Kelionės su vaikais retai būna „tobulos“. Kartais prapuola lagaminas, kartais vaikas nusprendžia protestuoti būtent oro uosto viduryje, o kartais planus pakoreguoja netikėtas oras, liga ar… karas. Bet mamos turi vieną supergalią – gebėjimą iš chaoso sukurti nuotykį.
Pasakoja „Keliaujančios mamos“
Mama Jurgita: žiemojimas, kai už sienos skrenda raketos
Šią žiemą su vyru ir dukra leidome Omane – Persijos įlankos šalyje, kur visada geri orai, klesti arabų kultūra ir, palyginus su Jungtiniais Arabų Emyratais, beveik nėra turistų. Paskutinę žiemos dieną džiaugimąsi saulės voniomis po palme sutrikdė žinios apie JAV ir Izraelio pradėtą Irano bombardavimą. Jau kovo 1-ąją buvo atakuotos visos Persijos įlankos šalys, išskyrus Omaną. Kitomis dienomis įvyko keli dronų išpuoliai ir Omane.
Su vyru buvome atlikę įprastą pasiruošimą tolimai kelionei su kūdikiu: „lankstūs“ skrydžio bilietai su keičiama data, draudimai, vietiniai kontaktai, sukomplektuotos vaistinėlės. Slenkant pirmoms karo valandoms, aiškėjo, kad Omanas tikriausiai nebus puolamas kaip kitos Persijos įlankos šalys dėl savo ilgametės diplomatinės ir mediatoriaus pozicijos. Tuo metu kalbėjomės ir apie planą, ką reikėtų daryti, – vykti iš sostinės automobiliu į kitą šalies miestą ar pralaukti pirmąsias karo dienas sostinėje. Nežinomybė kėlė nerimą ir stiprino abejones dėl bet kokio veiksmų plano.
Dabar, praėjus daugiau nei 10 dienų nuo karo pradžios ir mums sklandžiai grįžus į Lietuvą, galiu pasakyti, kad mums labai pasisekė, jog prognozės išsipildė ir Omanas nebuvo užpultas. Mūsų skrydžiai vyko pagal grafiką, Omanas jau buvo tapęs šalimi, kuri padėjo grįžti daugybei tiek Persijos įlankos šalyse, tiek ir kitur dėl prasidėjusio karo įstrigusių žmonių.
Ar ši patirtis atbaidys nuo kelionių – tikrai ne. Ar ruošimės dar daugiau nei iki šiol – taip.
Mama Jurgita: politiniai neramumai
Jau dešimtmetį mūsų šeima tingiam poilsiui renkasi Egipto kurortus, kur geras oras ir nuotaika visada garantuoti. Paradoksalu, bet turbūt nėra buvę nė karto, kad prieš ilgai lauktas ir suplanuotas atostogas nebūtų pasaulyje kažkas nutikę. Pirmąkart į Egiptą keliavome, kai vaikams buvo 3 ir 5 metai. Likus savaitei iki kelionės, išgirstame, kad kažkokie teroristai įsiveržė į vieną iš viešbučių. Ūžia visa socialinė medija, televizija. URM rekomendacijos – įsivertinti būtinybę keliauti. Mes gana ramiai tai ir padarėme ir nusprendėme – jei kelionės vyksta, vadinasi, viskas ten yra kontroliuojama.
Kita kelionė vyko po lėktuvų numušimo, o paskutinė – prasidėjus Izraelio kovai su Gaza. Visais kartais atsakingai pažiūrėdavome į situaciją, bet panikos nebuvo. Ir visos atostogos buvo puikios, įsimintinos.
Už beveik mėnesio vėl laukia ilgai planuotos atostogos Egipte. Ir bac – Irano krizė. Nesakau, kad tai nejaudina ar labai jau ramina. Nes prie mūsų jau paauglių vaikų prisidėjo beveik pusantrų metų sesė. Tad tie svarstymai ir sprendimai vėl įgauna kitą prasmę. Bet kol kas planų nekeičiame, nes kelionės vyksta, žmonės keliauja. Aišku, stebime oficialią informaciją nuolat.
Norisi pabrėžti, kad, norint išlaikyti šaltą protą, reikia kuo mažiau naršyti socialiniuose tinkluose, labai atsirinkti ir transliuojamų žinių turinį. Taigi mūsų šeima laukia savo išsiilgtų atostogų saulėtoje ir ramioje šalyje.
