„Kartais pagalvoju – kaip tiems patiems tėvams galėjo gimti tokie skirtingi vaikai“, – sako Dominyka Bareikienė. Jie su aktoriumi Jokūbu Bareikiu augina tris dukras. Barborai 16, Severijai 12, Liucijai 6.
Abu vienturčiai, jie nusprendė turėti didelę šeimą.
Dominyka, trys vaikai buvo jūsų šeimos planas?
Nieko specialiai neplanavome, bet ir nenusigandome, kai pasibeldė ta trečia gyvybė. Priėmėme labai natūraliai. Kai kurie iš šono negalėjo patikėti, kai pradėjome lauktis net antrojo vaiko, kažkodėl visiems atrodė, kad aktorių šeimos augina tik po vieną.
Abu su Jokūbu iš savo patirties žinome, kad vienam augti kur kas liūdniau. Kai esi vienturtis, atrodo, kad nuolat kažko lauki. Aš prisimenu, kaip laukdavau iš darbo grįžtančios mamos, o kai mūsų mergaitės auga būryje, tas mūsų grįžimas joms net nepastebimas, namuose nuolat vyksta veiksmas.
Mano vaikystė buvo labai graži, neturiu kuo skųstis, gavau labai daug tėvų dėmesio. Tik aš nežinau, ką reiškia meilė sesei ar broliui. Kai kalbu su mama, kuri turi sesę, o tėtis turi brolių, suprantu, kad tai labai stiprus jausmas, bet aš jo nepatyriau. Matydavau savo drauges, kurios turėjo mažesnių sesučių. Pavyzdžiui, mano vaikystės draugė aktorė Ineta Stasiulytė turėjo jaunesnę sesę, kartais susipykdavo, kildavo barnių, dabar suprantu, kad natūralu, kad tam tikrais amžiaus tarpsniais būna ,,nemeilių“. Bet paskui augant atsiranda ypatingas ryšys. Ir tarp mūsų vyresniųjų mergaičių prasidėjo savos paslaptys, kalbos, jos jau suranda bendrą kalbą. Mano didžiausia svajonė ir buvo, kad sesutės tarpusavyje sutartų. Man atrodo, su tėvais ilgainiui santykiai gali būti ir tolimesni, bet kai broliai ir seserys gražiai sutaria, – kažkoks stebuklas.
Kaip vyresniosios sesutės reagavo į žinią apie trečią?
Jos buvo laimingos, nudžiugo – kai pasakai žinią, nelabai supranta, kas čia bus. Barbora jau žinojo, ko tikėtis, jai gal buvo aiškiau. O Severijai teko išgyventi tuos pačius etapus, suvokimą, kad nebesi šeimoje mažiausias. Psichologai sako, jog normalu, jei vaikas liūdi šeimoje pasikeitus vaidmenims. Reikėtų susimąstyti, jei taip nebūtų.
Kai gimė Liucija, mergaitės buvo jau didelės – Barborai 10, Severijai beveik 6. Gimdymas prasidėjo naktį, mes palikome jas miegančias ir išvažiavome į gimdymo namus. (Žinoma, tokį scenarijų buvome aptarę iš anksto, kad taip gali būti, kad jos žinotų ir neišsigąstų). Šeštą valandą ryto gimė Liucija. Jokūbas grįžo namo žadinti mergaičių ir pasakyti, kad jau turime sesutę. Dar neseniai žiūrėjome šeimos archyvus, yra viena labai graži nuotrauka, kur jos sėdi visos trys, vyriausioji Barbora paėmusi į glėbį naujagimę, Severija glosto jai galvytę.
Į jūsų šeimą likimas atsiuntė tris mergaites…
Kai lauki vaiko, lytis nėra svarbi, nesvarstai, berniukas, mergaitė. Svarbu, kad viskas būtų gerai. Svarbu, kad su vaikais būtų ryšys. Barbora jau didelė, prie virtuvės stalo vyksta jų su tėčiu pašnekesiai apie gyvenimą, apie kiną. Vidurinioji Severija labai energinga, ji nuolat nori išbandyti visokias naujas veiklas, domisi kristalais, futbolu, jai patinka žvejoti. Mažoji Liucija – sportiška, anksčiausiai iš visų vaikų išmoko važiuoti dviračiu, atsistojo ant riedučių. Taigi tėtis turi su kuo praleisti laiką aktyviai. O aš dukroms esu ta knygų skaitytoja. Jokūbo darbas kartais būna garsinti knygas, tad namie jau stengiamės leisti pailsėti nuo tokios veiklos. Nors kartkartėmis jis irgi paima knygą į rankas, moka kalbėti tarmiškai – kartais tą pačią pasaką skaito aukštaitiškai, dzūkiškai, žemaitiškai, mergaitėms būna juokinga. Jokūbas moka tarmių nuo vaikystės, jo močiutė iš Dzūkijos, o pas pusbrolį Plungėje vasarodavo. Beje, su anūkėmis žemaitiškai bendrauja ir bočiukas, mano tėtis. Kai viešime pas senelius Telšiuose, dukros girdi kalbant žemaitiškai.
