Danijoje gyvenanti Neringa Kelting-Jablonskytė sako, jog laukdamiesi dukros su vyru buvo nusprendę: mergaitė turės danišką tėčio pavardę, bet lietuvišką vardą. Iš pradžių mamos galvoje sukosi meilės deivės Mildos vardas. Bet kai pasakė vyrui, jis pakartodamas ištarė tai kaip Smilta bei pritarė, kad skamba gražiai.
„Smiltė – labai tinkamas vardas mažytei mergaitei, kuri gimė iš manęs, Neringos“, – sako Neringa. Apie lietuviškas šaknis kalbamės su pačia Smilte ir jos mama Neringa.
Smiltės vardas Danijoje turbūt skamba egzotiškai?
Neringa. Gimus Smiltei, turėjome jos vardą užregistruoti, nes Danijos vardų registre tokio vardo nebuvo. Iš pradžių gavome neigiamą atsakymą, nes „vardas negali būti veiksmažodis“. Daniškai smilte reiškia nusišypsojo. Bet pateikus įrodymus, jog šis vardas yra priimtas ir gana populiarus Lietuvoje, pavyko jį įteisinti ir Danijoje. Tuomet galvojau, kad kaip gerai, jog NIEKADA mano mergaitei mokykloje nereikės būti Smilte K, nes ji tikrai visada bus vienintelė su tokiu vardu. Tačiau likimas kartais iškrečia išdaigų. Pradėjus lankyti lituanistinę mokyklą Vejlės mieste vieną gražią rugsėjo 1-ąją į Smiltės klasę atėjo kita lietuvaitė, vardu, na spėkite? Žinoma Smiltė!
Smiltė. Dabar man patinka mano vardas, bet kai buvau mažesnė, norėjau turėti kitą vardą. Neatsimenu, kodėl.
Neringa, kaip jus likimas atvedė į Daniją?
Neringa. Danijoje gyvenu nuo 2002 metų kovo 1 d., t.y. jau 22 metus. Mano vyras danas.
Kaip tarėtės, kokia kalba bus kalbama šeimoje, gimus vaikams, kaip sekėsi tuos planus vykdyti?
Neringa. Namuose mes visada kalbame daniškai. Jokių susitarimų prieš gimstant dukrai mes neturėjome. Aš kažkodėl įsivaizdavau, kad jeigu kalbėsiu su savo mergaite lietuviškai, tai ji automatiškai taps dvikalbe. Savo vyrui visada sakiau: gyvename Danijoje, todėl tėvynė (tėvo žemė, daniškai Fadreland) yra Danija, bet gimtoji kalba yra motinos kalba (daniškai Modersmål) – visada yra ir bus lietuvių. Deja, taip paprasta niekada nebuvo.
Daugumos kalba kasdienybėje gožia ir kelia iššūkius mažumos kalboms. Dabartinėje visuomenėje, o ypač tarp jaunimo, vyrauja anglų kalba. Tiek danų, tiek lietuvių kalbos yra dviejų mažyčių nykstančių tautų archaiškos relikvijos. Žinoma, gyvenant Danijoje, lietuvių kalbai dar sunkiau išlikti nei kasdien vartojamai danų, tačiau Smiltė taisyklingiausiai rašo ir lengviausiai kalba angliškai, po to eina danų ir tik po jos – lietuvių kalba.
Smiltė. Kai aš lankiau lietuvišką mokyklą šeštadieniais, man atrodydavo, kad tai didžiulė neteisybė, nes visi bendraklasiai turėdavo laisvą savaitgalį, o aš turėdavau eiti į mokyklą. Dabar man patinka, kad galiu kalbėti ir suprasti lietuviškai. Dabar norėčiau dar geriau išmokti skaityti lietuviškai.
Namuose mes daug kalbame daniškai, o kai būname tik su mama, kalbame lietuviškai. Kai būname Lietuvoje, tada visur ir su visais kalbame lietuviškai.
Ar lengva šeimoje bendrauti keliomis kalbomis? Kaip atrodo jūsų kasdienybė?
Neringa. Atvirai pasakius, aš taip ir neradau idealaus recepto, kaip šeimoje bendrauti keliomis kalbomis. Smiltė labai greitai išmoko kaitalioti kalbas, priklausomai nuo to, kokia kalba kalba pašnekovas. Ji niekada nesikreipė daniškai į savo močiutę Danguolę, nors kartais bandydama laimę prikurdavo „lietuviškų“ žodžių prie daniškų pridėdama galūnę -as. Kartais bandymai būdavo sėkmingi, kaip, pvz., žodyje agurkas, bet dažniausiai pastangos neduodavo vaisių, nes močiutė visiškai nesuprato tokių naujadarų kaip isas ar slikas (dan. ledai ir saldainiai). Kai esame namie, visi kartu tarpusavyje kalbame daniškai, nes kitaip mano vyras pyksta ir jaučiasi išstumtas iš bendro pokalbio. Jo argumentas, kodėl jis per tiek metų neišmoko lietuviškai, yra trumpas drūtas: lietuvių kalba yra sunki, mažai vartojama, o mes gyvename Danijoje.
Tiesa, jis moka kelis gyvybiškai svarbius pasakymus: kavos puodukas, saulės spinduliukas, pomidoras, stiklo plastikas bei kur yra mano lagaminai? Tačiau tuo jo lietuvių kalbos žinios ir baigiasi. Kai tėčio nėra namie, mes su Smilte dažniausiai kalbame lietuviškai.
Smiltė. Kai mes su drauge rašome istorijas, ji dažnai manęs prašo pasakyti kokį nors lietuvišką žodį, kuris gerai skambėtų ir galėtų būti veikėjo vardas arba miesto pavadinimas.
Kad Smiltė tobulintų lietuvių kalbą, vasarą renkatės stovyklas Lietuvoje?
Neringa. Stovyklą „Gervių lizdas“ atradau skaitydama Birutės Jakučionytės knygas ir sekdama ją internete. Birutė man visada atrodė įdomi, nestandartinė asmenybė, kuri supranta ir myli vaikus. Į stovyklą Lietuvoje Smiltė pirmą kartą pateko būdama 8 metų. Visą savaitę ji prabuvo be mamos, be telefono, be cukraus, be mėsos ir apsupta lietuvių kalbos.
Kai po savaitės ją pasiėmiau, pirmi žodžiai buvo: „Mama, aš labai noriu mėsos“. Tačiau paklausta, ar kitais metais vėl norės į stovyklą, atsakė: „Būtinai“. Šiemet Smiltei jau 14, ir ji visus tuos metus buvo ištikima „Gervių lizdo“ stovyklų dalyvė.
Smiltė. „Gervių lizde“ labai smagu. Ten yra toks vaibas, kurio niekur kitur negausi. Ten labai gražu ir niekada nebūna nuobodu. Visada yra veiklų, bet jeigu nenori, gali ir nedaryti. Jeigu aš nežinau kokio lietuviško žodžio arba kiti nesupranta, ką sakau, nes turiu akcentą, tai galiu pasakyti kažką angliškai. Tai niekada nebuvo problema. Pirmais metais buvo dar viena mergaitė iš Danijos.
Tikriausiai vasara yra laikas, kai galima intensyviau vartoti lietuvių kalbą, nes atostogos, dažnesnės kelionės į Lietuvą lankant gimines, draugus?
Neringa. Stengiuosi kiekvieną vasarą grįžti kelioms savaitėms į Lietuvą, kad palaikyčiau kultūrinius bei kalbinius ryšius. Smiltė visada mielai keliauja kartu. Stovykloje ji išmoksta šiuolaikinės jaunimo vartojamos lietuvių kalbos, ko jokia lituanistinė mokykla negali pasiūlyti. Pas močiutę ir draugus irgi bendraujame lietuviškai, ir tai labai jaučiasi.
Daugelis mūsų pažįstamų stebisi ir giria, kad Smiltė taip gražiai kalba lietuviškai, kas ne visada yra savaime suprantamas dalykas tarp emigrantų. Be Birutės stovyklų ir kaimo pas močiutę, mes dar dalyvaujame etnokultūros festivalyje „Čiulba ulba“ bei tarptautiniame lituanistinių mokyklų sąskrydyje „Draugystės tiltas“. Noriu, kad mano mergaitė ne tik mokėtų motinos kalbą, bet ir susipažintų su lietuvių kultūra bei tradicijomis.
Smiltė. Kai mes būname Lietuvoje, viskas vyksta lietuviškai, bet kažkodėl man sunku palaikyti kontaktus su tomis draugėmis, kurias susirandu Lietuvoje. O su tomis mergaitėmis, kurios gyvena Lietuvoje yra dar sunkiau, nes aš nemoku gerai rašyti lietuviškai.
Kokie būdai mokant lietuvių kalbos jums pasiteisino? Kas efektyviausia?
Neringa. Repetitio est mater studiorum. Kartojimas yra mokslų motina. Važiuodamos automobiliu, visada klausydavome lietuviškų pasakų. Smiltė prašydavo sustabdyti istoriją, kai išgirsdavo nežinomą žodį ar sakinį. Tada tai išsiaiškindavome ir klausydavome toliau. Istorijas, kaip ir multiplikacinius filmukus, klausydavome ir žiūrėdavome daugybę kartų. Taip geriausiai įsisavinami nauji žodžiai bei posakiai. Na, ir, žinoma, žaidimai su vienmečiais, kurie kalba tik lietuviškai.
Smiltė. Aš nežinau, koks būdas geriausias išmokti lietuvių kalbos. Aš neatsimenu, kaip aš išmokau lietuviškai, bet taip, klausytis lietuviškos muzikos ir istorijų man buvo didelė pagalba.
Ar Danijoje yra galimybių kalbėti lietuviškai? Gal yra lietuvių bendruomenė, įvairių veiklų?
Neringa. Dar prieš gimstant Smiltei, ėmiau domėtis galimybe ugdyti vaiką lietuviškoje erdvėje. Deja, lietuvių bendruomenės tuo metu buvo labai toli nuo mūsų – Kopenhagoje ir Aalborge. Tačiau lankant kalbų mokyklą likimas mane suvedė su puikia moterimi Raimunde Roulund, kuri irgi turėjo mažą dukrytę ir ieškojo galimybės lietuvių kalbos propagavimui. Kartu su ja bei kitomis mamytėmis mes sukūrėme lietuvišką žaidimų grupę, kuri vėliau išaugo į lietuvių bendruomenę ir lituanistinę mokyklą. Šiai veiklai aš atidaviau 10 metų savo laisvalaikio. Dirbau mokytoja, buvau pirmininke bei renginių organizatore.
Smiltė visą tą laiką buvo kartu. Lankė lietuvių kalbos pamokėles, žaidė su bendraamžiais, dalyvavo vaidinimuose. Dabar, kai pažvelgiu atgal, kartais pagalvoju, jog toji veikla daug davė Smiltės lietuvių kalbos ugdymui, tačiau kartu metu atėmė daug valandų, kurias galėjome būti kartu.
Smiltė. Mokykla užimdavo daug laiko. Aš visada turėdavau laukti, kol mama po pamokų viską sutvarkys, pakalbės su kitomis mokytojomis ir užrakins mokyklą. Tai labai vargino. Dabar aš esu patenkinta, kad nebereikia eiti į lietuvių mokyklą.
Ar perkate lietuviškas knygas?
Neringa. Sakoma, kad vaikų noras skaityti yra proporcingas namuose esančių knygų lentynų ilgiui. Galiu pasakyti tik tiek, kad Smiltė skaito labai daug. Deja, daugiausia anglų kalba. Nors turime daugybę knygų lietuvių ir danų kalbomis, jos netraukia taip, kaip angliška literatūra. Aš pati kalbu ir skaitau penkiomis kalbomis. Daniškai skaitau mokslinę literatūrą, skirtą darbui, o lietuviškai skaitau grožinę literatūrą atsipalaidavimui. Knygas perku atostogų metu Lietuvoje.
Mano mama juokauja sakydama, kad išėjo Neringa batų pirkti, bet užėjo į knygyną ir nebeliko pinigų batams. Man knygos visada buvo kitas, stebuklingas, spalvotas, nepakartojamas pasaulis. Džiaugiuosi, kad Smiltė tai irgi supranta ir jaučia.
Smiltė. Mama man amžinai pirkdavo lietuviškas knygas ir skaitydavo vakare, bet aš taip ir neišmokau skaityti lietuviškai. Dabar, būdama Lietuvoje, perku angliškas knygas.
Ar panašios danų ir lietuvių kalbos, yra panašių žodžių, kalbos dėsnių? Kas labiausiai padeda mokantis kalbos?
Neringa. Danų ir lietuvių kalbos mažai kuo panašios. Jos priklauso skirtingoms kalbų grupėms, be to, danų kalba turi be galo sudėtingą tarimą, o rašomoji kalba labai skiriasi nuo šnekamosios. Aš išmokau danų kalbą gana greitai, tačiau net ir po tiek metų vis dar kalbu su akcentu ir mokausi naujų žodžių. Mokantis kalbos labiausiai padeda noras. Kai nori, viską gali. Prieš gerus dešimt metų aš panorau tapti danų kalbos mokytoja. Tada tai atrodė neįmanoma. Dabar jau penkerius metus dirbu daniškoje mokykloje, kur mokau pradinukus danų kalbos, be to, dirbu su dvikalbiais vaikais. Mano misija – įtvirtinti nuostatą, kad dvikalbystė yra didžiulė dovana ir turtas, o ne problemų šaltinis.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.06.10.
Susiję straipsniai
