Gabrielė Navickė, žinoma kaip atlikėja Vasha, pastaraisiais metais labiau pažįstama kaip nuomonės formuotoja. ,,Man truputį liūdna, kad šiuo metu muzika nėra mano gyvenimo dalis. Juk muzika man – tarsi gyvenimo vanduo‘‘, – sako Gabrielė.
Bet muzikos, ilgesį šiuo metu užpildo meilė neseniai gimusiai dukrytei Mišelei. Vyresniajai dukrai Adrijai – devyneri.
Gabriele, ar smagus nuomonės formuotojos gyvenimas? Turite daug sekėjų, išbandote ir reklamuojate įvairius grožio produktus?
Man labiau patikdavo, kai mane pristatydavo kaip atlikėją, o ne kaip nuomonės formuotoją… Iš šono atrodo, kad nuomonės formuotojo gyvenimas labai smagus ir lengvas. Iš tiesų yra keletas puikių dalykų – visų pirma uždarbis. Dirbdama kitą darbą tikriausiai neuždirbčiau tiek, kiek dabar. Darbą galiu derinti su kūdikio auginimu. Bet būna dienų, kai nenorėčiau jungti kameros ir rodytis viešai. Tarkime, esu susiplanavusi filmuoti reklamą, užsakovai laukia jos pasirodymo sutartą dieną, o tą dieną Mišelei dygsta dantukai. Namuose visiškas chaosas, aš pati susivėlusi, nepasidažiusi… Jei kažką reklamuoji, turi atrodyti bent jau neblogai, jeigu ne labai gerai. Man labai pasisekė, kad turiu auklę, kuri padeda tokiais atvejais, kai turiu dirbti.
Kartais kyla klausimas: kam aš visa tai darau? Kam viešai rodau savo gyvenimą? Bet esu įpratusi viešumoje būti nuo pat gimimo, mano mama – dainininkė Viktorija Mauručaitė, tad vaikystė praėjo tarp pramogų pasaulio žmonių. Visada buvau matoma ir aš. Žmonės man patinka, bendraudama įsikraunu energijos. Tad dabar, kai būnu pavargusi nuo motinystės, vieną dvi dienas pailsiu, ir vėl norisi gauti dėmesio. Mano vaikui greitai metukai, ir visus šiuos pirmuosius metus dirbau. Galbūt reikėjo nesiplėšyti, o daugiau žiūrėti į savo vaiką miegantį, mėgautis motinystės atostogomis? Nes tas laikas taip greitai praėjo.
Bet dirbdama išvengėte pogimdyminės depresijos, kuri užklumpa moteris, užsidariusias namuose?
Kas yra depresija, esu patyrusi po skyrybų. Iširus pirmajai santuokai, labai gailėjau savęs, įsijaučiau į aukos vaidmenį. Laimė, kad jau turėjau dukrytę – motinystės rūpesčiai neleido tai depresijai ilgai užsibūti. O kas yra pogimdyminė depresija, nežinau. Gimdydamos vaikus, daugmaž įsivaizduojame, ko tikėtis. Neišvengiamai bus bemiegių naktų, ligų, augimo šuolių. Bet toms mamoms, kurios sėdi namuose ir skundžiasi, aš patarčiau mažiau gailėti savęs, o imtis kokios nors veiklos. Galų gale išeiti pasportuoti. Juk dabar yra įvairių treniruočių mamoms su kūdikiais. O jei artimieji išleidžia porai valandų ką nors nuveikti vienai, – dar geriau. Juk kai mama pikta, nelaiminga, nuo to kenčia ir vaikai, ir vyras. Aš pagal save matau, jei bent porą dienų apsileidžiu, aptingstu, pati sau darausi nebeįdomi, pasaulis atrodo niūrus. Tad geriau daugiau veikti ir labiau pavargti, negu nieko neveikti ir depresuoti.
Ar šioje antrojoje motinystėje buvo juodų akimirkų?
Nėštumo pradžioje, kai dar niekam nesakiau, kad laukiuosi, kankino dideli galvos skausmai. Bet paskui tai praėjo, ir visą nėštumą dirbau kaip užsukta, iki pat gimdymo. Buvau labai energinga, tiek norėjau visko nuveikti, juk neaišku, kaip bus gimus vaikeliui. Bet gimė Mišelė, ir po savaitės aš jau vėl filmavau reklamą.
Per šį nėštumą nebuvau aikštinga, vienintelis dalykas, ko labai norėjau, – tai greipfrutų sultys. O į ligoninę važiavau jausdama, kad tuoj mano pilvukas sprogs. Vakare su vyru žiūrėjome filmą, ir pajutau, kad pilvas – tarsi bomba. Krepšys buvo jau suruoštas, tad iškart išvažiavome į Kauno klinikas.
Abu mano gimdymai panašūs. Abu kartus bandžiau gimdyti pati, bet abu kartus jie baigėsi cezario pjūviais. Klinikose pirmenybė teikiama natūraliam gimdymui, tad gimdydama pirmą vaiką, 17 valandų kenčiau sąrėmius, ir tik visiškai išsikankinus gydytojai pamatė, kad nebeturiu jėgų stumti ir pati nepagimdysiu. Antrą kartą atvažiavusi iš karto pasakiau, kad aš nemoku gimdyti, bet rinktis negalėjau. Gydytojai vėl leido patirti visą sąrėmių laiką, o paskutiniu momentu vis tiek atsidūriau operacinėje. Skirtumas tik toks, kad užgimusią Adriją aš iš karto pamačiau, o gimstant Mišelei, nejautra nesuveikė, tad mane visai užmigdė. To pirmojo susitikimo, pirmojo riksmo, kuris man sentimentalus ir svarbus, nebuvo. To su Mišele man labai trūko.
Aš ją pamačiau pooperacinėje palatoje, kai atnešė maitinti. Kiekviena mama žino, koks tai nuostabus jausmas ir kokie nuostabūs naujagimių instinktai. Tik gimęs vaikelis jau žino, ką daryti, ieško krūties. Mišelė nuo pat gimimo yra nuostabi, ji rami, jokių kaprizų, nebent skaudėtų pilvuką ar dygtų dantukai. Ji tokia gera, kad su 4 mėnesių kūdikiu net skridome į Turkiją. Visą kelią ji pramiegojo. O neseniai ryžomės ir ilgesnei kelionei, į Jungtinius Arabų Emyratus. Pas mus buvo jau žvarbu, o ten 30 laipsnių šilumos, tad norėjome pasišildyti. Tik kitą kartą planuočiau ilgesnę nei savaitės kelionę. Skrendant į priekį viskas buvo puiku, o atgal skrydis jau buvo neramus. 7 valandos lėktuve vaikui buvo nemažas išbandymas, pasikeisdami ją nešiojome. O grįžę kitą rytą pamatėme naują dantuką. Matyt, lėktuve jis ir kalėsi.
Esate iš tų mamų, kurios nebijo keliauti su mažais vaikais?
Keliauti su vaikais tikrai verta, taip vaikai pažįsta pasaulį. Dubajuje mūsų mažoji viskuo stebėjosi ir visur sakė: ,,Vau!ׅ“ Ir fontanai jai buvo „vau“, ir viešbutis, ir baseinai. O Adrija – jau tikra keliauninkė, jos taip lengvai nebenustebinsi. Adrija ir su mumis, ir su savo tėčiu yra daug keliavusi: po Ameriką, Tailandą, Egiptą, Turkiją…
Susiplanuojame tokius lankytinus objektus, kurie būtų įdomūs ir vaikams. Visada stengiamės įtraukti vandens pramogas, žaidimų kambarius. Žinoma, kad būna akimirkų, kai labai pavargsti. Pastarosios kelionės metu oro uoste užmigau su Mišele ant rankų, tada ją perėmė vyras. Mudu esame komanda, dalinamės visais vaikų auginimo rūpesčiais, nesvarbu, ar tai būtų kelionė, ar bemiegės naktys. Man tai jau antras vaikelis, o vyrui – pirmas, prieš gimstant Mišelei, galvojau, ar jis sugebės susitvarkyti? Jo pagalbos prireikė jau gimdymo namuose, nes po operacijos pirmą parą negalėjau atsikelti. Ir nieko – mokėjo ir sauskelnes pakeisti, ir nuraminti. Matyt, gimus vaikui įsijungia instinktai ir vyrams.
Galbūt vyras tik ne taip užsidegęs kelionėmis, kaip aš. Aš tik grįžusi jau noriu planuoti naujas! Jei kiti vaikų negimdo, nes nori padaryti karjerą, pagyventi sau ar pirma pasistatyti namą, tai man atrodo visiška nesąmonė! Visa tai galima padaryti ir su vaikais, vaikai kaip tik yra motyvacija judėti į priekį Jie neleidžia aptingti.
Ar su Mišele lankote kokius nors kūdikių užsiėmimus?
Esame lankiusios kūdikių mankšteles, o dabar atradome studiją „Kuria vaikai“, kur mažyliai gali ugdyti savo pojūčius, liesti ir žaisti su įvairiais paviršiais, faktūromis.
Daugiau įvairių veiklų lanko vyresnioji sesė. Adrija muzikali, nuo 10 mėnesių ji jau šokdavo užgrojus muzikai. Galbūt kažkada norės lankyti muzikos užsiėmimus? O kol kas jos aistra gatvės šokiai ir padelis. Ji norėtų ir daugiau, bet fiziškai tai neįmanoma, nes kiekvienam dalykui reikia skirti laiko. Adrijos močiutė iš tėčio pusės yra sportinių šokių trenerė, tad Adrija norėtų išsibandyti savo jėgas ir ten.
Šios Kalėdos Mišelei buvo pirmos?
Mūsų šeimoje kažkas palieka pasaulį, bet ateina ir nauja gyvybė. Šiemet tai buvo Mišelė. Įprasta, kad prie Kūčių stalo susėda 10–15 žmonių, visa giminė. Norisi išlaikyti didelės šeimos tradicijas ir jaukumą. Man visada Kūčios siejasi su gausumu ir su kuo daugiau artimų žmonių.
Mano prosenelė, kuri jau mirusi, buvo šefė, Kūčių rytą nuo 6 valandos jau pradėdavo triūsti virtuvėje. Paskui jos receptus perėmė močiutė ir mano mama. Atrodo, visi moka pagaminti baltą mišrainę, bet mano prosenelės receptas – ypatingas. Visa paslaptis – labai smulkiai supjaustyti rauginti agurkėliai, kurie padaro mišrainės skonį ypatingą.
Aš pati irgi mėgstu gaminti, tam skiriu daug laiko. Turbūt tą polinkį paveldėjau. Virtuvėje mėgstu improvizuoti, ir visada puikiai pavyksta. Iš 50 kartų nepavyksta tik koks 1. Mane net erzintų, jei galvočiau, kad turiu tiksliai viską sverti ir daryti pagal receptą. Prioritetas – ekologiški produktai, mėsą ir daržoves dažniausiai perku ūkininkų turguje. Mišelė jau irgi daug ką valgo nuo bendro stalo, todėl norisi, kad produktai būtų kuo kokybiškesni, nesukeltų alergijos. Bet nesu ta supermamytė, kuri vaikui nepaduos pirktinės tyrelės. Kai esu labai užimta, duodu ir pirktinę. O kitiems šeimos nariams kartais užsakau subalansuoto maisto planą. Tai būna jau paruošti pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Mes iš tų šeimų, kurios mėgsta skaniai pavalgyti. Gyvenimas tik vienas, nejau save kankinsi salotos lapu? Kartais pavalgome sočiai, o tada jau reikia keletą dienų pasilaikyti dietų. Tad subalansuoto maisto programa taupo laiką ir padeda nepriaugti svorio.
Kaip dėmesį dalinate dukrytėms?
Kol kas jokių pavydo scenų nebuvo, nes Adrija labai norėjo brolio arba sesės. Tai buvo jos didžioji svajonė. Kartais nęsąmoningas pavydas prasimuša, kai ji paprašo mūsų kartu pažaisti stalo žaidimus. Tai reiškia, kad žaisime tik su ja, be mažylės. Stengiuosi ir aš prieš miegą ateiti su ja pagulėti. Paglostau nugarytę, užmigdau – lygiai kaip ir Mišelę. Jei vienai perku kokią smulkmeną, tai būtinai ir kitai, kad kuri neliktų nuskriausta.
Kartais su vyresnėle ką nors nuveikiame dviese. Pavyzdžiui, nuvažiuojame pačiuožinėti ant ledo. Kai Adrija nori mano dėmesio, darome „grožio saloną“: ji atsineša kremų, masažo aliejų, įsijungiame muziką ir ją masažuoju. Tada plepame, atvirai pasipasakojame, kas nutiko ar kas rūpi.
Daug žmonių naujiems metams duoda pažadų, išsikelia tikslų. Kokie jūsiškiai?
Kažkada manifestavau, kad noriu turėti namus su nuosavu kiemeliu, kuriame galėčiau stumdyti vežimėlį. Noriu turėti gražią šeimą, pagimdyti dar vieną vaiką. Mintyse piešiau tą paveikslą, ir viskas tiksliai išsipildė! Dabar svajonės sukasi apie gilesnį savęs realizavimą. Noriu vidinės ramybės, darnos šeimoje ir nepamiršti dalykų, kurie mane visada žavėjo. Po truputį grįšiu į muziką, kad be jos nenuvysčiau kaip ta gėlė.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos „Kišone Photo“
Susiję straipsniai
