Atodūsis paprastai asocijuojasi su negatyvia emocija (nusivylimo, pralaimėjimo, frustracijos, nuobodumo, ilgesio).
Atsidusti vaikai ir suaugusieji gali būdami vieni ir kai yra bendraamžių ar suaugusių draugijoje.
Tai reiškia, kad atodūsis nėra bendravimo priemonė bei įrankis.
Atsidusimai dažniausiai suvokiami kaip liūdesio išraiška, nors iš tiesų dažniau dūsaujame iš susierzinimo.
Liuveno universiteto (Belgija) profesoriai tikina, kad atodūsis yra fizinė ir protinė perkrova – tarsi paspaustum kompiuterio mygtuką „Restart“. Tyrimo vadovas prof. Bjornas Vleminksas teigia: kai per ilgai kvėpuojame vienodu ritmu, plaučiai sustingsta ir blogiau atlieka deguonies ir anglies dioksido keitimo funkciją. Protarpiais įterpiant atodūsį, plaučių oro pūslelės (alveolės) išsitempia. Šis veiksmas suteikia žmogui palengvėjimo jausmą – taigi kaip nors „veikti“ atodūsius nėra prasmės, ir jie nėra pavojingi. Nedera klausinėti vaiko, kodėl jis atsidūsta, kitaip tariant – situacijos neakcentuokite. Atodūsiai nėra pavojingi.