Ar esate pasidalinę dukrų auklėjimą ir buities darbus?
Mes niekada neskirstėme, kas priklauso vyrui, kas moteriai. Su Jokūbu esame tiesiog geri draugai, kurie dalinasi rūpesčiais. Kuris tuo metu turime daugiau laisvo laiko, tas jį ir skiriame šeimai. Aš 15 metų intensyviai dirbau, o dabar pauzė darbinėje veikloje, tad visai džiaugiuosi buvimu namuose. Karantinas ir šiaip pristabdė visų mūsų gyvenimus, aš manau, kad tas sugrįžimas į namus yra gerai. Mergaičių net mokymosi rezultatai pagerėjo.
Ilgiausiai motinystės atostogose prabuvau su Severija – net pustrečių metų. O su Barbora ir Liucija – po pusantrų. Tada mergaitės pradėjo lankyti darželius, aš grįžau į darbą. Nelengva vaiką auginti iki 2 metų, o tada pasidaro viskas labai aišku: sėda ant puoduko, pradeda kalbėti, pasako, jei ką skauda. Sunkiausia, jei vaikas verkia, ir tu nežinai dėl ko. O kai prašneka – viskas. Vyriausias tėčio brolis kažkada yra pasakęs: sulig dvejais metais atsiriš rankos. Ir tai tiesa, dabar su visais dalinuosi ta žinute.
Kartais sulaukiame pagalbos iš senelių, Jokūbo tėvai gyvena Vilniuje, mano – Telšiuose. Taip gera per atostogas nuvažiuoti į Telšius, esu mamai dėkinga, kad leidžia man pailsėti. Vieną kartą nesusidėliojome savo planų ir neišvažiavome į Žemaitiją atostogų. Paskui galvoju: kas čia yra, kad ne taip sklandžiai sekasi bendrauti, draugauti. Ir supratau, kad per atostogas mergaitės nebuvo išvažiavusios. Stebuklingas tas poilsis, ta galimybė truputį pabūti atskirai vieniems nuo kitų. Tada labai pasiilgsti ir būna gera sugrįžus.
Ar jūsų mergaitės „augo“ teatre?
Jokūbas kartais į teatrą nusivesdavo. Kol tėtis repetuodavo, mergaitės sėdėdavo grimerinėje ar užkulisiuose ir laukdavo, kol baigsis darbas. Per vaikiškus spektaklius, žinoma, sėdėdavo salėje.
Barbora nuo mažų dienų buvo artistiška. Pamenu, per šeimos šventes mes turėdavome būti komisija, vertinti jos pasirodymus balais. (Tada buvo visokiausių televizijos šokių ir dainų projektų banga.) Ji improvizuodama kurdavo eilėraščius, o dainuodavo į „šaltąjį mikrofoną“ – pas mano mamos seserį rado metalinį vėdarų kimšimo aparatą, kuris puikiai tiko kaip mikrofonas.
O paskui prasidėjo kastingai į tikrus filmus. Barbora suvaidino filmuose „Gimtinė“ ir „Pilis“, už kurį šiemet Nacionaliniuose Lietuvos kino apdovanojimuose buvo pripažinta geriausia metų aktore. Jai nuo mažų dienų patinka dėmesys. Kartais į pamokas ji sunkiai atsikeldavo, bet į filmavimus nereikėdavo žadinti. Daugelis filmavimų vykdavo vasaromis, pavyzdžiui, filmuojant „Pilį“ į Airiją ji vyko viena, be tėvų. Filmavimuose būdavo ir sunkesnių akimirkų, kartais susiskambinus matydavome: pavargusi, liūdna, bet atlaikė.
Į filmo „Pilis“ premjerą ėjome visi: ir Jokūbo tėvai, ir mano – baba su bočiuku iš Telšių atvažiavo. Barbora savikritiška, tad jaudulio buvo nemažai.
Koks jūsų požiūris į vaikų lavinimą?
Barbora su Severija mokosi M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje, jų specialybė – dainavimas ir dirigavimas. Tiesa, Barbora 7 metus grojo fortepijonu, bet paskui nutarė keisti specialybę. Mokydamasis šitoje mokykloje, esi labai užimtas, šalia pagrindinių specialybės dalykų reikia išmokti ir bendrojo lavinimo pamokas. Tad papildomiems būreliams laiko lieka nedaug.
Aš esu folkloristė, tikėjausi, kad ir dukros lankys folkloro kolektyvą. Kol buvo mažos, supažindinau su folkloru, jos lankė „Reketuką“. Abi kažkiek pažino ir baletą, bet giliau eiti į šią sritį nebenorėjo, gal nebuvo ir idealių baletui reikalingų fizinių duomenų. Severija lanko gatvės šokių studiją – pati pareiškė norą tuo užsiimti.
Prašau, kad jos skaitytų knygas. Aš pati vaikystėje nemėgau, tik kai užaugau ir subrendau, rimčiau paėmiau knygas į rankas. Dabar skaitau nemažai.
Knygyne pavartome kartu, kartais iš draugių išgirsta, kuri knyga įdomi, geras dalykas yra rekomenduojamos literatūros sąrašas. Smagi literatūra – pramogai, o rekomenduojamos knygos deda pagrindus. Dukros bando protestuoti: tikrai neskaitysime per vasarą visų 23 privalomų knygų! Apie knygas jos diskutuoja ir su tėčiu, kuris vaikystėje daugiau skaitė negu aš.
Barbora labai mėgsta žiūrėti gerus filmus. Kartais ji mūsų klausia: o jūs ką, nematėte šito filmo? Žino aktorių ir režisierių vardus, parekomenduoja, ką verta žiūrėti. Štai filmų versti žiūrėti tikrai nereikia.
Jaunėlė Liucija šiemet išeina į pirmą klasę. Norėtųsi ją išleisti irgi į M. K. Čiurlionio gimnaziją, laukiame rezultatų, ar pateko po atrankos.
Ar jūsų šeima mėgsta aktyvų laisvalaikį?
Jokūbas visoms parūpino dviračius, nors Severija labiau mėgsta riedlentę. Suprantame, kad fizinė veikla vaikams būtina. Kai matau, kaip per karantiną trūksta judesio, pasiimame šunį ir einame vakare pasivaikščioti. Būna, kad nueiname po 6 kilometrus ar daugiau. Turime šnaucerių veislės šuniuką Siri. Prieš 4 metus įsikėlėme į erdvesnius namus, tada atsirado ir šuo. Mūsų šeimoje didžioji gyvūnų mylėtoja Severija, bet šuns norėjo ir Jokūbas. O paskui po šuns dar atsirado ir katinas, britų trumpaplaukis. Jo adaptacija vyko pagal visas taisykles: perskaitėme, norint, kad katinas su šunimi draugautų, reikia ištrinti rankšluostį šuns kailio kvapu ir vežtis pas katiną. Tada katiną keletą dienų laikyti kitame kambaryje, o daiktų su jo kvapu nuolat duoti pauostyti šuniui. Dabar jie draugai. Kai šuo grįžta iš lauko pavedžiotas, katinas atskuodžia laiptais jo pasitikti. Dar turime ir kitą augintinį – driežą gekoną. Gekonas gyvena terariume, bet galima jį paimti į rankas. Minta kirmėlėmis ir svirpliais. Kartais tas gyvas maistas namuose taip svirpia, kad atrodo, sėdi pievoje.
Esame turėję ir papūgėlių, žiurkėnų. Augintiniai labai nuramina, užtenka paglostyti šunį ar katiną, ir pasitaiso nuotaika. Kad ir kaip būtų keista, visi mūsų augintiniai irgi yra moteriškos lyties! Nežinia, kaip bus, kai teks kur išvažiuoti, kur savo zoologijos sodą paliksim? Baba iš Telšių iš anksto pasakė: „Man to gekono tai nevežkit“.
Kokios smagiausios šeimos atostogų akimirkos?
Jokūbas yra šeimos kelionių organizatorius, paskutinė mūsų kelionė iki karantino buvo į Jordaniją. Skridome su vyresniosiomis mergaitėmis, o jausmas toks, lyg būtum įlipęs į televizorių, pabuvojęs tose dykumose ir vėl sugrįžęs į namus. Beveik kiekvieną vasarą ilsimės Latvijos pajūryje. Ten mažiau žmonių, be to, aš įpratusi nuo kokių 13 metų kasmet važiuoti į vis skirtingą Latvijos pajūrio miestelį.
Vasara yra Jokūbo darbymetis, ilgų atostogų kartu neturime, savaitė – ir tai jau gerai. Būdami Vilniuje, mėgstame nueiti kur pavakarieniauti į restoraną. Vienas mūsų mėgstamiausių – kur ant popieriaus staltiesių gali piešti, o vakarienei užsisakyti midijų.
Mūsų vyresniosios dukros jau labai savarankiškos, turi savo bendraamžių draugų, tad atostogos eina ne tik šeimos rate. Prisimindami savo paauglystę, dukroms duodame tikrai daug laisvės. Kasmet mes, kaip tėvai, tampame vis daugiau atsipalaidavę.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Dobiliuko foto
Susiję straipsniai