Spausdiname emigrantės – žurnalo bičiulės, vaikų ir paauglių psichiatrės Aurimos Dilienės – dienoraštį. 7 vaikų mama pasakoja, kodėl jie su vyru ryžosi palikti gerus darbus ir verslus, pasiimti vaikus ir išsikraustyti į Prancūzijos miestą Bordo, ir kaip jiems ten sekasi.
Aurima su vyru Vaidotu augina 7 vaikus. 5 dukras: Gretą (22 m.), Bernardą (15 m.), Mėtą (12 m.), Pasaką (10 m.) ir Fėją (6 m.) bei 2 sūnus – Dominyką (19 m.) ir Teodorą (4 m.). Taigi emigruoti ryžosi kartu su 5 vaikais (2 vyresnieji studijuoja užsienyje).
Šiame rašinyje Aurima atsakys į klausimus:
Kaip šeima įsikūrė naujuose namuose? Susitikimas su kaimynais. Pirmasis kultūrinis šokas.
Kaip Aurima su Vaidotu sutvarkė reikalus, kai reikėjo nuomotis namą, ieškoti mokyklų, darželių? Juk Prancūzijoje retai kuris kalba angliškai.
Ar namai ten išnuomojami su viskuo – baldais, kilimais, užuolaidomis, indais? Jei ne, tuomet kaip pavyko viską greitai nusipirkti?
Ar vaikai nė karto nepaburbėjo, kad nori namo, į Lietuvą? O kaip elgėsi vyras?
Ar įsikūrimo metu nebuvo „šaukšto deguto“?
***
Taigi atėjo išvykimo diena. Diena, kurios aš labai laukiau. Jausmas maždaug toks, kaip mes su šeima išvykdavome į dviejų savaičių atostogų keliones po Europą. Juo labiau kad pakeliui irgi užsisakėme nakvynę Briuselyje, norėdami apžiūrėti mini Europos parką.
Kelionė buvo labai sklandi. Kažkur viduryje Vokietijos mašinoje suskambo M. Mikutavičiaus daina „Pakeliui namo“ – taip stipriai pajutau viduje tų žodžių prasmę… Važiuojame namo… Ten, kur važiuojame, bus mūsų namai! Man buvo gera. Širdis dainavo, nežiūrint visokių besiskverbiančių iš išorės gąsdinimų, baimių, netikrumo. Širdis sakė – viskas bus OK!
Likus gal 200 km iki Bordo, man paskambino iš firmos, kuri ieškojo man darbo, ir pranešė, kad vos tik atvykusi turėsiu dalyvauti interviu su darbdaviais. Štai čia prasidėjo stresas! Stresas dėl to, kad nemoku gerai kalbėti, o darbą gauti norėtųsi. Įsiskverbė seniai išmoktas ir dar vaikystėje įkaltas nesaugumo jausmas… Oi, kaip stipru tai, kas yra sugerta iš tave supančios aplinkos.
Bet kartu tai buvo ženklas – iššūkiai prasideda! Juk užsisakinėjau iš Pasaulio tų iššūkių ir uždavinių, pati jų troškau, norėjau įdomesnio gyvenimo, norėjau išmokti naujų dalykų – taigi, prašom, pirmyn.
***
Atvykome į namą, kurį išsinuomojome pirmam mėnesiui. Namo šeimininkė supažindino su savo drauge gydytoja, kuri ėmėsi man padėti susigaudyti situacijoje ir net nuvežė į susitikimą su mano darbdaviais. Puiki šeima, puiki pirma pažintis su prancūzais – pirmą kartą matydami mūsų šeimą, jie elgėsi su mumis kaip su giminaičiais. Pirmas geras kultūrinis šokas. Žmonės yra draugiški ir malonūs!
Toliau dar daugybėje situacijų susidurdavome su neįtikėtinai maloniu elgesiu, nedirbtiniu mandagumu, noru tiesiog padėti… Svetimakalbėje aplinkoje tai buvo nuostabios patirtys. Taip, aš jau susikalbėdavau prancūziškai, nes buvau pasiekusi B1 lygį. Bet suprasti man buvo sunkoka, tekdavo prašyti, kad pakartotų, pasakytų lėtai… Pirmus tris mėnesius kamavausi dėl komplekso „nekalbu tobulai prancūziškai“… Po trijų mėnesių kažkaip peržengiau tą slenkstį ir nutariau, kad kalbėsiu netobulai ir duosiu sau laiko pasiekti norimą lygį. Tai buvo mano laimėjimas darbe su pačia savimi.
Taigi pirmą mėnesį gyvenome pusiau atostogų režimu: kas dieną iki pietų su vyru lankėme kalbos kursus, po pietų važiuodavome su vaikais po apylinkes ir lankėme daugybę parkų, muziejų, pilių, akvariumų. Maudėmės vandenyne, ežeruose. Buvo puikios vasaros atostogos.
***
Tuo pačiu metu ieškojomės namo ilgalaikei nuomai. Ši užduotis buvo tikrai ne pirmos klasės matematikos uždavinys. Kodėl Prancūzija nėra emigrantų iš kitų ES šalių mėgstama šalis? Nes čia pirmiausia turi turėti darbą, o tik tuomet galėsi apsigyventi. Nekilnojamąjį turtą čia nuomoja arba parduoda tik tuomet, jei pateiki garantijas: reikia turėti kokį nors už tave laiduojantį žmogų, kuriuo pasitikėtų savininkas. Iš čia jau gyvenančių lietuvių esu girdėjusi, kad Europoje labiau mėgstama nuomotis būstą negu jį pirkti. Su tuo susiję daugybė veiksnių: žmonės migruoja, keičia darbus, nenori mokėti žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių, neturi pinigų pirkti arba tiesiog linkę rūpesčius dėl įvairių gedimų, susijusių su namu arba butu, perleisti būsto savininkui.
Mes, jau nejauni lietuviai, žinoma, esame linkę patys rūpintis savo namais, prisiimti visą atsakomybę. Kai tenka dažnai rašyti ar skambinti namo savininkei dėl sugedusios durų spynos, tekančio krano, prakiurusio lietvamzdžio, tai man viduje stipriai auga noras artimiausiu metu ieškoti būdų įsigyti nuosavą namą. Namą nuolatiniam gyvenimui išsinuomojome laiduojant mano būsimiems darbdaviams.
***
Viskas vyko pagal planą. Namą susiradome užmiestyje – rajone, esančiame arčiausiai vandenyno, kur, pasak vietinių prancūzų, labai geros mokyklos. Vadinasi, mūsų namai yra brangesni nei kitur. Namų nuomos kainos čia labai įvairios ir priklauso nuo rajono, ploto, įrengimo, aplinkos. Kaip visur. Kainos svyruoja nuo 800 iki 2500 eurų per mėnesį (kalbu maždaug apie 3 miegamųjų kambarių namą).
Esame labai patenkinti savo gyvenamąja vieta. Gyvename Bordo miesto dalyje, kurios plotas – 8500 hektarų, čia gyvena 30 000 gyventojų. Tai atskira vietovė pagal savo administracinę savivaldą ir vadinama miestu. Tokių aplink Bordo esančių miestų yra daug. Mūsų miestas yra arčiausiai vandenyno, laikomas kurortine zona, nes jame nėra pramonės, jame daugiau privačių namų nei daugiabučių, vadinamų rezidencijomis. Susidarė įspūdis, kad šiame mieste vyrauja europietiškos prancūzų kilmės šeimos, labai nedidelė dalis prancūzų iš kolonijų ir jau visai retai kuris yra užsienietis. Tai patvirtino ir vaikų mokyklose esantys klasės draugai, kadangi vaikai net penki, – tai statistika gana nemenka.
Pats miestas yra žalias ir gėlėtas žiemą vasarą, dviračių takeliai tarsi kokios arterijos išvedžiotos visomis gatvėmis, ir jų yra daug daugiau negu šaligatvių, Čia dviračiais gali pasiekti viską – ir Bordo miesto centrą, ir pliažą, kuris yra už 40 km. Nustebino šiose apylinkėse augančios didelės ąžuolų giraitės. Ir daug jose augančių baravykų. Kuo ne Lietuva?
***
Namai Prancūzijoje yra labai įvairūs. Vyrauja nedidelio ploto, 2–3 miegamųjų namai, bet yra ir labai didelių, prabangių namų. Dauguma – su aplink esančių sodeliu, vienur tik kokių 12 kvadratinių metrų, kitur – kaip pas mus – pakankamai didelis, ir iš namo priekio, ir iš vidinės namo pusės. Kadangi klimatas čia puikus, saulėtų dienų per metus būna daugiau nei 300, žiemos švelnios, gruodžio mėnesį saulė sušildo iki 15–17ºC, tai augalai čia žydi ilgai ir daug visžalių medžių. Žinoma, yra ir daug lapus numetančių didelių šimtamečių medžių, tad darbo su lapais čia pakanka, bet užtat atkrito sniego kasimo problemos. Mūsų kieme auga keletas lapus numetančių medžių, tai teko šiek tiek pasidarbuoti lapkričio pabaigoje.
Kieme visus metus stovi batutas, sūpynės, turime tokį „vaikų namelį“, vadinamą „šalė“, kuris šiaip yra sodo rakandų namelis, bet atrodo kaip tikras sumažintas namas. Jame mūsų vaikai įsirengė žaidimų kambarį: patiesėme kilimą, ten laisvai tilpo visos jų lego dėžės, kalnai lėlių ir mašinų ir net keletas foteliukų. Kadangi sodo rakandų neturime daug, laikome juos garaže.
Namą išsinuomojome be baldų, jame buvo tik virtuvinės spintelės, dujinė viryklė, trys sieninės spintos ir… užuolaidos. Visa kita teko įsigyti: tai padarėme greičiau nei per savaitę. Čia tikrai nėra sunku apsipirkti, tik kelias dienas teko palaukti šaldytuvo, orkaitės, skalbimo mašinos ir indaplovės pristatymo. Apsipirkimas neblogai praplėtė techninės prancūzų kalbos vartojimą, nes parduotuvėse teko išsiaiškinti, kokią buitinę techniką rinktis. Pardavėjai konsultantai noriai ir kantriai aiškino mums, pasitelkdami gestus ir kitokius komunikavimo būdus.
Man įsirengti šį namą buvo visai lengva, nes jo plotas perpus mažesnis už tą, kur gyvenome Lietuvoje, taigi daiktų atitinkamai telpa mažiau. Asmeninius daiktus, indus, paveikslus ir kitokias smulkmenas atsivežėme iš Lietuvos per kelis kartus.
***
Kadangi įsikraustėme rugpjūčio mėnesį, – aplink viskas buvo tarsi išmirę. Visa Prancūzija rugpjūčio mėnesį atostogauja, tad visi mūsų kaimynai buvo išvykę. Prancūzai dažniausiai keliauja po savo šalį, nors, kai per Kalėdas plaukėme kruiziniu laivu po Viduržemio jūrą, didžioji keliautojų dalis buvo prancūzai.
Kaimynus pamatėme tik rugpjūčio pabaigoje. Susipažinome ne iš karto, tik po to, kai pamatėme vienas kitą per tvorą. Trumpai prisistatėme ir pasikalbėjome, į didesnes draugystes nesileidome gal dėl to, kad tarp mūsų didelis amžiaus skirtumas (kaimynai garbaus amžiaus žmonės). Kitas kaimynas iš namo priešais per gatvę, pamatęs mūsų kieme vaikus, tuoj atskubėjo su pintine kriaušių ir vynuogių.
***
Nemažas kultūrinis šokas man buvo tai, kad šioje šalyje žmonės ypač mandagūs: mums teks šito stipriai mokytis. Kaip yra labai teisingai sakoma, kad prancūzas atsiprašo net tuomet, kai jam kas nors užmina ant kojos. Šito ėmiau mokytis jau pirmą dieną – ir tai visai smagu ir lengva. Aplinka tokia, kad kitaip ir neįmanoma. Gatve einantis žmogus sveikinasi – kaip gi neatsakysi. Iš pradžių buvo nejauku ir keista, bet dabar jau patys pirmieji sveikinamės, pamatę ką einantį pro šalį arba įėję į bet koką vietą, kurioje yra žmonių. Parduotuvėje kasininkė visuomet nuoširdžiai palinki geros dienos ir atsisveikina žiūrėdama į akis ir šypsodamasi – šito irgi teko išmokti, nes nebuvau įpratusi prie tiek skiriamo dėmesio. Dabar ir pati savo dėmesį skiriu mane maloniai aptarnavusiam žmogui, šypsausi, linkiu geros dienos, popietės ar vakaro ir šypsodamasi keliauju su pirkiniais iki mašinos. Kaip tai skirtinga nuo mums įprastos kultūrinės aplinkos… Džiaugiuosi, kad mūsų mažesnieji vaikai akivaizdžiai periminėja šitą savybę taip lengvai, kaip tai ir vyksta vaikystėje – jie sugeria aplinkoje vykstančius procesus visu savo kūno paviršiumi. Mums liks iš jų mokytis.
***
„Šaukštelis deguto“ vis dėlto buvo… Dar iki šiol iki galo nesupratau kodėl, bet manau, kad tai tikrai dėl skirtingo supratimo apie tvarką ir lūkesčius.
Su pirmojo namo, kurį nuomojomės atostogoms, šeimininke sutarėme labai gerai, nors jos name mūsų gyvenimo metu buvo sugedęs vandens šildymo katilas, mes kantriai laukėme, kol jis buvo taisomas net kelias savaites, laimė, kad oro temperatūra tuo metu lauke būdavo iki 40ºC karščio, tai maudymasis po drungnu dušu nebuvo tragedija. Buvome mandagūs ir iš visų jėgų stengėmės saugoti jos namų daiktus, kurių buvo begalybė, – namas labai senas, daug knygų, šimtai visokių niekučių, suvenyrų ir kilimėlių, visur pristatyta naktinių lempų ir kitokių aksesuarų. Namas buvo septynių kambarių, labai tamsus, aišku, tuo metu labai geras, nes vėsus, kai lauke toks karštis.
Kai po šešių ten pragyventų savaičių jau kraustėmės į nuolatinį savo namą, šio namo savininkė kaip tik buvo išvykusi atostogauti ir raktus bei tvarką priėmė jos dukra. Kaip jau minėjau, būdami beveik be savo daiktų, buvome priversti naudotis viskuo, kas buvo name, nes tokį jį išsinuomojome gana brangiai, nes trumpam, saugojome kaip tik sugebėjome, tvarkėmės, siurbėme ir pan. Tačiau po to, kai šeimininkės dukra priėmė namo raktus, agentūros, per kurią nuomojomės, tinklapyje po savaitės radome nemalonų atsiliepimą – neva namas buvo paliktas labai nešvarus, raktai nuo spintų pamesti (juos buvome išėmę, kad vaikai neišmėtytų ir parodėme, kur padėjome, kai priiminėjo namą), tualetai neiššveisti (kalkėtas vanduo paliko savo žymes), o kaimynai neva skundėsi vaikų keliamu triukšmu… Kaimynai, beje, laikė gaidį, kuris giedodavo paryčiais. Šita žinutė nukrėtė mane tarsi elektra. Iki šiol jaučiu neteisybės šleifą.
Pasimokėme iš šitos situacijos tiek, kad prieš išsikraustant būtina labai tiksliai sužinoti, kokios tvarkos tikisi namo savininkai, kad nebūtų nemalonių netikėtumų abiem pusėms.
***
Išsivežėme penkis nepilnamečius vaikus. Labiausiai į senojo namo pardavimą Riešėje sureagavo mažasis šeimos narys – 4 metų Teodoras. Išvažiavome kaip tik atšventę jo gimtadienį birželio mėnesį. Jis naminukas, jam kelionėse visada neramu, kur gyvensime, koks bus „butas“ – taip jis vadina viešbučius kur nakvodavome. Prancūzijoje, kai gyvenome pirmame name, jis aiškiai nerimavo, nes visi jį supantys daiktas buvo svetimi. Labai smarkiai tą nerimą jaučiau ir aš. Tai buvo toks laikinumo ir „ne namų“ jausmas, kuris vertė greičiau kažką keisti. Pirmiausia ką padariau naujame išsinuomotame name, – pasikabinau senuosius paveikslus ir atsivežėme vaikų lovas. Kadangi visi kiti daiktai irgi buvo mūsų arba nusipirkti pagal mūsų šeimos įpročius, tuoj pat visas Teodoro (ir mano) nerimas išsisklaidė – mes jau turėjome savus namus. Tai labai svarbu kiekvienam žmogui, atsidūrusiam svetimoje aplinkoje – turėti savo įprastą aplinką, tai ramina, suteikia saugumo.
Dėl grįžimo į Lietuvą šiek tiek bumbėjo viena iš vyresnių dukterų, Mėta, kuriai 12 metų. Ji gana uždaro būdo, turėjusi nedaug draugų, bet juos labai branginusi paauglė, be galo bijojo naujos mokyklos ir naujų nepažįstamų bendraamžių. Sprendimą radau gana greitai – nuėjome su ja į muzikos mokyklą, kurioje naujoji jos fortepijono mokytoja iš pirmo susitikimo susižavėjo jos gabumais, net pasiūlė stoti į Bordo esančią konservatoriją (M. K. Čiurlionio mokyklos atitikmuo), ir Mėta bent jau šioje srityje galėjo „įsikabinti“, kol pramoks laisvai kalbėti ir gebės kitaip save išreikšti. Vėliau, aišku, atsirado kitokių emocinių situacijų, bet tai ir yra emigracijos vaivorykštės spektras.
Vyras, kuris Lietuvoje prancūzų kalbos pradėjo mokytis tik 2 mėnesius prieš išvažiuodamas, ir sakė, kad prancūzakalbėje aplinkoje jam bus mokytis paprasčiau, pademonstravo iš tiesų neįtikėtinus gabumus, drąsiai mėgindamas bendrauti prancūziškai, turėdamas, mano galva, itin mažą šios kalbos žinių ir žodžių bagažą. Turiu nuoširdžiai prisipažinti – jam sekėsi labai labai neblogai. Žinoma, visus reikalus tvarkiau aš, tačiau jis visada būdavo šalia ir, reikalui esant, pridengdavo mane kokiais nors angliškais paaiškinimais, kurie tik priversdavo prancūzus aiškinti man išsamiau prancūziškai. Buvome tikrai gera komanda!
„Mamos žurnalas“
