Fotografė Gabrielė Dabašinskaitė: „Amerikoje už nedidelę vaiko fotosesiją moka 450 dolerių“

8_gabriele_dabasinskaite_nuotraukaINDRE_Cantero

Fotografė Gabrielė Dabašinskaitė

Lietuvaitė Gabrielė Dabašinskaitė Amerikoje gyvena jau 14 metų, ten susituokė su lietuviu Haroldu ir susilaukė 3 vaikų.

Šeimoje auga dukrelė Izabelė (10 m.), sūnūs Herkus (4 m.) ir Dantė (1 m.). Šeima gyvena Homer Glen miestelyje, Ilinojaus valstijoje, netoli Čikagos.

Pasakoja Gabrielė.

Žalioji korta ir emigracija pas mamą

JAV atsidūriau prieš 14 metų, išlošiau „Žaliąją kortelę“. Prieš man atvykstant čia jau apie 7 metus gyveno mano mama, tad tiesiog norėjau ją pamatyti. Teko mesti magistro kursus (tuo metu studijavau grafiką Kauno dailės institute, magistrantūros pirmajame kurse).

Kaip ir visi naujai atvykusieji, iš pradžių jaučiausi labai svetima. Kalbos barjeras, draugų neturėjimas, darbas po 16 valandų mamos draugo versle – viskas buvo svetima ir glumino mane kaip asmenybę. Pradžia tikrai nebuvo pati lengviausia. Ilgėjausi tėvynės, sesių, draugų, kultūrinio gyvenimo, visko, kas tuo metu buvo man brangu. Lietuva buvo tarsi sapnas, tolimas ir nepasiekiamas.

Laikui bėgant, pamažu pradėjau priprasti, saugiau pasijutau tik po kelerių metų.

Haris, kuris apvertė gyvenimą

Su vyru, Haroldu (trumpinys Haris), susipažinome daug vėliau. Mano dukrai tuomet jau buvo 3-eji metukai. Buvau nusivylusi gyvenimu, meile, buvau vieniša mama, dirbau įvairius darbus. Apie kūrybą nebuvo nė minties.

Tačiau netikėtai sutiktas būsimas vyras pakeitė viską, ir mano gyvenimas įgavo spalvų. Mus supažindino mano draugė, iš pradžių susirašinėjome internetu, po kurio laiko pirmą kartą susitikome per Helovino šventę. Ir pradėjome bendrauti. Haris visais būdais siekė, kad būčiau šalia (aš gyvenau už poros valandų kelio nuo jo), tad padėjo rasti man darbą lietuvių kompanijoje „Baltic Auto Shipping“, kurioje pats dirba, ir taip aš pamažu persikrausčiau. Įsileidau jį į savo širdį.

Motinystė Amerikoje – ne cukrinė

Visa šeima

Visa šeima

Visi mano vaikai gimė JAV. Kai atsirado vaikai, tarsi visas mano gyvenimas susidėliojo. Atsirado draugų, kitų mamyčių, prasidėjo būreliai, pamokos, renginukai. Per motinystę atradau savąjį pašaukimą – fotografiją, kuri pamažu peraugo į nuosavą verslą. Po antrojo sūnaus Herkaus gimimo ėmiau fotografuoti, ir šia kryptimi sėkmingai einu iki šiol.

Motinystė Amerikoje tikrai nėra ideali, kaip galima būtų pagalvoti. Mamos negauna tokių ilgų motinystės atostogų. Ir tėčiai mokamų atostogų negauna. Čia ne Lietuva. Pagimdei, ir jei neturi gerai uždirbančio vyro, po poros mėnesių turi grįžti į darbus. Pamenu, su mažąja savo pirmagime išėjau dirbti, nes tuo metu labai skurdžiai gyvenome. Dirbau aukle už mažus pinigus, kad galėčiau ir savo vos 2 mėnesių dukrytę neštis į darbą kartu…

Po sūnelių gimimo to daryti man jau nebereikėjo. Dabar darbus renkuosi pati. Galiu auginti savus vaikus, o savaitgaliais fotografuoti naujagimius, besilaukiančias mamas ar šeimas. Išmokau derinti motinystę su verslu. Nesakau, kad tai yra paprasta, tačiau randu jėgų eiti į priekį bei augti. Nemėgstu stovėjimo vietoje.

Lietuvių čia daug

Amerikoje, mano atveju – Čikagoje bei aplinkiniuose priemiesčiuose – lietuvių tikrai nemažai. Didesnė dalis mano klientų irgi yra lietuviai. Mūsų šeima namuose kalba tik lietuviškai. Stengiamės lankyti įvairias lietuviškas įstaigas, mokyklėles, darželius, kad kalba gyvuotų ir nepasimirštų. Lankome net šeštadieninę lituanistinę Maironio mokyklą Lemonte (Pasaulio lietuvių centre). Sūnus lanko net tris lietuviškas mokyklėles/darželius. Nepameluosiu, vaikučių klasėje ne mažiau kaip 16–18. Dukros klasėje irgi panašiai.

Domimės lietuviškomis žiniomis, skaitome lietuviškus portalus. Vyras net žiūri lietuvišką televiziją per internetą, deja, aš tam laiko neturiu. Daug investuojame į vaikų ugdymą (lietuviškos mokyklėlės, vaidybos klasės lietuvių kalba dukrai, plaukimas, dailės pamokėlės), o vežiojimas į būrelius ir kitos veiklos tenka man. Su trimis vaikučiais tai atima tikrai nemažai mano laiko.

