Čikagos lituanistinės mokyklos direktorė Vida Rupšienė sako, kad mokyklos istorija panaši į medžio gyvenimą, kur visa ko pradžia, – maža sėklelė, iš kurios stiebiasi kamienas, o iš žemės gelmių gyvybės syvus traukia šaknys, kad į dangaus platybę galėtų skleistis šakos. Tokiu medžiu išeivijos istorijoje JAV tapo Čikagos lituanistinė mokykla, skaičiuojanti jau 34-uosius gyvavimo metus.
Kalbamės su lituanistinės mokyklos direktore.
Kiek moksleivių jau yra mokęsi šioje lituanistinėje mokykloje?
1992 metais, sujungus tris jau veikiančias lituanistines mokyklas – Kristijono Donelaičio, Čikagos aukštesniąją bei Dariaus ir Girėno, – pirmuosius žingsnius žengė dabartinė Čikagos lituanistinė mokykla, kuri mokslo metus pradėjo su 16 moksleivių. Iki 2003-ųjų mokyklą baigė 87 abiturientai, o laikotarpis nuo 2009 iki 2015 metų – tikro klestėjimo, kai į klases sugužėjo net 400 mokinių. Dėl 30 metų nepaliaujamo darbo lietuvybei, į pasaulį buvo išleista 347 abiturientai ir dar 17 pavasarį papildys šį skaičių.
Per visus šiuos metus mokyklai vadovavo tik trys direktorės. Nuo 1992 iki 2012 metų direktorė buvo Jūratė Dovilienė, 2012–2016 tas pareigas perėmė ilgametė mokyklos direktorės pavaduotoja Laima Apanavičienė, o nuo 2016 metų mokyklai vadovauja Vida Rupšienė (mokykloje dirba nuo 2005 metų).
Papasakokite apie mokykloje dirbančius mokytojus.
Mokytojai – vienos garbingiausių profesijų atstovai, kiekvieną savaitgalį besiaukojantys vieninteliam tikslui – išmokyti vaikus lietuviškų tradicijų, kalbos ir kultūros, o svarbiausia – meilės Lietuvai. Mokykloje didžioji dalis mokytojų dirba 10 metų ar net 25 metus ir daugiau, moko vaikus ne tik privalomų dalykų, bet ir šokio, dainos, tautodailės meno. Mokyklos programa apima platų lietuvių kultūros bei tradicijų, istorijos ir etnografijos spektrą. Žmogus didis ne tuo, ką turi, ne tuo kas jis yra, bet tuo, kuo gali pasidalinti su kitu. Toks yra Čikagos lituanistinės mokyklos mokytojas!
Dabar mokykloje mokosi 125 mokiniai, mokykloje dirba 34 mokytojai, administracija ir padėjėjai.
Kas pasikeitė nuo mokyklos įkūrimo pradžios? Tikriausiai kiekvieni metai įneša naujovių, kaitos?
Mokykla įsikūrusi Čikagos Jaunimo centre. Tai brangių lietuvių suaukotais pinigais pastatytas centras, vienas pirmųjų lietuvių susibūrimo centrų Čikagos mieste ir priemiesčiuose. Mokykla veikia tik šeštadieniais. Gyvenimas nestovi, kaskart vis sunkiau sudominti vaikus, sukviesti į klases. Lietuva tapo arčiau… Ji pasiekiama daug greičiau nei anksčiau. Šiuolaikinės technologijos leidžia lankyti Lietuvą vos ne kasdien, nors ir neakivaizdžiai, bet vis vien. O tada, kai mes atvykome, prieš 22 metus, – skambutis telefonu buvo vienas greičiausių būdų susisiekti su saviškiais, likusiais Lietuvoje, vėliau – „Skype“ programa ir taip keliavome iki šiuolaikinių technologijų. Nekalbu jau apie lietuvius, emigravusius daug anksčiau, jiems buvo tikrai nelengva – ilgesys, meilė, tėvynei kamavo daugelio sielą… Lietuviškos mokyklos ir buvo tas vienintelis lietuviškas uostas išeivijoje. Lituanistinė mokykla – tai papildoma mokykla vaikams, dabar vaikai vasaromis daug didesniu būriu keliauja Lietuvon. Todėl yra tėvelių, manančių, kad to pakanka, ir neveda vaikų į mokyklas. Kiti nesusimąsto, kad mokykla – ne tik mokymasis, bet ir draugysčių pradžia.
