Šiuolaikinis vaikas auga pasaulyje, kuriame gausu ekranų, greičio ir virtualios realybės. Tačiau nepaisant šio šurmulio, kiekviename mažame žmoguje gyvena tylus ryšys su praeitimi – su močiutės duonos kvapu, su sutartinių melodija, su basų kojų prisilietimu prie vasaros pievos. Tai ryšys su savo šaknimis. Su tuo, kas tikra.
Etnokultūra – tai ne muziejinė lentyna. Tai mūsų vaiko širdis. Ji – ne tik paveldas, bet ir gyvas jausmas, kurį galima pažinti tik patiriant, liečiant, gyvenant. Ir nors skubančiame pasaulyje tradicijos kartais lieka paraštėse, vaikams jos tebėra reikalingos kaip oras. Kaip saugumo ir tapatybės jausmas.
Kai muziejus tampa patyrimu
Ne viską galima perduoti žodžiais – kai ką reikia pajausti. Būtent tokia buvo viena ypatinga išvyka į vieną gražiausių Lietuvos vietų – Alantą, kur vaikai turėjo galimybę apsilankyti Alantos muziejuje. Ten jie ne tik išgirdo apie senovinę buitį, bet ir patys prisilietė prie jos – rankomis lietė audimo stakles, stebėjo medinius lygintuvus, medžioklės įrankius, senovinius lopšius. Tai buvo pažinimas per pojūčius, per emociją.
Muziejus tapo ne tik ekskursijos vieta, o gyvu kultūros centru, kuris kalba vaikui jo kalba – vaizdais, prisilietimu, tikromis istorijomis.
Tradicija šeimoje – gyvas paveldas
Dar didesnį įspūdį vaikams paliko pažintis su mūsų ugdytinio Anupro prosenelio, garsaus tautodailininko Jono Matelionio, kūryba. Vaikai galėjo ne tik stebėti meistriškai išdrožtus medžio kūrinius ir senųjų techninių įrenginių modelius, bet ir juos paliesti. Tai buvo akimirka, kai rankų darbas virto pasakojimu – apie meilę gamtai, kantrybę, lietuvišką grožio pajautą.
Didžiuojamės ir džiaugiamės, kad mūsų įstaigoje auga ir bręsta Anupras – gyvosios kultūros proanūkis, tęsėjas ir saugotojas. Kai istorija gyvena šalia mūsų, ji tampa ne praeitimi, o dabartimi, kurią vaikas gali auginti savyje.
Kai tradicijos kvėpuoja šiandien
Etnokultūra gyvuoja ne tik muziejuose. Ji gimsta ir šeimose. Vaikai taip pat lankėsi pas močiutę Daivą ir tėtį Julių – šis susitikimas tapo tikru jausmų ir potyrių pasauliu. Vaikai ragavo močiutės virtos dilgėlių sriubos, kartu kepė tortą, važiavo traktoriumi, aplankė hailendų veislės galvijus, dalyvavo veršiuko „krikštynose“, o galiausiai – pasodino riešutmedį.
Tai buvo diena, kurioje telpa visas gyvenimas – skonis, juokas, darbas, meilė gyvūnams ir gamtai. Ir, žinoma, Anupro namelis medyje – mažas vaikystės pasaulis, kuriame auga kūrybiškumas, laisvė ir pagarba savo šaknims.
Tradicijos – ne praeitis, o investicija į rytojų
Kai vaikas gali paliesti tradiciją – ji tampa sava. Ne tik matoma, bet ir išgyvenama. Ir tai nebūtinai turi būti tautinis kostiumas ar šventinė apeiga. Kartais užtenka močiutės balso, lietuviškos lopšinės, sodinamo medelio ar kartu kepamo pyrago, kad etninė kultūra taptų dalimi vaiko tapatybės.
Etninė kultūra – tai mūsų visų šaknys. O jas vaikams galime perduoti tik tada, kai patys mokame prie jų prisiliesti. Kiekviena tokia patirtis – tai ne tik praeities pažinimas. Tai – meilės, artumo ir saugumo pamokos. Ir tai yra dovana, kuri liks vaikui visam gyvenimui.
„Etnokultūra – tai ne tai, ką mes prisimename, o tai, kuo gyvename ir ką perduodame vaikams per širdį.“
Ana Pipilevičienė, Etninės kultūros puoselėtoja, ikimokyklinio ugdymo mokytoja ekspertė
Susiję straipsniai
