Ne kiekvienam patiktų toks gyvenimas, kokį pasirinko Ąžuolų vilos šeimininkai. Lankytojai atvažiuoja į kaimą, paglosto ožkytes, pašeria žirgus ar nusifotografuoja su avimis ir atsisveikina: „Smagu buvo pabūti, bet nuolatos gyventi kaime nenorėtume“. Juk kai augini tokį būrį gyvūnų, negali išvažiuoti atostogų ar spontaniškai likti pas draugus nakvoti.
Su dviejų vaikų mama Egle kalbame apie tai, kodėl jų šeimai toks gyvenimas patinka, kodėl grįžę iš miesto į namus visada lengviau atsikvepia. O septynerių Ąžuolas ir trejų Rūtelė auga turėdami būrį dvikojų ir keturkojų draugų.
Pasakoja Eglė.
Prisijaukinti namai
Prieš nusipirkdami šitą namą, mes trejus metus neišlindome iš skelbimų. Tuo metu Kaune nuomojomės butą ir žvalgėmės nuosavo būsto. Norėjome, kad namai būtų nutolę nuo Kauno ne didesniu nei 40 minučių atstumu, kad automobiliu galėtume važinėti į darbą. Svarbu buvo privažiuojami keliai, gyvenimui tinkama namo būklė. Tapome tikri sodybų ekspertai, nes apžiūrėjome jų daugybę. Kartais susidarydavome maršrutus, kad vieną savaitgalį aplankysime Birštono kryptimi parduodamas sodybas, kitą – Marijampolės ar Kėdainių. Labai dažnai nuotraukos skirdavosi nuo vaizdo realybėje, sodybos pasirodydavo apleistos. Paskui nutarėme, kad aš turiu daugiau laisvo laiko ir galiu padaryti atranką – apžiūrėsiu ir išfiltruosiu nepatikusias sodybas, o į patikusias važiuosime kartu. Vieną dieną važiuojant automobiliu supypsėjo skelbimų portalo žinutė. Po darbo iškart pasiėmiau šunį, sūnų (Ąžuolui tada buvo 2 metai), ir nuvažiavome pažiūrėti. Žinoma, ir šįkart nuotraukos tikrai skyrėsi nuo to, ką pamačiau. Sodyba buvo pastatyta prieš kelerius metus, beveik nauja, bet kurį laiką negyventa. Grįžau namo, vyras klausia: na kaip? O aš nežinau, ką ir atsakyti. Tada nuvažiavome apžiūrėti namo kartu. Nuėjome pasikalbėti pas kaimynus, dar kartą viską apėjome, pradėjome projektuoti, kaip ten būtų galima ką perstatyti, kokius augaliukus pasodinti. Nutarėme surizikuoti ir nusipirkti tą namą. Kai įsikraustėme, buvo tik sienos, krosnis ir sanitariniai mazgai. Atsivežėme savo senus baldelius, kuriuos turėjome, nusipirkome čiužinį. Kadangi nebuvo virtuvės baldų nei viryklės, ilgai grilinome lauke. Svarbiausia, kad name buvo vanduo ir šiluma. O visa kita pradėjome kurti po truputį. Kartais ir dabar dar norisi įsižnybti sau į ranką, ar nesapnuoju, ir paklausti: ar tai tikrai mūsų? Šitas namas, šitie 8 hektarai žemės? Ąžuolų vilą jaukinamės iki šiol.
Prisijaukinta, bet nesukultūrinta gamta
Kai atsikraustėme čia, laukai ir sodybos teritorija buvo apleisti, daug šabakštynų, reikėjo viską tvarkyti. Mes abu su vyru miestiečiai, mums viskas buvo nauja. Miesto šaligatvių nesiilgėjome, bet, prisipažinsiu, ta didžiulė erdvė trikdė. Kol apeidavome savo valdas nuo vieno krašto iki kito, sukardavome ne vieną kilometrą. Mūsų nuosavybe tapo miškas, laukai, 3 tvenkiniai ir ganyklos. Pernai pirmus metus sėjome kviečius ir avižas. Nenusakomas jausmas leisti grūdams byrėti pro pirštus ir jausti, kad čia mūsų, mes patys juos užauginome.
Nesistengiame sodybos „išlaižyti“, paversti golfo laukais. Norint perbristi pievą, prireikia botų, be to, tenka saugotis, kad neįmintum „kur nereikia“, nes gyvūnai vaikšto laisvi. Kaimas visų pirma yra mūsų namai, o ne komercinės paskirties vieta, todėl svarbu išlaikyti natūralumą.
Gyvasis ūkis
Aš gyvendama Kaune dirbau gyvūnų prieglaudoje, augintinius tekdavo ir prižiūrėti, ir vežti gydyti. Bet didžiąją mano laiko dalį užėmė žirgai. Turėjau savo žirgą, kuriam vietą nuomojau žirgyne. Kai atsikraustėme į Ąžuolų vilą, žirgą galėjau atsivežti čia. Negana to, greitai mūsų sodyboje atsirado ir daugiau žirgų. Mano draugė aukcione nusipirko seną policijos kumelę! Kai tarnybiniai žirgai pasensta, juos parduoda už simbolinę kainą. Draugės kumelė pas mus gyveno neilgai, vis dėlto jau buvo virš 20 metų amžiaus. Bet paskutiniai jos metai buvo tikrai laimingi. Ji gyveno laisvėje, ne kokiame nors garde, tarp žmonių ir mylima. Mūsų Ąžuolas kasdien eidavo ją pavaišinti kibirėliu morkų. O po to mūsų sodyboje atsirado ponis, netrukus – ir antrasis. Su poniais teko patirti nemažai streso – atsivežę pirmąjį, uždarėme į aptvarą, o vakare žiūrime – dingo. Apvažiavome mašina visas apylinkes, perspėjome net policiją, ponis dingo kaip į vandenį. O ryte žiūrime – stovi aptvare, uodega mojuoja. Galbūt jis buvo taip pasislėpęs žolėje, kad nematėme?
Mes į sodybą iš pradžių atsikraustėme su vaiku, dviem šunimis ir katinu. Šunys šią vietą pamilo iškart, o katė vaikščiojo pasieniais gal porą savaičių, kol adaptavosi. Aš jai buvau net pelę atnešusi, tik ji nelabai suprato, ką su ta pele veikti. O tada sodyba pradėjo pildytis visokiausiomis gyvybės formomis. Kadangi liko ryšių su gyvūnų prieglaudomis, kolegė manęs paprašė priglausti 4 ožiukus. Pasirodo, prieglaudos darbuotojai nuvažiavo pasirūpinti senutės katinu, o rado tvarte 4 neprižiūrimus ožiukus. Kurį laiką jie pagyveno mūsų sodyboje, o paskui dviem jų suradome kitus namus, du liko visam laikui pas mus. Juk turėjome tvartelį, o gyvūnai manęs, miesto vaiko, niekada nebaugino, nes mano senelis buvo veterinarijos gydytojas. Vaikystėje aš dažnai su juo važiuodavau į ūkius gydyti gyvulių. Be to, močiutė visada laikė ožkas.
O tada anyta atvežė mums 4 jaunas vištas. Tikėjomės, kad tai bus dedeklės, bet kiek paaugus pasirodė, kad iš jų tik viena vištytė, kiti gaidžiai. Pas mus sparnuočiai ilgai negyvena, tenka dalintis su gamta… Šalia sodybos daug lapių, tad jeigu tik vištoms duodame laisvę, jos gyvena „trumpai ir laimingai“… Kartą mūsų vištų ūkį praretino draugų haskis. Jis išpjovė visas gardelyje buvusias vištas. O didžiausia drama buvo vasarą, aš grįžau nuvežusi į darželį Rūtą, žiūriu – lapė iš kiemo bėga. Tuo metu turėjome būrį jaunų gaidžių, kurie be jokios tvarkos giedodavo visą dieną. Ir staiga kieme mirtina tyla… Pasirodo, lapė mokė lapiukus medžioti ir išpjovė aptvare buvusius apie 30 vištų ir gaidžių. Kitą dieną mačiau, kaip ant kaimo keliuko žaidė būrys lapiukų. Man močiutė yra sakiusi: toks kaimo dėsnis, gyvūnai ir serga, ir miršta.
