Penktasis mėnuo. Gerardas-2006

Virginijos Sankalienės nuotr.

Virginijos Sankalienės nuotr.

Redakcijos kūdikiui Gerardui Caporkiui jau penki mėnesiai. Berniukas gimė 2006 metų sausio 24 dieną. Gerardo mama – 29 metų būsimoji gydytoja Jūratė, tėvelis Žilvinas – 31 metų statybos inžinierius. Gerardas – pirmasis poros vaikas.

Auga pagal normas

Šį mėnesį gydytojai Gerardą apžiūrėjo ir valdiškoje poliklinikoje, ir privačiai. Mat ketvirto mėnesio pabaigoje privalomas dar vienas sudėtingas skiepas iškart nuo keleto ligų, tad skiepijamas tik visiškai sveikas kūdikis. Laimė, skiepą berniukas gerai toleravo, nepakilo temperatūra. Dažnai vaikams po šio skiepo būna didesnių ar mažesnių negalavimų.

Per šį mėnesį Gerardukas priaugo 800 gramų, jo ūgis dabar 64 cm. Gerardas visiškai atitinka tokio amžiaus vaiko augimo normas. Tačiau kad būtų tvirtesnis, gydytojai jam skyrė specialų vitaminų kompleksą, kurio sudėtyje yra ir kalcio bei magnio. Pati Jūratė pastebi, kad sūneliui labai į naudą išėjo masažų kursas. Jis jau tvirtai kelia galvą, paguldytas apsiverčia ant pilvuko. Po mėnesio pertraukos specialistė masažus ir vėl pratęs, o kol kas mama pati išmoko lengvai pamasažuoti kūnelį.

Penkto mėnesio meniu

Būsimoji gydytoja Jūratė sako, kad ji pasielgė ne pagal vadovėlius ir jau pradėjo duoti vaikui daržovių košės. „Mūsų gydytoja to dar nežino“, – tarsi paslaptį atskleidžia Jūratė. Krūtimi maitinamas kūdikis košes turėtų pradėti valgyti mėnesiu kitu vėliau, tačiau Jūratei motiniška nuojauta pakuždėjo, kad Gerardas nuo košės bus sotesnis ir ramesnis. Pastaruoju metu jis valgyti prašydavo kas dvi valandas tiek dieną, tiek ir naktį. Tai labai nuvargindavo juos abu. Po neramios nakties pabudęs vaikutis būdavo piktas, irzlus.

„Kai pati sėsdavau pietauti, Gerardas tokiomis alkanomis akimis sekdavo kiekvieną mano šaukštą, net seilės jam tekėdavo. Nutariau kartą sutrinti bulvę ir šaukšteliu sumaitinti porą kąsnelių. Labai skaniai suvalgė, jokio pilvuko pūtimo ar alergijos nepastebėjau. Kitą dieną daviau paragauti virtos morkos. Ir vėl viskas gerai. Dar po kurio laiko sumaišiau bulvę su morka. Įdėjau gabalėlį kalafioro – Gerardas valgė su didžiuliu malonumu. Taigi mūsų meniu vietoje vieno maitinimo krūtimi atsirado košė ir pienas. Sotus vaikas kur kas ramiau miega, pabunda linksmas. Ir naktį nuo šiol keliasi tik kartą. O kai bandžiau pasiūlyti ryžių košytės, specialiai skirtos kūdikiams nuo 4 mėnesių, pradėjo spjaudytis. Nei ryžiai, nei grikiai nepatinka. Matyt, kruopų košės dar turės palaukti. Parduotuvėje perku specialių arbatėlių, skirtų kūdikiams. Kaitalioju kasdien: vieną dieną verdu obuolių arbatą, kitą dieną – ramunėlių, trečią pankolio“, – pasakojo Jūratė.

Pasivaikščiojimai lauke

Nors gegužė šiemet buvo kaip niekad šalta, Gerardas kasdien eidavo į lauką. Mama jį aprengdavo šiltu pavasariniu kombinezonu, šilta kepuryte, užmaudavo net pirštines. Gerardą labiausiai migdo kiemo medžio pavėsis. Gulėdamas vežimėlyje, jis akimis seka vėjo judinamus lapus, ir akys pačios užsimerkia.

Tada Jūratė išsitraukia konspektus, medicinos vadovėlius ir ruošiasi egzaminui. (Beje, egzaminą ji sėkmingai išlaikė ir jau svajoja, kaip rudenį toliau mokysis rezidentūroje).

„Man lauke migdyti jį lengviau, nes jeigu liekame bute, visą laiką turiu laikyti ant rankų – kad ir pusantros valandos. Jei įmigusį padedu į lovą, po penkių minučių prabunda. Jau įpratau, kad jis miegotų mano glėbyje. Galima sakyti, kad Gerardukas ir gyvena ant rankų“, – šypsojosi Jūratė. Kartais su drauge jos nutaria papramogauti – stumdamos vežimukus,  važiuoja į „Hyper Rimi“ prekybos centrą, esantį už poros stotelių. Draugė augina mėnesiu vėliau gimusią dukrytę, tad temų moterims tikrai netrūksta.

