Buvusi TV laidų vedėja ir modelis Violeta Repčenkaitė sako, kad karantinui ją paruošė pats gyvenimas. Trys vaikai, sprendimas likti gyventi Maltoje, trejos skyrybos – šie gyvenimo etapai buvo tikrai sudėtingi. Tad tai, kas pasaulyje vyksta dabar, Violetai nėra pats didžiausias išbandymas. Kiekvieną karantino rytą Maltoje ji pradeda šeštą ar net penktą valandą, kad diena būtų rami ir ilga.
Violeta – keturiolikmečio Mato, dešimtmetės Dorotėjos ir 3,5 Adomo mama.
Violeta, kaip jūs pati per karantiną nepasiduodate slogiai nuotaikai?
Karantinas labai palietė mano verslo planus, bet pačią savijautą – ne taip smarkiai. Aš jau prieš keliolika metų pradėjau praktikuoti įvairias sąmoningumo technikas, susiradau dvasinį mokytoją. Kokius 5 ar 6 metus aš labai retai apsilankau vakarėliuose, gyvenu ramiai, gilindamasi į save, praktikuodama sveiką gyvenimo būdą. Tik iki karantino galėjau keliauti, matytis su artimaisiais, organizuoti moterų stovyklas – dabar visų šių dalykų neliko. Bet aš kaip dariau praktikas, taip ir dabar darau, kaip bendravau su savo mokytojais, taip bendrauju.
Kiti sako, kad per karantiną priaugo svorio?
O pas mus viloje, kurioje gyvenu, vyksta kitoks veiksmas – atrodo, kad susirinko tikri sportininkai. Kas daro jogą, kas atsispaudimus ar kvėpavimo pratimus – mes sportuojame net daugiau, negu visada. Aš turiu daugybę augalų. Kai yra sudėtinga, turi daryti visko dar daugiau, kas neša naudą tau pačiam. Tada jautiesi geriausiai. Matau, kiek daug žmonių atsisuko į save, pradėjo skaityti knygas, paskui rankos nusviro, vėl nieko nedarė – tai normalu. Tai laikas, kurio niekas nėra patyręs, labai sudėtingas laikas, mes neturime kitos išeities, kaip tik jį ištverti, o vaikams parodyti pavyzdį, kad su viskuo susitvarkysime, nes patys esame šviesa ir meilė.
Ar keičiasi požiūris į motinystę, kai pradedi eiti sąmoningumo keliu?
Taip, žinoma, kiekvieno vaiko laukimas buvo vis kitoks, nes manyje pačioje įvyko milžiniški pokyčiai. Kai laukiausi pirmagimio, buvau labai jauna, dvidešimt dvejų. Išklausiau pasirengimo motinystei kursus ir maniau, kad esu visiškai pasiruošusi gimdymui. Pirmas gimdymas baigėsi cezariu, nors to visiškai neplanavau. Tik po antro gimdymo supratau, kad pirmojo gimdymo eiga buvo dėsninga, atitinkanti mano mintis, nusiteikimą. Cezaris nebuvo mano pasirinkimas, bet aš, matyt, nebuvau sąmoningai pasirengusi gimdyti pati. O Dorotėja ir Adomas gimė natūraliai.
Keitėsi ir mano požiūris į vaikų ligas. Išmokau ieškoti ne tik gydymo būdų, bet ir priežasčių, kodėl tos ligos atsirado. Žinoma, kai vaikui sukilusi 40 laipsnių temperatūra, neapsieisi be vaistų, bet „nugesinus ugnį“ turi ieškoti ligos priežasties ir daryti viską, kad liga nepasikartotų. Iki 4 metukų pirmagimį Matą aš labai šiltai prirengdavau. Bėgiodavo suprakaitavęs, o aš neleisdavau nusirengti, kad neperpūstų. Manydavau, jei man pačiai šalta, tai ir vaikui šalta. Galvoje reikėjo pertvarkyti požiūrį, kad vaikas – tai nesu aš. Kai leidau jam pačiam spręsti, kada tikrai karšta, jis nustojo sirgti. Ir tą patirtį taikau su kitais vaikais, Maltoje ir Lietuvoje jie laksto trumpomis rankovėmis, basi, kada kiti su striukėmis. Tai pasiteisina, maniškiai beveik neserga. Vaikų termoreguliacija labai tiksli, jei mes, suaugusieji, nesugadiname.
Labiau pripažįstate alternatyviąją mediciną?
Abu mano tėvai laikosi holistinio požiūrio, jie skatina nesigriebti paties paprasčiausio gydymo būdo, o ieškoti ligų priežasčių. Paauglystėje tam prieštaravau, kai mama sakydavo, kad žmogaus psichologiją veikia net mėnulio fazės, man atrodė nesąmonė. Tik kai pati tapau mama, supratau, kad ji visą laiką buvo teisi. Kaip man pasisekė, kad turėjau šalia labai sąmoningus tėvus!
Kiekviena mama turi vadovautis širdimi. Visi gali sakyti, kad viskas gerai, bet jei mama jaučia, kad jos vaikui kažkas ne taip, ji turi kelti ant kojų visus gydytojus. Ir galų gale pasirodys, kad ji buvo teisi. Pamenu, su pirmuoju sūneliu mes turėjome visokių sveikatos problemų, jis buvo alergiškas. Galėjau pasiduoti ir iškart pradėti gydyti hormonais, bet širdyje suvokiau, kad aš to nenoriu, tai nėra geriausias kelias. Kartą Matas susirgo laringitu, prasiėjo kosulio priepuoliai. Gydytojas pasakė: „Jei mes dabar jį ištrauksime be antibiotikų, mes laimėsime žaidimą“. Esu dėkinga tam gydytojui, kuris mane palaikė tą sunkią savaitę, leido skambinti net dvyliktą nakties, jei padėtis pasikeistų. O juk vienoje rankoje jau buvo lapelis su antibiotikų receptu, vyras ant slenksčio jau stovėjo – bet kažkaip ištvėrėme, atsilaikėme. Širdimi pajutau, kad nereikia tų antibiotikų. Ir per savaitę vaikas ne tik kad visiškai pasveiko, bet ir baigėsi tas užburtas ligų ratas. O juk galėjome jame likti…
Augindamas vaikus, augi pats kaip žmogus. Aš, tarkime, išmokau paleisti. Duoti vaikams laisvę – be galo žavu, su laisve jie tampa nepriklausomi, tai išeina abiem pusėms į naudą. Jei paleidi, tai nereiškia, kad nesurūpini. Laisvė – kai nori savo vaikui geriausio. Matas dabar gyvena su tėčiu Lietuvoje. Tas sprendimas neatėjo per vieną naktį, sūnus vis sakydavo, kad norėtų gyventi su tėčiu. Pokalbiai ateidavo ir išeidavo, bet jaučiau, kad tokiems sprendimams dar ne laikas, kai vaikui septyneri ar devyneri. Bet atėjo metas, kai vėl tas klausimas iškilo, nes Matui reikėjo keisti mokyklą. Ieškoti naujos mokyklos Maltoje, o gal gimnazijos Lietuvoje? Mato tėtis pasiūlė Lietuvą. Pagalvojau, kodėl aš viena turiu teisę juo džiaugtis? Berniukui mama labai reikalinga iki paauglystės, bet vėliau labai svarbus ir tėtis, jo vyriškas pavyzdys. Visi vėjai palankiai pūtė į tą pusę, kad po vasaros atostogų Matas Lietuvoje ir liktų. Galėjau priešintis, bet suvokiau, kad mes negalime savintis kitų žmonių. Ir Matas dabar labai laimingas. Aišku, jis labai norėtų, kad būtų ir mama, ir tėtis šalia, bet juk ne visada taip būna. Mes nesimatėme nuo liepos mėnesio, bet kalbamės kiekvieną dieną, ir ne po kartą. Kartais valandą ar dar ilgiau. Būnant toli vienam nuo kito, tarpusavio ryšys niekur nedingsta. Matui vasarą bus 15 metų, bet jis nesigėdina pasakyti, kad myli mane.
O savigailos, žinoma, buvo. Kai išskridau iš Lietuvos, o jis liko, raudojau. Bet labiau buvo gaila savęs, nes jam ten viskas puiku. Būna, ir dabar ašarą nubraukiu, ypač per šventes, kai susijungiame internetu. Tos ašaros mus jungia – tai ilgesio, bet ne skausmo ašaros.
Ar lengvai pritapote Maltoje ne kaip turistė? Juk reikėjo išleisti vaikus į darželius, mokyklas?
Lietuvoje septynerius metus dirbau televizijos laidų vedėja, o paskui su šeima nutarėme pakeliauti po pasaulį. Apkeliavome Italiją, paskui nuskridome į Maltą. Ir toje šalyje likome! Ten, kur šilta, vaikus auginti lengviau, nėra ilgo šaltojo periodo, nereikia prirengti, mano širdis džiaugiasi, kai didžiąją metų dalį galima vaikštinėti prie jūros. Kiekvienoje šalyje reikia adaptuotis ne tik prie klimato, bet ir prie svetimos šalies bakterijų. To nebuvome patyrę, kad mokykla praneštų apie 24 valandų virusą, kuris siaučia mokykloje. Iš pradžių ištinka šokas, o paskui supranti, kad vemia ir viduriuoja visa mokykla, visos klasės, ir po paros tai praeina. Arba trijų dienų žarnyno infekcija – tai toks pat dažnas dalykas, kaip Lietuvoje peršalimo virusai. O peršalimo ligomis vaikai Maltoje serga kur kas rečiau, negu žarnyno infekcijomis. Maltoje šalčių nėra, todėl ir tie virusai nežūsta, gali užsikrėsti net per vandenį.
Maltoje švietimo sistema skiriasi nuo lietuviškos, ji artimesnė angliškai. Ten kiekvienais metais iš naujo komplektuojamos klasės, išskiriami draugai ir pasikeičia mokytojas. Tuo siekiama, kad vaikai neprisirištų prie tų pačių žmonių, kad mokėtų adaptuotis vis naujomis sąlygomis. Lietuvoje vaikai toje pačioje klasėje dažnai praleidžia visus 12 metų, o kartais su tais pačiais draugais būna susipažinę jau nuo darželio laikų.
Su „tikromis“ maltietėmis mamomis bendrauju mažai. Jos mėgsta vaikų ateiti pasiimti prieš gerą valandą, kad būryje paplepėtų, paliežuvautų. Aš tam neturiu laiko, atvažiuoju prieš keletą minučių iki pamokų pabaigos ir palaukiu automobilyje. Maltoje gyvena labai daug šeimų, kur vienas iš tėvų užsienietis arba ir abu atvykę iš kitos šalies. Čia didelė koncentracija žmonių iš viso pasaulio, mes kartais vakarieniaujame su kompanija, kurioje būna graikas, olandas, lietuvis, portugalas, brazilas…
Dar toks skirtumas, kad į maltietišką mokyklą tėvai negali užeiti, jei nėra iš anksto susitarę dėl susitikimo. Ryte atsidaro vartai, vaikai eina į klases, o po pamokų pro tuos vartus išeina, ir visus pasiima tėvai.
Ar turite pagalbos – auklę, padėjėją?
Kadangi negali vykti moterų stovyklos, nes visas pasaulis sustojęs, net nepamenu, kada paskutinį kartą samdžiau auklę. Kai reikia pagalbos, vaikus pažiūri mūsų vilos bendruomenė. Kai seneliai toli, man ta bendruomenė labai pagelbėja, o ir vaikams smagu. Bendruomenė – tai keletas šeimų, kurioms tinka toks gyvenimo formatas, kai viloje turi asmenines erdves, bet dalinasi ir bendromis erdvėmis su kitais.
Kaip pajutote, kad moterų stovyklos yra būtent ta veikla, kuria norėtumėte užsiimti?
Netyčia nieko gyvenime nebūna, viskas, kas vyksta, yra mūsų sąmonės ir pasąmonės vaisiai. Jau į pabaigą televizijoje jutau, kad tai neamžinai, ta veikla tarsi išsisemia. Viduje formavosi idėja, kad norėčiau ką nors daryti moterų labui ir su moterimis. Ypač kai pagimdžiau Dorotėją. Turėjau draugių, kurios irgi padarė pertrauką karjeroje. Net ir tos, kurios užėmė aukštas pareigas, po motinystės atostogų jausdavosi iškritusios iš gyvenimo, „sukvailėjusios“, nuvertinančios save. O taip neturėtų būti, juk su motinyste mes gauname naujų patirčių, kurios mus labai praturtina. Tampame galingesnės nei bei kada, kokia didžiulė prasmė auginti žmogų, jį formuoti, koks vertingas mūsų indėlis!
Bet sąmoningumo stovykloms turėjo ateiti laikas. Turėjau ir pati įveikti gyvenimo iššūkius, kad galėčiau imtis tokios veiklos. Nelengvas etapas buvo antrosios skyrybos, kai šalia nebuvo artimų žmonių, kai likau viena su dviem mažais vaikais ir reikėjo pradėti gyvenimą iš pradžių. Tokiu metu lengviausia subyrėti, pasiduoti, nueiti į tamsią vietą, iš kurios sunku pakilti, bet nusprendžiau, kad aš negaliu taip sau leisti, nes esu dviejų vaikų mama ir savo tėvų dukra. Nėriau į save, į meditacijas, praktikas. Tada pajutau, kad visi galime save gydytis, visai nebūtina laukti „gelbėtojo“ ar kažkokio stebuklo, kad išeitume iš krizės. Galime patys atsistoti ant kojų, tik reikia pamilti save.
Kadangi gyvenime buvau apdovanota nuostabiais dvasiniais vedliais, kurie prisijungė ir į mano organizuojamas stovyklas, sudariau stovyklos programą ir ėmiau burti moteris, kurios norėtų savaitę skirti vien tik sau, savęs pažinimui. Stovyklos vyksta nuo 2015 metų, jose dalyvavo lietuvės iš viso pasaulio, o praėjusį pavasarį susidarė trys pilnos grupės ne tik lietuvių, bet karantinas viską pakoregavo. Tikiuosi, viskas tiesiog nusikels į šios vasaros pabaigą ir rudenį. Dabar mes čia vietoje rengiame moterų susibūrimus, visame pasaulyje moterys bunda, nepriklausomai nuo tautybės.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