Kokio amžiaus vaikučiai pradeda mokytis Čikagos lituanistinėje mokykloje?
ČLM vaikučiai gali pradėti lankyti jau nuo 3 metų, tai „Kiškučių klasė“ – lyg lietuviško darželio analogas. Čikagos lituanistinė mokykla – tikra mokykla, kurioje rašomi įvertinimai, baigęs mokyklą mokinys, atitikęs visus reikalavimus, gauna mokyklos atestatą. Kai kurios gimnazijos ir koledžai mūsų mokyklos diplomą priima ir įskaito kaip užsienio kalbos kreditą. Mūsų mokykloje tik mažųjų klasėse žaidžiama, ir tai pirmieji žingsniai į tikrą mokymąsi.
Mokykloje mokslai trunka iki 10 klasės. Mokyklą baigę mokiniai gauna ne tik mokyklos diplomą, bet IL valstijos, kaip papildomos užsienio kalbos kreditą (2 kreditai). Kadangi tik dvi lituanistinės mokyklos JAV turi tokią privilegiją – viena iš jų ir yra ČLM.
O mažiukų klasės labai populiarios, nes daugelis suvažiuoja iš gana toli (aš pati iki mokyklos tuos 20 metų važiuoju apie valandą), atveža vaikus, kurie eina į vyresnes klases, tad patogu, kai turime klases ir mažiesiems – sesėms ir broliams. „Kiškiai“ – nuo 3 metukų, „Ratelis“ – nuo 4-erių, „Darželis“ – nuo 5 metukų, o ir 6 metų vaikai eina į pirmąją klasę.
Čikagos lituanistinės mokyklos koncepcija – klasėse, kuriose mokosi apie 8–12 mokinių, vaikas matomas kaip atskiras individas, todėl ir mokslo progreso lygis yra gana aukštas. Mokykloje mokytojai visi „trečiabangiai“, visi kalbantys švaria, gražia lietuviška kalba.
Mano manymu, gyvenant šalyje, kur nekalbama tėvų kalba, svarbu pirmuosius žodžius išmokti tarti ta kalba, kuri bus dominuojanti, gimtoji. Kuri bus mūsų širdies kalba. Daug visokių teorijų, pagrindimų apie gimtosios, antrosios, pirmosios kalbos buvimą – bet man mano tiesa yra ta, kad vis dėlto kalbinis identiteto elementas gyvenime yra labai svarbus. Ir pirmoji gimtoji kalba yra ta, kuri yra tavo lopšinės kalba, kuri girdima iš tavo tėvelių. Mišriose šeimose jau sudėtinga. Mamos kalba turėtų dominuoti.
Iš kur kilo toks sumanymas mokykloje rengti šeštadieninius pietus? Kas gaminama tiems pietums, papasakokite plačiau.
Mokykloje mokiniai ne tik mokinasi kalbėti ir rašyti, dainuoti ir šokti, bet pietų metu valgo lietuvišką maistą. Mokykloje mokiniai praleidžia nemažai laiko, tad pietūs būtini. Vaikai iš apylinkių suvažiuoja į mokyklą ir joje išbūna iki 13:30 val. – o kur dar kelias namo. Tad pietūs būna kaip Lietuvos mokykloje.
Teko girdėti, kad kai kurie vaikai labai laukia pietų meto, nes lietuvišką maistą labai mėgsta. Maitinimu rūpinasi tėvų komitetas – kad maistas būtų atvežtas, išdalintas vaikams. Pietūs mokami. Kas uždirbama, lieka mokyklai, vadovėlių pirkimui ir kitoms išlaidoms. Pietus mokyklai jau daug metų gamina ta pati virtuvė –„Lithuanian Plaza Deli“. Jei būsite Čikagoje, apsilankykite jų parduotuvėje!
Papasakokite apie tėvų bendruomenę. Ar ji aktyvi, ar įsitraukia į mokyklos gyvenimą?
Mokyklines šventės rengia patys mokytojai, o jas kuruoja renginių koordinatorė Sandra Krumhorn („Dance Duo“ studija, Willobrook, IL). Šventės labai nuoširdžios ir visų laukiamos. Ypač graži Mamyčių šventė. Kiekvienas mokinukas paruošia asmeninę dovanėle mamytei, deklamuoja, šoka ar daro tai, ką gerai išmano. Mokyklos bendruomenė gana aktyvi, bet jaunoji karta, kurių vaikučiai dabar pradeda lankyti mokyklą, jau ne taip aktyviai dalyvauja. Bet vis vien mokykla gyvuoja ir klesti tik tėvelių dėka, kurie šeštadieniais veža vaikučius į mokyklą. Atveža, lieka mokykloje, padeda mokyklos kavinėje, mokyklos raštinėje, puošia kalėdines eglutes. Turime tradiciją puošti klasių duris Kalėdoms – tėveliai padeda mažiesiems drauge su klasės mokytoja. Arba padeda mokytojoms studijoje tautiniais raštais dažyti velykinius margučius.
Galbūt tėveliai ką nors padeda ir ūkyje?
Mokykla tik ir išsilaiko iš geranoriškų tėvelių. Mokykla – ne pelno siekianti organizacija, mokytojai gauna minimalią algą. Mokyklą remia Kazickų šeimos fondas, Lietuvių fondas, JAV LB Marquette Park apylinkė, bendradarbiaujama ir su bendruomenėmis, esančiomis JAV, remia LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Bet daug padeda ir tėveliai, jie remia mokyklą aukomis ir darbais.
Pavyzdžiui, neseniai mokykla gavo dovanų stalų ir suolų, kuriuos pagamino vieno mokino tėvelio dirbtuvė „UniMode Woodworking & Design“, ačiū jiems! Mokyklą remia ir palaiko LR generalinis Čikagos konsulas Regimantas Jablonskas su žmona Ramute. Konsulo žmona Ramutė yra dirbusi Europoje lituanistinėje mokykloje, tad jos žinios ir pamąstymai labai pagelbėja.
Ar tėvai klausia, kaip galima vaikus mokyti namuose, ar ateina pasitarti, jei kyla kokių klausimų, problemų?
Mokykloje sėkmingai užbaigtas didelis projektas – gauti 1–4 klasių vadovėliai su pratybomis (autorė E. Marcelionienė). Vadovėlius išleido mūsų mokykla, o jų leidybą finansavo KFF, LF ir Martynas Stašaitis – vienas iš mokyklos tėvelių. Leidžiant pirmą vadovėlį „Aš – pirmokas” prisidėjo ir LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Tad smagu, kad vaikai gali mokytis ne iš kopijuotų lapų, o iš naujų gražių vadovėlių. Mokykloje turime ir pačių mokytojų parengtų pratybų. Tad mokytis lengviau ir namuose, ir mokykloje. Tie, kurie nori, kad jų vaikučiai mokytųsi ir toliau, – atveža į mokyklą. Žinoma, jei mokykla nepasiekiama, tada randa kitų būdų, kaip mokytis lietuvių kalbos ir kitų dalykų lietuviškai. Tėveliai glaudžiai bendradarbiauja su mokytojais, jie kiekvieną savaitgalį susisiekia su mokinio tėveliais, jei mato, kad tai būtina.
Kas vaikams įdomu? Ar taikote naujausias technologijas, kompiuterinius žaidimus, viktorinas ir pan.?
Mokykloje mokosi 3–16 metų vaikai, turime visas klases, jos nėra jungiamos. Kiekviena klasė turi savo mokytoją, savo klasę, ir tuo labai džiaugiamės. Visi mokiniai turi atskiras dainavimo, šokių, tautodailės, dvasinio auklėjimo pamokas.
Vyresnieji 7–10 klasių vaikai turi atskirus dalykų mokytojus, jiems savaitgaliais vyksta 6 pamokos, kurios trunka po 40 min. Mažiesiems tarp pamokų darome trumpas pertraukėles, jų pamokos trunka po 30 min.
Mokytojai dalyvauja konferencijose, mokymuose, dažnai važiuoja į Lietuvoje vykstančias mokytojų stovyklas, stažuotes, domisi naujovėmis. Vaikai mūsų mokykloje mokomi pagal integruotą lituanistinio mokymo programą. Stengiamės, kad vaikai daugiau rašytų sąsiuviniuose, esame net įvedę dailiojo rašymo pamokėles. Mokytojai ruošia viktorinas tarp klasių, rengia debatuos tarp mokyklų ar tai daro su mokinių/tėvelių komandomis.
Turime išmanųjį kabinetą su interaktyviąja lenta „Smart Board“. Ten vaikai žiūri mokomuosius filmus, filmus, rašo ir piešia ant jos.
Ar vaikai jaučia gyvenimą Lietuvoje? Galbūt dalyvauja kokiuose bendruose projektuose, konkursuose?
Mokiniai kiek įmanoma bandomi supažindinti su gyvenimu Lietuvoje. Istorijos ir geografijos pamokose vyresnieji supažindinami su naujienomis. Vaikai susirašinėja laiškais su bendraamžiais mokyklose Lietuvoje. Mokytojos jungiasi nuotolinėms pamokoms ir edukacijoms su Lietuvoje esančiomis mokyklomis, mokytojais, lektoriais. Spalio pradžioje vyko mokymai, dirbtuvės su nuostabia rašytoja Evelina Daciūte. Dalyvaujame edukacijose „Apie medų ir bites“, „Senosios Lietuvos sostinės: Kernavė, Trakai, Vilnius“, „Kūčių tradicijų magija“. Edukacijos vyksta „Zoom“ platformoje.
Mokykla veikia šalyje, kuri tikrai toli nuo Lietuvos. Galbūt ne visi vaikai ir buvę Lietuvoje? Ką patartumėte tėvams, kaip išsaugoti ryšį su Lietuva?
Kad nuvyktum į Lietuvą, reikia įveikti didelį kelią, kuris trunka ne kelias valandas, o beveik pusę paros. Mokiniai, grįžę iš Lietuvos, pasakoja, kaip ten smagu ir gera. Mūsų mokykloje, kiek žinau, visi mokiniai yra lankęsi Lietuvoje. Pernai vykusi Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventė Lietuvoje paskatino atvykti net tuos, kas nebuvo ar labai senai buvo Lietuvoje.
Kad meilė Tėvynei, gimtinei neblėstų, pagrindinį darbą turi atlikti tėveliai. Viskas priklauso nuo šeimos požiūrio. Mano manymu, vaikai iki mokyklos turi kalbėti tik ta kalba, kuri nedominuoja toje šalyje, o tu nori ją išlaikyti. Geriausia mokykla– vasara pas senelius, tetas ar stovyklose Lietuvoje.
Mano pačios šeima atvyko su 1 klasės mokinuke ir 4 klases baigusiu sūnumi. Net nebuvo klausimo, kad vaikai galėtų nekalbėti lietuviškai. O ir vaikai žinojo, kad tėveliai myli tą šalį, iš kurios atvyko. Pagarba ir meilė padėjo išauginti vaikus stipria Lietuvybės dvasia. Vaikai sukūrė šeimas, lietuviškas šeimas. Galvoju, kad viskas vyko savaime. Samprata, pagarba ateina tik iš šeimos. Nežinau, kuris iš mano vaikų yra pasakęs: „Na, mama, būk rami, kaip tu manai, kaip aš kita kalba galėčiau sakyti „myliu“?
Šeima yra viso ko pagrindas, šeima turi žinoti, ar reikia lietuvių kalbos, lietuvybės, senelių prosenelių kalbos, ar ne. O visa kita keliauja drauge.
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.10.23.