Po šitų nesėkmių su paukščiais kaimynas davė inkubatorių ir pradėjome patys perinti viščiukus. Vaikams buvo didžiausia atrakcija, bet ką ten vaikai – ir aš pati paskutinėmis dienomis stovėdavau prikišusi nosį prie inkubatoriaus, klausydama vos girdimo krebždėjimo, žiūrėdama, kaip iš lukšto išlenda snapelis. Vienu metu išsirisdavo apie 70 viščiukų. Nesame vegetarai, gana natūraliai žiūrime į tai, kad gyvuliai auginami maistui, tokio požiūrio juk visais laikais laikėsi ir kaimo žmonės. Mūsų Ąžuolas kartais paklausia, ar mūsų pačių vištieną valgo? Kai patvirtiname, jis būna patenkintas ir toliau valgo. Mes vaikus mokome, kad savo maistą turime gerbti ir mylėti, tu negali gyvūno spardyti, mušti ar laikyti kažkur uždaryto. Kol patenka ant stalo, jis turi gyventi laimingai. Vienas iš pabėgimo į kaimą motyvų ir buvo tai, kad valgytume savo užaugintą maistą.
Dabar auginame dviejų tipų avis. Pirmąsias pasiimti įkalbėjo draugė sūrininkė, įtikinusi mane, kad reikia melžiamų avelių. Avys visai kitaip elgiasi negu ožkos, jos bandos gyvūnai, prie to reikėjo priprasti. Bet išmokau pamelžti (vasarą ganydamasi ant žolės avelė duoda apie litrą pieno per dieną, kitu metu – apie pusę litro). O sūrių gaminimas man tikra meditacija. Nėra griežtų receptų, visą laiką eksperimentuoji, bandai. Šeima avies sūrius labai mėgsta.
O kitos avys auginamos mėsai ir vilnai. Mano pusseserė pabandė tą vilną apdoroti, suverpti siūlus ir pradėjo megzti vilnones kojines. Aš pati megzti nemėgstu.
Fotosesijos su gyvuliukais
Kai pradėjome galvoti, kaip gyvenimą kaime paversti ir pragyvenimo šaltiniu, kilo mintis kviesti fotografus ir rengti fotosesijas su gyvūnais. Jau spalio mėnesį būna užsakytos visos kalėdinės fotosesijos! Juokauju, kad Kalėdos pas mus prasideda spalį.
Šeimoms patinka fotografuotis su gyvūnais, pabūti tikrame kaime. Aš matau, kokioje darnoje su gyvybe auga mūsų pačių vaikai. Mūsiškiai bijo tik žąsų. Nors nėra sužnaibiusios, bet jos garsiai gagena, o Rūta bijo triukšmo. Ąžuolas nieko nesako, bet irgi apeina žąsų būrį ratu. Atsimenu, kaip mane pačią vaikystėje žąsys puldavo kaip žvėrys (juokiasi). Mūsiškės aršios tik pavasarį, kai rūpi lizdai ir kiaušiniai, o vėliau aprimsta, net dalyvauja fotosesijose. Žinoma, ant rankų jų nepaimsi, bet ramiai pastovi šalia, kol žmonės fotografuojasi.
Rūtos mylimiausi gyvūnai yra arklys ir višta. Kur eina, vištytę pasiima po pažastimi tarsi geriausią draugę. O arklį mėgsta pavedžioti, šukuoti. Ąžuolo pareiga –surinkti iš vištų lizdų kiaušinius, nes jis sugeba įlįsti ten, kur mes, suaugusieji, nepasiekiame. Mūsų vaikai žino, kad gyvūnų negalima pešti, mušti, spirti, sukelti jiems skausmo. Rūta dar maža, reikia pasaugoti, kad nesuspaustų kokio viščiuko. Jos ta meilė stipri, tad geriau, kad kol kas ji mylėtų stambesnius gyvūnus.
Ginta Liaugminienė