Sako, jog didesni prekybos centrai jaunoms mamoms ir patogesni, nes prie namų esančioje maisto parduotuvėje pro kasas netelpa vežimėlis. „Jau svajojame, kaip abiem vaikams pradėjus valgyti košes, eisime viena pas kitą į svečius, kad tą dieną tik vienai reikėtų „terliotis“ virtuvėje“, – sakė Gerardo mama.

Krikštynos saulėtą dieną

Birželio pradžioje įvyko Gerardo krikštynos. Šią šventę šeima pradėjo planuoti prieš mėnesį. Šventei oras buvo tarsi užsakytas – tarp daugybės šaltų ir lietingų dienų būtent tą šeštadienį švietė saulė, o žmonės vaikščiojo trumpomis rankovėmis.

Dėl krikšto tėvų nereikėjo sukti galvos, jais būti pakvietė pirmąją vestuvių porą – Jūratės seserį Živilę ir Žilvino brolį Žydrūną. Jaunesniesiems sesei ir broliui po 21-erius metus, jie dar nesukūrę savo šeimų, neturi vaikų, tad Gerardukas – tikras numylėtinis. Ir seneliams tai pirmasis anūkas. Šeima buvo nusprendusi, kad krikštynos turėtų įvykti Vilniaus Arkikatedroje, prie centrinio altoriaus. Mat kažkada jie dalyvavo giminaičių berniuko krikštynose, ir liko labai šviesūs prisiminimai. Jau pati aplinka sukuria iškilmingą nuotaiką, o dar gražūs kunigo Ričardo Doveikos žodžiai…

Naktis prieš krikštynas buvo nerami – Gerardas tarsi nujausdamas svarbų įvykį vis prabusdavo. Krikšto mama Živilė buvo nupirkusi baltus drabužėlius, tad prieš ceremoniją pati jais ir aprengė, į kišenėlę įdėdama simbolinį ryšuliuką. Sakoma, kad krikštijant vaiką, reikia turėti adatą (kad vaikas visą gyvenimą būtų apsirengęs), duonos (kad nebūtų alkanas) ir česnako (kad nenužiūrėtų bloga akis).

Gerardo tėtis išsinuomavo du juodus BMV automobilius tamsintais langais tėvams ir seneliams nuvykti į bažnyčią. Jūratė prisipažįsta, jog buvo mintis automobilius išpuošti balionais, bet suabejojo, ar per krikštynas tinka tai, kas tinka per vestuves.

Gerardas tamsiame automobilyje „persijungė“ į miego rėžimą, ir kol pasiekė Arkikatedrą, jau kietai miegojo. Visa ceremonija ir praėjo su miegančiu vaikeliu ant rankų. Krikšto tėtis Žydrūnas namuose be reikalo repetavo, kaip laikyti krikštijamą vaiką…

Sūnelio miegu labiausiai džiaugėsi Jūratė. Prieš šventę ji įsivaizdavo, kaip skambėtų bažnyčia, jei Gerardas parodytų savo balsą, kažin ar būtų padėjusios ir arbatėlės, kurių buvo pasiėmusi į bažnyčią. Tik per pačią krikšto kulminaciją Gerardas prabudo ir išgirdo, kad jam suteikiamas antras – Stanislovo – vardas.

Po iškilmingos ceremonijos visi krikštynų dalyviai nuvažiavo į „Nykštukų“ restoraną vakarienės. Jūratė buvo paruošusi svečiams po mažą simbolinę dovanėlę – močiutėms po vaikišką pasakų knygą, kad turėtų ką skaityti anūkėliams, o seneliams po arbatos puodelį. Visi apsikeitė dovanomis – krikšto tėvai Gerardui padovanojo pliušinį šunį, kurį labai patogu naudoti kaip pagalvę sėdint ant sofos. Vieni seneliai  padovanojo vaikštynę, kiti – vokelį pinigų. Smagu buvo tai, kad ir pats šventės kaltininkas restorane jautėsi kuo puikiausiai, vaišinosi koše, kurią paslaugiai pašildė padavėjos, gėrė pienuko, stebėjo akvariumo žuvytes. Paskui pavargęs dar kartą užmigo, tad svečiai turėjo progos pabendrauti, pasivaišinti.

Šeimos pramogos prekybos centruose

Ir mama, ir tėtis yra truputį „pamišę“ dėl Gerardo. Vos nueina į prekybos centrą apsipirkti, tuoj suka į kūdikių reikmenų skyrių ir perka drabužėlių ar žaislų. Kartais Žilvinas net be Jūratės žinios nuperka kareiviškų spalvų šliaužtinukų. O Jūratei didžiausias malonumas rinkti vaikučiui kostiumėlius.

Namuose kaupiasi ir žaislų krūva. Dabar Gerardą labiausiai domina grojantys žaislai. Pavyzdžiui, kai grojančiam ančiukui paspaudžia sparną  ir pasigirsta muzika, jis ima kalbinti žaisliuką. Balso intonacijomis Gerardas jau moka išreikšti savo emocijas. Kai mama kelioms valandoms turi išeiti, jis labai laukia jos sugrįžtančios ir net sukrykščia iš laimės. O kartais mamą bara, kad paduoda ne tą valgį – pavyzdžiui, vietoj šaukštelio košės – buteliuką pieno.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 + = šešiolika

Kitos temos: