Daugybė moterų kitų metų pažaduose įtraukė punktą – būti geresne mama. Ar to reikėjo?
Rugilės laiškas:
Kai susilaukiau sūnaus, nuo pirmos dienos kirbėjo nerimas. Nuo dabar net juoką keliančių klausimų: „Ar tikrai taip reikia valyti bambutę, ar gerai užsegiau sauskelnes?“ Iki tokių, kad net nukrėsdavo šiurpas: „Dieve, o jeigu dabar netyčia iškristų, o jeigu nematyčiau, kad atpylė ir užspringtų?“ ir pan.
Kitos mamos, kaip man atrodė, spėja viską – triūsti apie namus, rūpintis vaiku, ir dažniausiai ne vienu ir net ne dviem, gaminti, eiti į darbą. O aš sukuosi tik apie vaiką ir vakare vos pavelku kojas… Varge, aš ne tokia mama, kokia turėčiau būti. Aš turbūt bloga mama! Pati jaučiausi galinti save vertinti ir maniau, kad tikrai taip ir yra.
Augant vaikui, nerimas dėl „netobulos“ mamos vis nepaleidžia. Turiu tris „topus“.
Pirma, kai mažius pradeda zirzti, tampa neramus, o aš nežinau, kas jam. Dažnai net baru save, kad kaip aš taip negaliu numanyti, kas jam. Antra, maisto klausimas. Iki šiol kyla dvejonių, kad maistas mažyliui ne visai tinkamas, neįvairus, per maža/per didelė porcija ir pan. Trečia – pagaunu save galvojančią, kad „aš nepaskaičiau jam knygutės, reikėjo padainuoti lopšinę, moku per mažai žaidimų, nepadarėme mankštos“. Na, o jeigu dar pamatau TV laidą ar perskaitau straipsnį, kur kitos mamos viską spėja, žino, daro… Jaučiuosi, švelniai tariant, tarsi blogiausių mamų sąrašo viršūnėje.
Apie tai, kad „ir vėl nieko nespėju“ – kalnas skalbinių, nesiurbti kambariai, indų krūva, pietų gaminimas, – neverta net sakyti. Tačiau nuo to nėra lengviau, nes kartoju sau: „Na kaip aš čia ir vėl nesusitvarkiau namų, vėl nepadariau to ar ano, kitos spėja viską, o aš…“
Nepavyksta savęs „negraužti“, pavyzdžiui, dėl to, kad per mažai fotografavau savo vaiką, kol jis buvo kelių dienų, kad gal per mažai jį mylavau, per mažai glaudžiau. Arba pažįstu mamą, kuri labai save graužia dėl to, kad… per ilgai kūdikėliui ant rankyčių laikė pirštinytes, ir nei atminty, nei nuotraukoje neišliko mažų rankyčių vaizdo…
KOMENTARAS
Psichologė Giedrė Skupienė, www.gyvenimoraktas.com
Visi žino, kokia ji
Atrodo, visi žinome, kokia turi būti tobula mama: visada mylinti, esanti šalia, vos tik vaikui reikia pagalbos, gaminanti skaniausią ir sveikiausią maistą pagal paskutines rekomendacijas, bet kada pasiruošusi skaityti pasaką, apkabinti, pabučiuoti, mokanti papūsti užsigautas vietas taip, kad iškart nustotų skaudėti, išklausanti visas vaiko bėdas bei džiaugsmus, niekada neprarandanti kantrybės, niekada desperatiškai nesiekianti rasti laiko pabūti viena ir paveikti ką nors tik savo malonumui, viską prisimenanti ir kitiems primenanti… Sąrašą galima būtų vis tęsti ir tęsti.
Bet ar tokios reikia?
Žinoma, tokių mamų nebūna. Ironiška, bet mamos ir tėčiai, kurie siekia būti tobuli, dažniausiai padaro vaikams daugiau žalos nei džiaugsmo ar naudos. Tėvai, kurie negali toleruoti savo netobulumo, lygiai taip pat negali toleruoti savo vaikų netobulumo. Taip vaikai pradeda jausti, kad tėvai yra jais nepatenkinti, net jei tai nebuvo pasakyta garsiai.
Vaikai tai nuskaito iš labai subtilių ir mūsų dažniausiai sąmoningai nekontroliuojamų užuominų.
Žinutė vaikui, kad jis turi būti tobulas, dažnai kelia rimtų problemų, nes griauna vaiko savigarbą, kelia nesėkmės baimę ir pyktį. Tėvai, kurie siekia būti tobuli, dažnai nemoka priimti vaiko klaidų ar nesėkmių, nes jiems vaikų nesėkmės yra tarsi signalas, kad jie yra blogi tėvai. Nemokantys savo ir vaikų nesėkmių priimti tėvai negali savo pavyzdžiu išmokyti vaiko priimti ir analizuoti savo patirtį: tiek sėkmingą, tiek nelabai, pasidaryti išvadas ir gyventi toliau, patiriant gyvenimo džiaugsmą.
Pastebėta, kad labiausiai į perfekcionizmą yra linkusios darbe daug pasiekusios mamos. Taip yra todėl, kad visi, kas daug pasiekia darbe, nori daug pasiekti ir kitose gyvenimo srityse. Deja, motinystėje nėra aiškių sėkmės kriterijų, kaip kad darbe. Motinystė yra nenuspėjama. Tuo tarpu moteris siekia visose srityse spėti atlikti viską pagal labai aukštus standartus, o tai kelia daug streso ir įsuka į nesibaigiančių darbų ir nusivylimų karuselę.
Kaip nepakliūti į tobulybės spąstus
Žinoma, svarbu būti geriausia mama, kokia tik gali būti. Ir mamos, ir tėčiai tikrai deda daug pastangų tokiais būti.
Tačiau kaip nepakliūti į tobulybės vaikymosi spąstus ir siekį būti geriausia savo vaikams realizuoti negriaunant savęs ir vaiko?
Kad ir kaip mes stengtumės visais ir viskuo pasirūpinti, viską apgalvoti ir padaryti, vis tiek liks kažkas, ko nepadarėme. Besivaikydamos dulkes, lankstydamos vaikų drabužius ir ruošdamos supersveiką maistą, mes vis tiek jaučiamės kažko nepadariusios, kažkuo nepatenkintos, kažkas vis dar netobula ir gali būti padaryta geriau.
Daug energijos iššvaistoma mąstant, ką galėčiau padaryti geriau, daugiau, ko nepadariau, užuot pasidžiaugus tuo, kas padaryta. Gyvenimas tampa būtinų superpuikiai atliktų darbų sąrašu. Blogiausia, kad mes pradedame nebemokėti ilsėtis ir džiaugtis, kol sąraše dar yra neatliktų punktų, o sąrašas yra begalinis, nes jame atsiranda vis naujų darbų.
Jei tobulumo siekianti mama per dieną nespėja atlikti visų sąraše esančių darbų, ji jaučiasi patyrusi nesėkmę. Tačiau net jei ji sugeba atlikti visus darbus iš sąrašo, ji jaučiasi taip, kad bet kuriuo atveju tai turėjo būti padaryta. Taigi – jokio laimėjimo jausmo tai neatneša. Tobulumui ribų nėra ir tobulumo siekis truputėlį panašus į vaiduoklių vaikymąsi.
Tai ką daryti?
Užtektų padaryti gerai taip, kaip galiu šiandien, ir būtinai rasti laiko džiuginantiems, atpalaiduojantiems užsiėmimams. Kai nustoji stengtis būti tobula, tampi truputį laimingesnė ir vaikai tampa laimingesni.
Vaikams labiausiai reikalinga laiminga, o ne tobula mama. Kai mama nustoja siekti tobulumo, nuolat kontroliuoti save ir vaikus, vaikai gali būti tokie, kokie yra, ir atskleisti savo unikalumą. Leisdamos sau būti netobulomis, mokome vaikus labai svarbaus dalyko – suklysti yra žmogiška, svarbu iš klaidų pasimokyti.
Vaikui svarbūs mama ir tėtis, kurie moka džiaugtis savo ir vaikų pasiekimais, kurie moka priimti pralaimėjimus ir iš jų pasidaryti išvadas. Jie randa laiko praleisti kartu su šeima, kartu skirdami laiko savo užsiėmimams, kurie jiems įdomūs, iš kurių grįžta pailsėję ir kupini įspūdžių.
Vaikai mato ir girdi mus visą laiką ir mokosi stebėdami mus. Nebūtina būti tobula mama, tobulu tėčiu, kad būtume geriausia mama ir geriausias tėtis savo vaikams.
Džiuginančios, praturtinančios, nuolatos auginančios motinystės ir tėvystės!
„Mamos žurnalas“