Mama Vilma: žemės drebėjimas Kretoje, cunamio pavojus ir smėlio audra
Praėjusių metų gegužės mėnesį su dukra atostogavome Kretoje, netoli Herakliono. Jau pirmąjį vakarą vaikštinėjome po miestelį, planavome atostogų dienas, žiūrinėjome ekskursijas. Vienoje iš agentūrų sutikome ten gyvenančią ir dirbančią lietuvę. Labai smagiai šnekučiavomės, apsikeitėme kontaktais ir dar prieš mums atsisveikinant, paklausiau jos apie žemės drebėjimus, net nežinau, kodėl paklausiau… Gal nuojauta? Ji nuramino, sako, drebėjimai čia vyksta nuolat, bet niekas jų nejaučia, nes jie silpni. Beje, Kretoje dėl drebėjimų labai griežti reikalavimai statyboms, pastatai ne aukštesni kaip keturių aukštų ir papildomai sutvirtinti metalinėmis armatūromis, kad drebėjimai jų nesugriautų.
Ir štai pirmoji naktis viešbutyje. Maždaug septinta valanda ryto, prabundu nuo drebėjimo, dreba viskas – lova, viešbutis, langai. Puolu prie lango, didelis baseinas po langais irgi visas dreba, vanduo banguoja kaip jūroje. Išsigandau ne juokais, stvėriau miegančią dukrą į glėbį ir taip apsikabinusi ją laukiau, kol tas sapnas baigsis. Tiksliai nepamenu, bet lyg maždaug 20 labai ilgų sekundžių taip drebėjome.
Buvo tikrai baisu, bet, mano didelei nuostabai, niekas į drebėjimą nekreipė jokio dėmesio, viešbutyje darbai vyko kaip įprastai. Niekas nenugriuvo, niekas nesudužo ir net joks paveikslas nuo sienos nenukrito. O ir mes pačios po to juokėmės. Dukra sako, nesupratau nieko, kodėl prikėlei, kas vyksta, kodėl sėdime apsikabinusios ir drebame. Kadangi 6,2 balo žemės drebėjimas įvyko jūroje, maždaug už 50 km. nuo Herakliono, buvo paskelbtas ir cunamio pavojus, apie tai gavome perspėjimus į telefonus. Jūros neišleidau iš akių, stebėjau ją, nes žinau, kad prieš pakildama ji turi labai stipriai atsitraukti nuo kranto.
Kadangi „gavome visą pilną stichijų paketą“, tai dar buvo ne viskas. Sacharos dulkių audra. Karštis pakilo iki 36 laipsnių, vėjo gūsiai siekė iki 38 m/s, o dangus nusidažė tiršta oranžine spalva. Mes atskridome atostogų, šilumos, saulės ir vandens, tai tą dieną leidome po skėčiais prie baseino ir juokėmės, kad turime nuosavą baseiną Kretoje, nes buvome prie jo tik mes vienos. Smėlio audra ilgai netruko, gal dieną, vėjas staiga nustojo pūsti, lyg kas būtų jį išjungęs, o visos oranžinės spalvos dulkės nusileido ant žemės. Padengė viską – automobilius, šaligatvius, pastatus, baseinus, viskas buvo oranžinės spalvos, visi turėjo ypač daug darbo. Kažkur skaičiau, kad dulkių vienam arui teko net iki 21 kg. Na ir pagaliau sulaukėme nuostabaus atostogų tęsinio – oras buvo puikus, galėjome mėgautis ir saule, ir jūra, ir šiluma, ir Kretos gamtos grožiu. Pridėjome keletą pirmųjų patirčių į savo prisiminimų bagažą.
Klubo „Keliaujančios mamos“ įkūrėja Vilma Vainorė: kelionėse beveik visada veiksmas vyksta ne pagal planą
Mano ir dukrų kelionėse yra pasitaikę gana įvairių ekstremalių „nuotykių“. Esame nuskridusios į Egiptą, kai kitą dieną prasidėjo politiniai neramumai, tad evakavus kitų šalių turistus milžiniškame viešbutyje pasijutome kaip vaiduoklių mieste. Arba atplaukus į Omaną teko laive laukti nežinomybėje, ar mus išleis į krantą, ar teks išplaukti nepamačius Omano mečečių, nes šalyje, mirus sultonui, buvo paskelbtas 3 dienų gedulas, kurio metu buvo uždarytos visos šalies sienos.
Dažnai kelionėse netikėtai nustebina orai. Pavyzdžiui, atskridus į garsiąją Majamio pakrantę JAV, pačią pirmą naktį pažadino telefono aliarmas – perspėjimas apie artėjantį tikrą uraganą ir patarimai slėptis, bet net neįsivaizdavome kur. O kartą nusileidus lėktuvui Dubajaus oro uoste, kur iš esmės yra dykuma, dvi valandas teko sėdėti ir laukti lėktuve, nes oro uostas po ypač stiprios liūties buvo apsemtas, susidariusi lėktuvų spūstis. Beje, tuo dar nuotykiai nesibaigė – nuvykusios iš oro uosto į kruizinį laivą, sužinojome, kad tą vakarą dėl stipraus vėjo neišplauksime iš Dubajaus ir nepamatysime taip išsvajoto Abu Dabio, o ir maudymosi kostiumėlį prie baseino pavyko apsirengti tik porą dienų iš visos savaitės, nes kitomis dienomis Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Omane prireikė šiltų striukių, su kuriomis buvome atvykusios iš žiemiškos Lietuvos.
Kad orai yra nenuspėjami, ir keliaujant gali pridaryti rūpesčių ar nepatogumų, patyrėme net keletą kartų. Pavyzdžiui, Kretoje užklupus audrai kalnuose, teko stoti ir pralaukti net apie 5 valandas jaukiame, nuošaliame kalnų restoranėlyje, nes ir viešbučio šeimininkė lietuvė paskambinusi prašė niekur kol kas nevažiuoti, ir specialūs pranešimai telefone pypsėjo, kad dėl nuošliaužų tai daryti pavojinga. Mūsų nepatogumas tąkart baigėsi tuo, kad įstrigome kelioms valandoms pas labai vaišingus šeimininkus šeimos restoranėlyje, kur didžiausia bėda buvo persivalgyti, kol išragavome beveik visą meniu, aplink siautėjant žaibams. O porai vietinių gyventojų ta diena Kretoje baigėsi tragiškai, jų automobilis buvo nuplautas į jūrą, nuo kalnų pasipylus lietaus vandens srovėms.
Rekomendacijos:
- Keliaujant visada primygtinai rekomenduoju visiems pasirūpinti sveikatos ir kelionės draudimais. Tai gali būti tiek kreditinės kortelės draudimas, dažniausiai galiojantis visiems kartu vykstantiems šeimos nariams, tiek specialiai kelionei perkamas draudimas. Europos Sąjungos šalyse skubiai pirminei nemokamai pagalbai gerai turėti ir Europos sveikatos draudimo kortelę, ji pasiteisina skubiais atvejais, kai nėra kada galvoti ir rinktis paslaugas teikiančių draudimo partnerių. Draudimas tikrai kainuoja nedaug, palyginus su išlaidomis, kurias galite patirti sutrikus sveikatai kelionėje.
- Nuo netikėtų politinių neramumų ir net karinių veiksmų, kaip rodo visiškai neseni įvykiai Artimųjų Rytų regione, niekas nėra apsaugotas, bet prieš renkantis keliones su vaikais, labai rekomenduoju pasižiūrėti esamas rekomendacijas Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos tinklapyje keliauk.urm.lt. Sekite informaciją mobiliojoje programėlėje „Keliauk saugiai“, kurioje rasite visus reikalingus duomenis apie konsulatus ir kt. Užsienyje atsitikus ekstremalioms aplinkybėms, vadovaukitės ir vietinių institucijų nurodymais.
- Mano linkėjimas toks: nebijokite keliauti, nes visko gali atsitikti ir namie, buityje ar gatvėje. Todėl keliaukite, tik iš anksto būkite tinkamai pasiruošę, o jei kas nors pakryps ne taip, – nepanikuokite ir improvizuokite. Jei trūksta informacijos ar patarimo, visada pagelbės kitos keliaujančios mamos (www.keliaujanciosmamos.lt tinklapyje arba socialiniuose tinkluose).
Susiję streaipsniai
