisti teatrą. Atsiranda ir norinčių vaidinti, ir žiūrovų, kurie vis keičiasi vietomis, tad aktoriaus vaidmenyje save išbandyti gali visi, kas nori. O kitame kampe dvi mergaitės iš kaladžių, šilkelių ir kriauklelių kuria nuostabiausius sodus ir pasakoja plunksnos vertas pasakas. Į laivą, plaukiantį per audringas jūras, įlipa mergaitė, įsisupusi į plačią mėlyną skraistę. Tai – Marija. Ant kelių ji pasisodina dvimetę grupės draugę – Dievo vaikelį. „Marija“ veja nuo laivo „plėšriuosius ryklius“ ir iškilmingu balsu ramina „vaikelį“, kuris akis išplėtęs stebi, kas čia darosi. Stebėjimas irgi yra labai prasminga, įkvepianti veikla.
O štai keturmetis berniukas ir penkiametė mergaitė žaidžia namus. Berniukas – tėtis, mergaitė – mama. „Mama“, persimetusi per petį didžiulį nertą krepšį, įsakmiai aiškina „tėtei“, ką jis turi daryti. „Tėtė“ iš pradžių nuolankiai sutinka, bet galų gale netenka kantrybės ir, pasiėmęs mamą simbolizuojantį krepšį, pareiškia: „Dabar tu būk tėtė, o aš – mama.“ Žaidimas tęsiasi.
Tad linkiu jums gaivaus, pavasarinio laisvės vėjo, plačios erdvės ir… gebėjimo žaisti. Gebėjimo kurti savo žaidimą ir gerbti šalia vykstantį kitų žaidimą, gebėjimo žaisti kartu ir pabūti vieniems, gebėjimo stebėti ir įsikvėpti, o svarbiausia – būti savyje ir savimi. Iš tiesų šito galime mokytis iš vaikų, jei tik jiems netrukdysime.
Su meile Vilma
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
Mano dažniausiai grįže iš darželio, paklausus ką žaidė visada atšauna, kad visą dieną neišėjo iš vaikų žaidimų aikštelės. :))