Pastebėjote, kad daugiausia simpatijų nusipelno tos mamos tinklaraštininkės, kurios „nevynioja į vatą“ savo emocijų ir rodo motinystę visokią. Vadinasi, kartais ir kreivą, šleivą, nervingą, netvarkingą. Mokėjimas iš savęs pasišaipyti ir pažiūrėti į situaciją su ironija – štai kur Dievo dovana.
Gal dėl to mums skaitytojos pasiūlė pakalbinti paskyros „Aš kitaip auginčiau“ autorę Eglę Zubkovienę. Eglė yra profesionali grafikos dizainerė–iliustratorė ir VDU iliustravimo dėstytoja, augina beveik 3 metų dukrą Mėtą. Žodis mamai, kuri moka pakelti nuotaiką, o mintis išsako ne ilgais tekstais, o… piešiniais.
Kodėl atsirado „Aš kitaip auginčiau“?
Pirmiausia dėl to, kad atsiradus dukrai Mėtai labai nesinorėjo užtvindyti interneto kūdikio nuotraukomis. Ne visi tai toleruoja. Juk mano vaikas įdomus tik man ir seneliams.
Antra, nenorėjau prarasti įgūdžio piešti pieštuku, nes padarius pertrauką ranka nebeklauso. Iki Mėtos stengiausi piešti kasdien, net rengėme su kolegomis iššūkius ir taikėme baudas, nes jei nustoji piešti, – sunku vėl prisiversti, ranka neklauso, galva nedirba. O ir šiaip – mano darbe viskas vyko skaitmenizuotai, tad norėjau turėti žemišką užsiėmimą, kasdienę rutiną tik sau, kur nėra „ctrl+z“. Tad kasdienis piešimas man tarsi praktika. Nors gal labiau meditacija.
Trečia, pagrindinė, priežastis – tokia forma norėjau sukurti savo vaikui dienoraštį. Juk visko nenufotografuosi, o kai kuriuos įvykius norisi įsiamžinti. Vaikystės etapas toks trumpas ir viskas greitai pasimiršta. Jau dabar tenka patikrinti, kada kas vyko ir kaip vyko, nes tie hormonai, kurie buvo iš pradžių, veikia jau kitaip, viską pamatai kitomis akimis, pamiršti.
Ši mano paskyra tikrai ne dėl sekėjų, algoritmų ar reklamų, tai labiau asmeniškas projektas.
Taigi paišiau paišiau, su vyru pasijuokdavome, kartą piešinuką įdėjau į komentarus žindymo grupėje, nes labai atitiko temą. Sulaukiau labai daug palaikymo ir klausimų, ar neturiu daugiau. Turėjau, bet laikiausi tik sau. Ilgai dvejojau, ar juos viešinti, bet galų gale priėmiau sprendimą pasidalinti su visais.
Pavadinimas gimė savaime. Yra daugybė mamų grupių, kur jos klausia, tariasi, moko, o ir pati vis gaunu vieną kitą pamokymą iš draugių, giminės moterų, mamos, močiutės, nepažįstamų. Ir visi tie pamokymai labai skirtingi, kaip ir pačios mamos. Tad pamačiusi, kad visos mamos vaikus augintų kitaip, kad ir ką joms sakytum, supratau, kad tai yra TAS pavadinimas.
Žinau, tikrai atsiras sakančių, kad idėja nukopijuota, juk aš tikrai ne pirma piešiu piešinukus apie savo vaiką, galų gale – daug identiškų situacijų atsitinka ne man vienai. Visai nepykstu, kad taip sako, nors viskas, ką paišau, nutikę mums iš tiesų, nėra išgalvotų dalykų.
Atrodo, nufotografuoti daug lengviau?
Dabar pilnas instagramas surežisuotų, retušuotų nuotraukų. Ten toks gražus mamų gyvenimas, tokie geri vaikai, kad, atrodo, trūksta tik vienaragių ir vaivorykščių. Tiesą sakant, aš nesuprantu, iš kur moterys turi laiko fotosesijoms, stilistams, rūbų paieškoms, makiažams, kirpykloms, namų tvarkymui, galų gale – nukrauti nuotraukas, atsirinkti, retušuoti, ieškoti tobulo filtro… O jei nesi influenceris, tai tos fotosesijos dar ir brangios. Vis dar atrodo, kad lengviau fotografuoti?
Man lengviau piešti, nes nereikia pudruotis, galvoti, koks rūbas derės, koks fonas, tad lieka daugiau laiko vaikui. O ir mano kasdienybėje nėra tiek erdvės, kad įsirengčiau bent laikiną gražų kampą fotografavimui. Su vyru kartais pasijuokiame, kad mes nesutverti fotografavimuisi, nes normaliai mums tiesiog neišeina.
Galų gale tai, ką piešiu – nenufotografuojama, o išgyvenama. Antraip versčiau vyrą budėti su kamera, o kuris vyras džiaugias girdėdamas: „Nagi, nufotkink…“. Be to, ne visos temos palankios fotografavimui. Štai žindymas – juk nesinuoginsi prieš objektyvą dėl įrašo. Arba kaip nufotografuoti tai, kas vyksta naktį? Tiesiog neįmanoma.
Absoliučiai visi mano piešiniai yra iš gyvenimo, nė vieno neišgalvojau ar kitaip nesukūrybinau, tik kartais šiek tiek hiperbolizuoju. Iš pradžių mintyse buvo pavieniai piešiniai, o dabar jau matau komiksus.
Piešiniuose mamos atpažįsta save
Stengiuosi į viską pažvelgti iš šono, net sunkiomis situacijomis įžvelgti ne sunkumus, o juoką. Noriu pasijuokti iš kasdienių žioplysčių ar keistų raidos etapų. Tai veikia kaip meditacija. Pavyzdžiui, gali mesti žindymą supykusi, kad vaikas sukioja spenelį, ir tau nemalonu, bet gali iš to pasijuokti, jog jis ieško radijo bangų, ir toliau tęsti savo mamišką misiją su šypsena.
Ilgiau už piešimą man trunka rašymas. Dėl šios priežasties vėluoju dalintis savo iliustracijomis, tiksliau – atsilieku kokiais 8 mėnesiais. Tikiuosi, nepamiršiu ką ten prisipaišiau.
Smagiausia šios paskyros dalis, kad esu surinkusi nedidelį, bet labai fainų žmonių būrį. Tokia maža bendruomenė, kur ne gėda klausti, smagu pasitarti, o kartais ką nors ir apkalbėti. Po kiekvienu įrašu atsiranda mamų, kurios išgyveno tą patį. Atsiranda ir komentarų iš serijos „aš kitaip auginčiau“. Mėgstu vaizduoti situacijas, apie ką nutylima, rodyti nepatogumus, tad tas susitapatinimas kitoms mamos yra tarsi nuraminimas, kad joms ir jų atžaloms yra viskas gerai, jos ne vienos.
Susikurta motinystės vizija ir tikrovė
Kaip ir kitos mamos, iki gimstant Mėtai turėjau savo įsivaizdavimų, kaip auginsiu vaiką. Galvojau, kad tėvai vadovauja jų augimo procesui, tad planavau, kad laikysimės griežto ritmo, nenešiosiu per daug ant rankų, dukra miegos savo lovytėje, apvažiuosime visą Lietuvą, vaikščiosime lauke ištisas dienas. Net žinojau, kokį maistą ir kada duosiu. Realybė tokia, kad gyvenau „pagal poreikį“ ritmu, nešiojau, nešioju ir nešiosiu, kiek tik ji norės, miegame kartu, kad nereikėtų budintis maitinant, niekur nevažiavome iki dvejų metų, nes dukra nemėgsta važiuoti autokėdutėje, vežimo iki metų nemėgo, tad lauko buvo tiek, kiek turėjau jėgų nešti, o maitinimas… nieko ji nevalgo. Bet visur yra balansas, ir pliusų tikrai gavau, gal net aukso puodą laimėjau: ji daug miega, nieko neverčia, nekuičia, nedaužo, nekrausto, neplėšo, žaislus susitvarko, pati rengiasi, jokių alergijų ar pilvo skausmų. Tik jeigu kurčiau piešinius apie gerus dalykus, kažin ar rinkčiau sekėjus, iš nelaimių juk juoktis smagiau.
Eglė Zubkovienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