Kainos Lietuvoje liūdina

Kadangi Lietuvoje gyvena mano sesuo dvynė Simona su šeima bei močiutė Elena, visada stengiuos nusiųsti gražesnių žaislų ar drabužėlių iš Amerikos. Močiutei visada nuperku savo mėgstamos žemės riešutų skonio kavos. Lietuvoje viskas yra labai brangu. Pamenu visas keliones į Lietuvą, kai išsileisdavau iki paskutinio cento, o nieko ypatingo nenusipirkdavau. Tiesiog kainų skirtumas didžiulis. Pas mus tas pats daiktas gali kainuoti tris ar net keturis kartus pigiau, todėl stengiuos sesei vis kažką atsiųsti iš JAV. Žinau, kokie Lietuvoje atlyginimai ir kaip sunku auginti vaikus, leisti juos į mokslus. Vaikų žaislų kainos Lietuvoje tiesiog kosminės. Net ir lyginant fotografijos uždarbį, skirtumas tiesiog drastiškas. Už nedidelę fotosesiją aš galiu uždirbti mažiausiai 400–450$ (apie 350–385 eurų), o Simona už visą sesiją gauna vos 80–100 eurų. Atlyginimai neapsakomai maži. Tai labai liūdina.

Gabrielės darbai (JustGaba Photohraphy)::

Ko labiausiai pasiilgstame

Su vaikučiais esame buvę Lietuvoje jau keletą kartų, tik pagrandukui Dantei dar neteko. Planuojame kita vasarą, jei viskas klostysis gerai, ir planai nepasikeis.

Pasiilgstu kultūrinio gyvenimo, renginių, draugų, mokslų, gražios Lietuvos gamtos. Kitais žodžiais tariant, – savo jaunystės.

Tačiau labiausiai širdis kraujuoja, nes negaliu matyti sesers. Mes dvynukės, visada buvome labai artimos. Amerika tarsi atėmė mums galimybę dažnai matytis. Turime džiaugtis tik pokalbiais internetu. Nematau jos vaikų, ji nemato manųjų. Kas nepatyręs to jausmo, nesupras. Tai didžiausias skausmas, kurį turiu kęsti kasdien. Praleidžiame svarbiausias savo gyvenimo akimirkas būdamos atskirai…

Malonus širdžiai verslas

Nuo mažų dienų buvau meniškos sielos. Piešdavau, mokiausi iš pradžių Dailės gimnazijoje Kaune, vėliau – Dailės institute Kaune. Studijavau taikomąją bei vaizduojamąją grafiką. Turiu bakalauro diplomą.

Apie 10 metų Amerikoje „miegojau“, kol po antrojo vaikelio gimimo pradėjau fotografuoti mums svarbias akimirkas, momentus, ir taip pamažu atradau savąjį hobį, kuris netrukus peraugo į verslą „JustGaba photography“.

Fotografuoju naujagimius, besilaukiančias mamas, vaikus, šeimas. Retkarčiais krikštynas bei vestuves. Esu be galo laiminga, kad žmonės patiki man svarbius savo gyvenimo momentus. Labiausiai žavi nesupozuotos nuotraukos: gyvas vaiko juokas, mamos prisilietimas, žvilgsnis į mylimus artimus žmones, judesys. Patinka erdvės, įdomios vietos, tad kai kažką įdomaus pavyksta atrasti, labai esu laiminga. Gamtoje atsigaunu.

Naujagimių fotografija dažniausiai vyksta mano namuose, studijoje. Tai taip pat labai miela širdžiai veikla, reikalaujanti daug kantrybės bei profesionalumo. Jaučiu, kad sekasi ir patinka, tad su malonumu fotografuoju ir mažiausius modelius.

Svajoju apie savo parodą, tačiau viskam savas laikas.

Fotografija Amerikoje – ant bangos

Fotografija šiuo metu labai populiari. Žmonės noriai fotografuojasi, investuoja į kūdikių, nėštumo, šeimos nuotraukas. Malonu, kad žmonės nori įamžinti svarbiausius gyvenimo momentus. Juk fotografija – tai sustingęs laikas. Pati dažnai grįžtu nuotraukomis į praeitį, kaip smagu ir gera vėl iš naujo išgyventi patirtas emocijas, jausmus. To siekiu ir savo darbuose. Amžinumo jausmo ir kad suvirpintų širdelę.

Kaip sakiau, didesnė dalis mano klientų yra lietuviai bei kitų tautybių imigrantai.

Kas svarbiausia geroje fotografijoje? Manau, kiekvienas pats atsakys į šitą klausimą savaip. Kiekvieno žmogaus akis skirtingai mato grožį. Jeigu peržvelgęs į fotografijos darbus stabteli ir susimąstai, vadinasi, pavyko…

Kokia pačios daryta nuotrauka pati gražiausia? Oi, tokių turiu ne vieną! Labiausiai patinka tos, kurias laikau įdomiomis: tobula šviesa, įdomus natūralus modelis, pagautas idealus momentas bei nepriekaištinga kompozicija.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni − 7 =

Kitos temos: